Tomas Venclova. Emigracijos dienoraščiai, 1979

 Tomas Venclova. Ugnės Žilytės piešinys

Rugsėjo 1 d.

Anksti rytą – mažas Turkijos uostas Kusadasi. Be jokios kontrolės ir vizų patekome į Efesą. Marijos namus, šv. Jono Evangelisto kapą, na, ir vienintelę išlikusią Artemisiono koloną mačiau tik iš tolo; bet daugiau kaip valandą vaikščiojome marmurinėmis gatvėmis, kuriomis vaikščiojo ir Jonas, ir Marija, ir Paulius. „Jei kas nors abejojo krikščionybe, Efese abejonės jam turi praeiti“, – pasakė amerikietis muzikantas, su kuriuo buvome viename autobuse.

Miestas kur kas didesnis už Pompėją, pilnas helenistinio „baroko“.

O Turkija labai skiriasi nuo Graikijos: žalia, iš pažiūros pasiturinti ir tvarkinga. Itin ryški dviejų pasaulio dalių riba: siaurutis jūros ruoželis tarp pilko akmeninio Samoso ir lepios, lengvuose įžambiuose spinduliuose skendinčios Mažosios Azijos.

Patmas – turbūt gražiausia vieta, kokią gyvenime esu matęs. Rojus, ir dargi vienas aukštesniųjų ratų, netoli Empirėjaus. Beje, tai natūralu. Skaisčiai mėlyni fjordai įsirėžia į akmenį; jūroje, rūke plaukia atsiskyrėlės uolos; virš gluosniais ir pušaitėmis apsodinto kelio stūkso vienuolynas, – tvirtovė su bizantiškomis freskomis, ikonomis, rankraščiais, inkunabulais, – o aplink jį balti it druskos kristalai Braque stiliaus namukai. Žemiau vienuolyno Šv. Jono ola, kur jis rašė Apreiškimą; akmeninėje sienoje įdubimas – tenai ilsėjosi jo galva.

Jau daugelį dienų galėčiau laikyti geriausiomis; pridėsiu prie jų ir šitą, negalvodamas apie jų eilės tvarką.

 

Rugsėjo 2 d.

Rodas. Pradžioje kelionė skersai visą salą ligi Lindo; užlipau į akropolį, kuriame vos keletas grynų dorėniškų kolonų milžiniškos mėlynos jūros fone. Paskui klaidžiojau po pačią salos sostinę. Joje stebėtinai susimaišęs graikiškas, venecijietiškas ir turkiškas pradas: yra ir Kristaus laikų mozaikų bei skulptūrų, ir grandioziškų viduramžių tvirtovių, ir mečečių. Santaika ideali. Joanitų ordino magistrų rūmai, tiesa, falsifikuoti, bet čia norisi pasakyti, kaip Carcassonne: na ir kas? Gatvėse nesibaigiančios keliaaukštės arkos. Erdvinis labirintas (truputį panašus į vakarykštį Patmo vienuolyną, o dar labiau į Vilniaus Stiklių skersgatvį, kelissyk padaugintą iš savęs paties).

Maži kaimeliai tarp Rodo ir Lindo – įvairiaspalviai, o šalia bizantiškų cerk­vių kyšo kažkokios pusiau gotikinės varpinės.

Visą dieną ilsiuosi ir maudausi. Mažoji Azija tolumoje. Po vakarykščio pakilimo, šiaip ar taip, atokvėpis.

 

Rugsėjo 3 d.

Nežinojau, kad teks regėti Kretos labirintą, apie kurį esu rašęs. O vis dėlto teko. Daugiau negu valandą vaikščiojome po Knoso rūmus. Labai siutina falsifikacija – betoninės kolonos, dažytos šlykščia raudona spalva, ir pasibjaurėtinos freskų kopijos. Bet, ką besakytum, mačiau Mino sostą, Ariadnės miegamąjį, Pasifajos pirtį. Net truputį nejauku.

