Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

Autoriaus nuotrauka

 

Draugas parskrido iš Paryžiaus šviežiai įsimylėjęs, euforiškas, ir tą pat skaidrų Manhatano vidurdienį, kai debesys dangoraižius paverčia vos ne baltosiomis musmirėmis, nusitempė Antologijos filmų archyve jo laukusį svečią, t. y. mane, iš savo fotostudijos į Jono kabinetą. Mekas su amžina skrybėle ir rudo velveto švarku, elegantiškai priglaudęs prie ausies laidinio telefono ragelį, sėdėjo už ką tik atspausdintomis neabejotinai įspūdingų ir nepakartojamų renginių programomis apkrauto stalo ir neskubėdamas miestui ir pasauliui skelbė tiesas nuo kalno. Už jo, ant sienos, kabojo muziejiniai plakatai – vieną Philipui Glassui, pasišovusiam koncertu padėti bankams įsiskolinusiam muziejui, buvo padaręs ir mano draugas: ant rūsyje atrastos stiklo pakuotės užrašo „Glass handle with care“¹ prirašęs milijonus sukrovusio trigarsio autoriaus vardą ir su Jono palaiminimu padauginęs ir vėliau iškabinėjęs gatvėse – tik žodelį care Jonas užbraukė savo rankele ir jo vietoje užrašė LOVE. Šalia stovėjo atkimštas vyno butelis. Netrukus Arūno Kulikausko (o tai buvo jis) euforiškasis Paryžius susimaišė su mano drąsiąja Lietuva. Vyno džinas irgi bemat apleido butelį. Jonui viskas buvo įdomu, jis dūsavo ir aikčiojo, o kiek vėliau, jau antro butelio prieigose, nusprendė patikrinti atvykėlio suopratį amerikonų poezijos baruose. Jį ypač gerai nuteikė Jameso Merrillio ir Kennetho Kocho vardai. „A, Merrill! A, Koch! – vis nenustygo Jonas. – Tie tai jo!“

Netrukus iš kabineto persikraustėme į vadinamąją Skaityklą kitoje gatvės pusėje. Tai buvo pamėgta Jono ir kitų „antologų“ klubinė kavinė, o iš tikrųjų – baisi kaip karas skylė. Antros tokios nemačiau net Čikagos priemiesčiuose. Po „jų Solomono“ iškeverzotu Jėzumi kažkas riebiomis juodomis raidėmis buvo sudėjęs EVIL². Suspardytos ir apdergtos skylės durys, regis, ten niekada neužsidarydavo. Viduj augo agavos, degė banalūs neonai, o už baro darbavosi dvi trumpaplaukės vokietės su puskilogramiu metalo veiduose. Kol jų tekila neiškirto mūsų iš koto (į briaunotas stiklines jos pylė kaip rusiškuose filmuose apie karą, o ištarus „You will kill us!“³, viena atsakė: „That’s my job!“⁴), dar spėjau pamatyti dvi pusiau praviras išvietės duris: nusmukusios kaubojų kelnės staiga priminė visai neseniai iš arti matytą Birželio sukilimo dalyvio, architekto ir Štuthofo kalinio Jono Pajaujo kieme, Got­lando saloje, stūksančią trivietę (!) tupyklą. „Švedų būrai taupūs“, – tada nusijuokė Jonas.

Bet dar neišeikim, dar pabūkim už to anarchistinės pakraipos su meniniais obertonais⁵ klubo, kurio vietoje jau seniausiai bankelis TD ir „Shiatsu and Thai Yoga Massage by Bruce Woolf“, stalo – Mekas tuoj ištrauks iš velveto kišenės ką tik pasirodžiusią savo paskutinę knygą „There Is No Ithaca“⁶ su Czesławo Miłoszo įžangos žodeliu – Vytauto Bakaičio verstas „Semeniškių idiles. Reminiscencijas“ (esama, beje, ir autorizuoto Jono brolio Adolfo „Idilių“ vertimo). Brūkštels: „Rolandui – Jonas NYC.“ Seniai esu pastebėjęs: kuo prastesnis rašytojas, tuo labiau rokokokinis jo autografas. Miłoszas kadaise pasakė taip: „Kai gausi Nobelį, užteks suraityt pavardę.“ O Tomas Venclova tuo klausimu buvo tauresnis: „Visada rašyk – su gerais jausmais!“ Tą dažniausiai ir darau, tepridėdamas etc.

1 Angl. Stiklas – nešti atsargiai.

2 Angl. Blogis.

3 Angl. Nužudysit mus.

4 Angl. Toks mano darbas.

5 „Ant sienų galėjai pakabint savo piešinį ar tapybą, ar tekstą. Svarbu, kad nebūtų meinstryminis. Galėjai garsiai paskaityti savo eilių. Įvertinimą išgirsdavai kaip mat!“ (Arūnas Kulikauskas)

6 Angl. „Itakės nėra“.

Rolandas Rastauskas – poetas, eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, nejudantis keliautojas – savas tarp svetimų, svetimas tarp savų.