Lapkričio 3 d.

 

Testas

Laukiu testo. Eilė ligoninės kieme iki vartelių į gatvę. Lynoja. Laukiame valandą. Kai kurie pasiligoję sunkiai pastovi, aš esu ramus. Kaimynė seselė serga neabejotinai. Išblyškusi. Tuoj grius. Sėdasi ant cementinės šiukšlių dėžės. Negerai, manau, šlapimo pūslei nesveika. Bet kuo galiu padėti?

Ateina kolega po atostogų. Tikslinasi, gal medikams be eilės? Kad, sakau, čia tik medikai. Įsikalbam. Paklausė, kaip mano  uoslė. Kai skėstelėjau rankomis apgailestaudamas, krūptelėjo, nušuoliavo į patvorį ir apsimetė skambinąs telefonu.

Ruošiu pietus. Ragauju. Svogūno ir bulvės skonis toks pat, tik lupasi skirtingai.

 

Lapkričio 4 d.

 

Erdvė

Atvėriau langą. Pajutau tyro oro kvapą.

Uodžiau erdvę ir tris matmenis: ilgį, plotį, aukštį.

Uodžiau azotą ir deguonį.

Uodžiau pasišiaušusią deguonies molekulę, ozoną gal.

Mano šnervės tyrinėjo ir čiupinėjo katijonus bei anijonus, elementariąsias daleles ir net mėgino vibruoti.

Uodžiau surūdijusio varžto kvapą: anapus gatvės keitė padangas, o meistro gizelis koja spaudė veržliaraktį, net cypė. Varžtas cypė, ne gizelis.

Pilkoje padangėje sukranksėjo varna ir paskleidė grėsmės kvapą.

Pagaliau atsakymas: teigiamas. Valio! Aš – garbinga COVID-19 auka!

 

Lapkričio 5 d.

 

Treneris

Niekam neįdomu, bet užmyniau ant svarstyklių. Pora kilogramų išgaravo per porą dienų. Taip gali būti? 2 kg – tai mėnuo draskymosi bėgimo trasoje su rujojančiomis stirnomis, rūstūs žvilgsniai į šaldytuvą, skrandžio spazmai naktimis bei tulžies prieskonis rytais.

O dabar – pora dienų sotaus kirmijimo ant sofos, nes įkinkiau virusą numesti mano svorį.

Paaiškėjo, iš kur tas slegiantis nuovargis.

Nuo mankštos su mano treneriu virusu.

Analizė parodė, jog trečdaliu sutrumpėjo gilusis miegas. Taip taip, nesuklydau: virusas vaiko mane ir miegantį.

 

 

Lapkričio 6 d.

 

Svajonės

Laikas bėga ar teka – nepasakysiu. Dienos tegu ir vienodos, bet nenuobodžios, ypač kai susikūriau tam tikrą režimą, neįtemptą, bet laikausi įvairovės ir drausmės. Gal jau metas įterpti mankštą, tempimo pratimus bent.

Iki pašto dėžutės – vos keleto laiptų pusaukštis, bet pakirto kojas, gal net kvėpavimą. Jau įdomiau...

 

Lapkričio 7 d.

 

Puodas

Užvirus puodui su vištiena, sumažinau liepsną.

O kaip pajutau, kad užvirė?

Ogi užuodžiau lauro lapų ir kvapiųjų pipirų garus.

Virusas traukiasi.

 

Lapkričio 11 d.

 

Slauga

Pagaliau baigėsi izoliacija. Kraustausi slaugyti tėvų, nes jiems virusas smogė rimčiau.

Pagalba būtina. Abu nusilpę, iš lovos beveik neatsikelia.

 

Lapkričio 19 d.

 

Netektis

– – –

 

 

Lapkričio 20 d.

 

Liudijimas

Atsivėrus šeimos klinikos durims, pro jas prasprūdo ligota moteriškė – ir ilgam.

Savo šeimos klinikoje matydavau besibūriuojančias aktyvistes jau nuo šeštos ryto. Būtinai pakliūti pirmoms tarsi diena jau baigiasi ir ta pati jau paskutinioji. Aš, akivaizdžiai išsiskiriantis pacientas iš tokio gana vienalyčio pulkelio, kukliai lūkuriuodavau paskutinis, kol laborantė, žvelgdama į akis, paklausdavo: „Kas skuba į darbą?“

Eilutė nei auga, nei tirpsta. Visi laikomės atstumo, kaukės tvarkingos. Ne pramogauti susirinkome.

Alaus bare ar krepšinio rungtynėse gali užsimiršti, mintyse atsipalaiduoti nuo karantino, nusiėmęs tą kvailą kaukę parėkauti ir spjauti į tolimą pandemiją.