Herakliono muziejuje – įstabi priešhomerinė keramika, statulėlės, dviašmeniai kirviai. Ir freskų originalai: tauromachija, reljefiškas „princas su lelijomis“, „paryžietė“, sodas lyg iš persiškų miniatiūrų. Šimtai sarkofagų. Nublukusios, vos įžiūrimos spalvos. (Beje, yra ir Faisto diskas.)

Ilgai plaukėme neramia putojančia jūra – Tezėjaus keliu – ligi Santorino. Titaniškas krateris – šimtą ar daugiau kartų stambesnis už Vezuvijų – su kuk­liu ugnikalniu centre. Smiltainio ir tit­nago riekės. Jojome ant asiliukų (irgi pirmas toks gyvenime patyrimas), kol pasiekėme baltutėlį miestelį, pakibusį virš nutrūktgalviškų skardžių.

Temstant – atgal į Pirėjų.

 

Rugsėjo 4 d.

Baigiu pažintį su Atėnais. Buvau Bizantijos meno muziejuje, kur bene įdomiausia architektūrinių fragmentų kolekcija: antika pereina į viduramžius labai lėtai ir atsargiai. Ikonų mažiau, negu tikėjausi, ir jos anaiptol ne visada pirmarūšės. Iš pradžių stebėjausi, kodėl jų nėra ankstesnių už XI amžių, paskui, rodos, supratau: ikonoklastai! Vis dėlto liko atmintyje dvi Odigitrijos ir XIV amžiaus šventoji Marina ryškiai raudonais rūbais. Ir freskos gretimoje salėje, didžiulės šventųjų akys. Tai jau Bizantijos smukimo periodas, sutampąs su mūsų Mindaugo (Vaišvilko!) ir Gedimino laikais. Viskas rūsčiau, hieratiškiau, hermetiškiau negu Rusijoje.

Papildžiau muziejų kelione į Daphni. Ten puikios – ir labai gerai išlikusios –­ mozaikos; baltuma ir auksas.

Įkopiau į Likabetą, atsisveikinau su Akropoliu. Vakare su dideliu vargu buvau įleistas į Izraelio lėktuvą. Nakvoju jau Tel Avive, pas Meklerį.

 

Rugsėjo 5 d.

Šiandien – tai, kas visų svarbiausia: Jeruzalės senamiestis, kurio irgi daug neaprašinėsiu. Mahometonų pamink­lai –­ puošnūs ir skaistūs; žydų Verksmo siena – tauri; o Via Dolorosa – kažkas neįsivaizduojamo: purvas, triukšmas, arabiškas turgus, būrelis piligrimų tempia nesunkų medinį kryžių, vaikigaliai prašo bakšišo... Žemaičių Kalvarijoje ar Kretingoje nepalyginti daugiau religinio susikaupimo ir rimties; bent iš pirmo žvilgsnio. Viešpaties Grabo bažnyčioje sunku susiorientuoti – irgi įvairūs balsai, alfabetai, čia koptų, čia armėnų dvasininkas...

Dar kažkokios bažnyčios, patriarchatai, joanitų ligoninė. Ore arabiško miesto kvapai.

Beje, gal taip ir turi būti. Minioje, pirkliškame miestelyje kažkas mažai pastebimas, beveik visai nepastebėtas praeina su kryžiumi.

Viešpaties Grabas – lyg toji ikona, ant kurios užtepta keliasdešimt sluoksnių naujesnės tapybos. Bet kas iš to? Po visais sluoksniais ikona ir toliau esti.

 

Rugsėjo 6 d.

Piligrimystė. Aplankiau Siono kalną: Dormition Abbey, Coenaculum1, Dovydo kapą. Paskui buvau Šv. Onos bažnyčioje, – toje vietoje, kur gimė Marija, – ir ties Bethesdos tvenkiniu, kur Kristus gydė ligonius. Pagaliau nuėjau į Gethsemane sodą.
Miestas neregėtai painus: netgi ne miestas, o vieta. Bet nuostabiai gražus. Tie slėniai, kapinynai, tos aukštos sienos, virš kurių plaukia kupolai! Tie tūkstant­mečiai Gethsemane alyvmedžiai, truputį panašūs į Stelmužės ąžuolą! Tas romėniško ir orientališko mišinys, ta trijų –­­ ar galybės – religijų dermė!

Beje, šiandien mačiau, taip sakant, ir aną pasaulį: Juozapato pakalnę ir gilią, nejaukią, žole užžėlusią Gehenną.

 

Rugsėjo 7 d.

Vėl ilgas pasivaikščiojimas po miestą. Pradedu orientuotis jo painiavoje: jau žinau, kur armėnų kvartalas su tyliais ir švariais akmens vienuolynais, kur musulmonų dalis, kur žydų. Musulmoniškoji labai primena Bucharą. Arabai sėdi su nargilėmis šalia krautuvėlių durų, vaikiščiai joja ant asiliukų –­ na, o šiandien pusė Jeruzalės skuba į mečetes, kur per garsiakalbius šaukia muedzinai. Dovydo tvirtovėje parodėlė „Jeruzalės tipai“; bet, tiesą sakant, kam toji parodėlė – užtenka stebėti tipus gat­vėse. Jei ne iš karto atspėsi tautybę, tai bent tikėjimas matyti.

Pakilau ant Alyvų kalno, iš kur atsiveria visas senamiestis – rusvas, auksinis, melsvas. Vėl piligrimystė. Eleono bažnyčios likučiai. Paternoster [šventovė] su maldos tekstais įvairiomis kalbomis: suskaičiavau 45 tekstus – yra sanskritiškas, hebrajiškas, bretoniškas, luganda, esperantiškas, pagaliau ukrainietiškas, bet lietuviško, deja, nėra. Dangun Žengimo koplytėlė, su pėdos atspaudu, mahometonų prižiūrima. Žydai jos, kaip ir Viešpaties Grabo, kiek supratau, nelanko. Už Alyvų kalno dūluoja Marijos, Mortos ir Lozoriaus Betanija.

Žemyn lipau dulkėtu baltu keliu, kuriuo neabejotinai vaikščiojo Kristus su mokytiniais. Aplankiau Dominus Flevit2, Marijos kapo vietą, dar sykį Gethsemane.

Labiausiai stulbina netgi ne religinių sluoksnių gausybė ir susipynimas, o kita: kaip visa tai arti erdvėje. Svarbiausias Kristaus ir Marijos žemiškojo gyvenimo vietas galima neperdedant aprėpti vienu žvilgsniu. Tik Betliejus trupučiuką atokiau (bet ir tai nelabai). Skaitant Evangeliją lieka įspūdis, kad viskas vyko dideliuose dykuose plotuose; o iš tikrųjų tai intymūs, kaimyniški, miestelio įvykiai.

Karščiausiu dienos metu buvau Izraelio muziejuje, šalia kneseto; mačiau Kumrano manuskriptus, Bar Kochbos laiškus, stebėtinai įdomią žydų kultūros ekspoziciją. Diasporos žydai visada veikiami aplinkinių tautų, visada truputį atkartoja jų stilistiką, bet su savitu –­ „atvirkščiu“, kartais graudžiai naiviu, neskoningu, kartais ironišku, žodžiu, šagališku posūkiu. Puikūs buchariečių ir jemeniečių kostiumai; rankraštinės knygos su miniatiūromis; šventiški indai.

Lyg muziejaus papildymas – niūrus, itin vargingas Mea Shearim kvartalas. Be abejo, taip atrodė Ukmergė ar Jurbarkas XIX amžiuje. Purvas, peisai, lapserdakai, jarmulkos. Su peisais ir maži vaikai. Vienas čionykštis gyventojas – iš Gruzijos ir kalba rusiškai: anaiptol jam nepavydžiu. Nuošaliau apskrita abisinų bažnyčia su juodaodžiais sargais.