Vėl atsivėrus durims priartėjam visi, eilė subyra, dėmesingai ištempiam kaklus. Viena jauna pacientė paduoda šlapimo buteliuką, ir jos poza, apšviesta tekančios saulės, man staiga švysteli matytomis klasikinėmis scenomis – primena lyg Marijos Magdalietės nevilties raudą, lyg motinos rankas, ištiestas į Erodą su jos kūdikiu.

Sulaukiau lemtingos sekundės, kai pakliuvau į seselės regėjimo lauką, kilstelėjęs pirštą sustabdžiau jos žvilgsnį ir pusbalsiu sukrutinau lūpas: „Mirties liudijimo.“

Užpildęs dokumentus pasiguodžiau tėvo gydytojui, kad dusyk išdaviau mirties liudijimą be velionio pavardės. Gydytojas paguodė, kad ir jis kartą vietoje velionio įrašė savo vardą ir pavardę.

Psichologai nesunkiai paaiškintų, kad tai susitapatinimas su ligoniu.

 

Lapkričio 21 d.

 

Užrašai

 Suprantama, laidotuvių procesiją pastebėjau iš tolo, nes tik apie tokius dalykus ir tegalvojau. Automobiliai suko į kairę, kapinių link, todėl sustojom abiejose juostose praleisti kolonos. Atlėkęs pypsėdamas ir mus važiuoti raginantis irgi nori nenori sustojo. Ir tuoj susigėdo, bet atpypsėti savo klaidos nebepavyko, tad laukė ir mąstė. Tikrai ilga kolona, ne dešimt asmenų, kaip dabar leidžiama.

Vežuosi kolumbariumo plokštę. Patikrinau, ar lizdo įpjova nedengia paskutiniosios datos. Skambinu meistrui, kad viskas gerai, perdaryti nereikės. Meist­ras, vos atsidusęs, dėkoja už skambutį: neteks prarasti šeštadienio brokui taisyti.

Mūsų pavardė ilga, eilutė užpildyta iki pat krašto. Nešuosi plokštę atgal. Savo plokštę: numatyta vieta ir mano vardui. Liko dar trys eilutės. Paskutiniojoje vardas visai šalia tvirtinimo galvutės. Jokių abejonių, kad to nebepamatysiu. Skaičiuoju visokius variantus. Ne, nepamatysiu niekaip.

 

 

Lapkričio 25 d.

 

Nesu tikras, kada laidotuvės: užvakar – atsisveikinimas su kūnu prieš kremavimą, uždaras ir trumpas, šiandien – urnos išlydėjimas, kiek ilgesnis.

Artimieji tik penkiese: našlė mama, aš, žmona, sūnus ir marti. Trūko poros rankų gėlėms nešti, bet pagelbėjo laidojimo biuro ceremonmeisterė.

 

Lapkričio 27 d.

 

Purvynas

Reikia atsigauti. Po viruso, po netekčių. Gal kam sportas – pramoga, tad tegu pramogauja sau į sveikatą. Saldų miegą šiltoje lovoje iškeisti į vargą lauke tamsų, šaltą ir šlapią lapkričio rytą – pramoga?

Didelių miestų (ir net tokių kaip mūsiškis) centruose amžinai kas nors ką nors išrausia ir ilgam palieka. Masonų gudrybė. Trūksta lėšų.

Aplinkkeliai jau pridūmyti ką tik užvestų ankstyvųjų automobilių. Regis, aplėkiau visą miestą, bet navigacija rodo vos porą kilometrų. Centras susispaudęs, pakraštyje gyvendamas pripratau prie visai kitokių atstumų.

Ankstyvieji praeiviai be kaukių, nes tamsu. Su šuniukais, nes juos myli. Viena pasiaukojusi ponia savo kauke aprišusi šuniukui krūtinę.

 

Autoriaus nuotraukos.

 

Lapkričio 30 d.

 

Popieriai

„Sodra“, anot publicisto Sigito Krivicko, yra storas pinigų vamzdis, o ir ant sienelių lieka.

Greiti pinigus imti, bet, oi, kaip negreiti duoti.

Mamai priklauso našlės pensija. Žinoma, reikia pateikti prašymą. Su dokumentais, kuriuos „Sodra“ ir taip turi.

Atvykti negalima. Karantinas.

Mama „Sodros“ paskyros neturi.

Interneto banku nesinaudoja.

Mobilusis parašas – kas tai?

Telefonu prisiskambinau šiaip ne taip. Vienas telefonas ir penki specialistai konsultantai visam Žemės rutuliui. Galvą išūžė ta muzikytė, kol atsiliepė.

Pasirodo, turėjo skambinti pati mama.

Netekę jėgų reikalus savaitei atidėjom.

 

Gruodžio 4 d.

 

Skiepai

Naujas popierius: rengiasi skiepyti nuo viruso.

Pirmiausiai skiepys medikus.

Jei skiepai pasirodys tinkami, skiepys ir žmones.