Pietavau košer restorane, o vakare, po saulėlydžio, prasidėjus sabbath, gurkšnojau su pažįstamais vyną ir klausiau jų paskaitos apie Talmudo plonybes. Taigi dienos pabaigą praleidau judaistiškai. Įsiminė istorija apie vieną iš ješivos testų: į Bibliją dedamas degtukas, ir reikia pasakyti, kurį puslapį, skirsnį ir eilutę jis liečia. Daugelis pasako.

Tiesa, o kokios puikios sinagogos eksponuojamos muziejuje! Ypač viena, vokiška, statyta ir puošta menininko iš Brodų.

 

Rugsėjo 8 d.

Feliksas Dektoras kažkada buvo žadėjęs pavėžinti mane po Izraelį, kaip aš jį po Lietuvą; dabar vykdo pažadą. Pro Rachilės kapą privažiavome Betliejų. Aplankiau didžiulę senovinę baziliką žemutėmis durimis ir jos kriptą – Kristaus gimimo vietą. Vėliau buvome Heb­rone, kur Machpeloje, it akmeninėje tvirtovėje, ilsisi patriarchai: milžiniški arabiški antkapiai dengia Abraomo, Izao­ko, Jokūbo ir jų žmonų palaikus – kad jie šičia, požeminėje oloje, aš neabejoju nė trupučio. Pagal tradiciją, šalia jų guli net Adomas ir Ieva! Hebronas jau vadinamojo Vakarinio kranto gilumoje: grynai arabiškas, koloritingas ir, rodos, nepiktas miesteliukas. Už jo – tiktai dykuma, karštis, paskui nusileidimas į Negyvosios jūros slėnį; žemiau vandenyno lygio ima truputį skaudėti ausis.

Šičia peizažas – vienas rečiausių gaublyje, gal turįs šiek tiek bendra su Utah ir Arizona, o gal ir ne. Nenatūraliai žydrame vandens plote atsispindi nenatūraliai rausvi Moabo kalnai; baltos salelės, baltutėliai maži stalagmitai pakrantėje, sūrūs net iš pažiūros. Sodomoje paėmiau nuo kelio du akmenėlius atminimui. Beje, toji vieta žemiausia pasaulyje – taip sakant, ne vien morališkai, o ir fiziškai. Matėme ir Loto žmoną – drūtą stulpą pakelėje, tikrai it moterį su chalatu ir galvos apdangalu.

Nykuma, kuriai nėra lygių, it po vandenilinės bombos sprogimo. Nė vieno žmogaus, nė vienos mašinos, nė vieno garso. Šeštadienis. Dievas ilsisi.

Toliau važiavome pro Massadą, Ein Gedi oazę, Kumraną. Vis tai Dovydo, Jono Krikštytojo, paties Jėzaus vietos; anapus jūros kalnas, kur numirė Mozė, neįžengęs į Pažadėtąją žemę. Jūros vanduo čia vietomis mirguliuoja vaivorykšte ir iš pažiūros stačiai nuodingas; atspindys jame net ryškesnis, realesnis negu tikroji pakrantė.

Išsimaudyti, deja, neteko. Pavakary jūra „uždaroma“ – keli pliažai darosi nebeprieinami, o šiaip jau visur aptvėrimai ir ženklai su kaukole bei sukryžiuotais kaulais. Denaturatas! Militarinė dvasia šiame rajone, beje, labai stipri – tikrinimai, pilni kareivių sunk­vežimiai, spygliuotos vielos, sakytum, tarybinis pasienis. Sutemus bastytis nerekomenduojama. Jerichono jau nebeaplankėme: kildami aukštyn ir aukštyn į kalnus, pro Betaniją, pasiekėme žiburiuojančią Jeruzalę.

 

Bus daugiau

 

1 Paskutinės vakarienės vieta.

2 „Viešpats verkė“ – bažnyčia Gethsemanės šlaite.