Tomas Venclova. Laisvėjimo dienoraščiai, 1989 (XXII)

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

 

Gruodžio 18 d.

Ankstokai atsikėlę, važiuojame į aerodromą pačiu vandenyno pakraščiu. Limoje beveik niekad nelyja, bet saulės būna nedaug – amžinai migla ir debesys. Skrendame virš Andų.

Iquitos – neišpasakytai nugyventas miestas, stačiai didelis tropikinis šiukšlynas. Jame gana daug kažkokių karinių bazių ir kas antras žingsnis kyšo gana karikatūriški generolų biustai bei didvyrių vėliavininkų monumentai. Aerodrome malūnsparniai (beje, tarybinės gamybos), ginkluoti ir su krokodilo nasrais, nutapytais fiuzeliažo priekyje. Išvykti iš čia galima tik vandens ar oro keliu. Oi, nesinorėtų čia gyventi.

Įsėdame į motorlaivį, dengtą palmių lapais. Tai ne Amazonė, o jos intakas Nanai; po poros kilometrų sukame į dar kuklesnę upę Momon. Vanduo ne vanduo, veikiau tekantis dumblas (tiesa, jame maudomasi ir skalbiama). Netrukus jau žalia tankynė, susipynusios ore šaknys, retkarčiais koks kyšantis nuogas medis, kokia išvarta; ir šitaip bus tūkstančius kilometrų. Judėjimas upe nemažas – sutinkame ir pralenkiame bent keliolika plokščiadugnių kanojų, išskobtų iš medžio kamieno.

„Amazon camp“ – daugmaž turistinė bazė ar primityvus viešbutis džiunglėse. Čia mus pasitinka šeimininkas, charakteringas anglas lyg iš Josepho Conrado, ir gidas, grynakraujis indėnas Basilio. Pietų Amerikos džiunglės – ne Afrikos savana. Anot Basilio, čia esama šiek tiek krokodilų, girios gelmėje jaguarų, galima, jei labai pasiseks, užtikti tinginį ar termitus kopinėjančią tamanduą, o anakondų ir boa netgi daug; bet kažin ar visa tai matysime, žvėrys esą labai atsargūs ir laikąsi atokiai nuo žmonių, kad nebūtų suvalgyti. Daug laukinės gyvijos virto beveik namine. Terasoje vaikštinėja jauki didžiulė ara, prie jos kartais prisideda žalia Amazonės papūga. Beždžionės lipte lipa mums ant kelių ir pečių. Jų trys: viena rausvu graudžiu veideliu ir rudais gaurais, panaši į kūdikį, antra juosva ir minkšta it mufta, trečia mažutytė, apskritasnukė, judri tarsi velniukas. Yra stambių vorų ir bene mažesnių už vorus driežiukų, bet nei vieni, nei kiti kažkaip negąsdina. Beždžionės, beje, nesibjauri vorų užkąsti, nors labiau mėgsta bananus.

Debesuota, drėgna ir tvanku, nors nepasakytum, kad triuškinančiai karšta. Nelyja. Valgis itin neįprastas, daugiausia vegetariškas, šiek tiek bananų, šiek tiek žuvies (o gal boa ar krokodilo?).

Kol dar nesutemo, einame aplankyti indėnų yagua stovyklos – ji čia pat, už puskilometrio, bet tai tikrų džiunglių puskilometris, su didžiulėmis it paukščiai žydromis plaštakėmis, kelių colių ilgio skruzdėlėmis. Yagua senokai virtę žemdirbiais, bet turistams demonstruoja tradicinius rūbus ir medžiotojų meną. Prisiartinus prie laukymės, matyti, kaip zuja budrūs it šeškučiai rudaodžiai vaikai žolių sijonėliais; tai greičiausiai žvalgai, pranešą apie mūsų atvykimą, nes kai išeiname į laukymę, visa gentis – gal penkiolika indėnų – jau stovi skulptūrinėmis pozomis, nors imk ir fotografuok. Centre vadas, pasirėmęs ant vamzdžio, kuriuo išpučiamos strėlės, šalia bene jo pavaduotojas su papūgų plunksnomis ant galvos. Kelios nuogakrūtės moterys, kukliai prisidengusios sunertomis rankomis. Visi su žolių sijonėliais, tik mažas berniukas plikut plikas kaip Adomas.

Vadas rodo, kaip pūsti strėles: taiko į lentą, bet be didelio pasisekimo – pataiko bene iš ketvirto karto. Mums sekasi dar blogiau. Po to prasideda paprasčiausias turgelis – šį tą nusiperku ir aš. Grįžę prie pat mūsų bazės randame būrį indėnų sportiniais rūbais, daužančių futbolą: ko gero, tai tie patys yagua, tik jaunesnioji karta.

Užgriūva tropikinė naktis. Apie aštuntą Basilio gabena mus valtimi giliau į džiungles: aklinoje tamsoje girdėti medžių varlės, ūbauja „varlė jautis“, loja muskusinė žiurkė, kartkartėmis atsiliepia lyg ir beždžionės, o viso to fone – vientisas, garsus, nesuprantamas (žiogų? cikadų? paukščių?) čirškimas. Nejauku, tarsi būtum patekęs į mezozojinę – ne, paleozojinę – erą.


Gruodžio 19 d.

Vėl pasivaikščiojimas džiunglėmis, tik šį kartą ilgesnis, gal trys kilometrai. Pakeliui Basilio rodo kaučiuko, balsos, kakao medžius, „medicininį medį“, iš kurio įpjovus ima tekėti kažkas panašaus į jodą. Kelias būtų platokas, bet aplinkui brūzgynai, po kojomis puvenos ir drėgmė, virš galvos kolosalūs paparčiai, filodendronai, pagaliau lianos, ant kurių bandau tarzaniškai suptis (ir tai netgi pavyksta). Bora genties kaimas palyginti civilizuotas. Yra mokykla ir metodistų bažnytėlė. Ji be kryžiaus ir be altoriaus; vietoje šventų paveikslų akvarelė su gėlėmis, o greta mokyklinė lenta, ant kurios surašytos kažkokios formulės, turinčios išreikšti Dievo esmę – beje, paprastutės.

Kaimo aikštėje it triušiukai ganosi du šarvuočiai. Tiesą pasakius, tai šlykščiausi (bent man) gyvūnai pasaulyje – kažkas tarp žiurkės ir vabzdžio iš Kafkos „Metamorfozės“; bet čia jie labai naminiai, ir paėmus į rankas darosi netgi jaukūs.

Atokiau, apskritame name, laukia didžioji dalis genties, vėl tradiciniais rūbais. Bora vilki ne žolių, o žievės sijonėlius, moterys iš tos pačios žievės pasidariusios chalatus, pridengiančius didžiąją dalį kūno, vaikai dažniausiai nuogi. Veidai išrašyti ritualinėmis juostomis, turinčiomis vaizduoti bene totemą – jaguarą. Rodomi šokiai, labai paprasti – vyrai ritmingai daužo žemę lazdomis, dainuoja „užkeikimus“ ir visa gentis (vyrai su vyrais, moterys su moterimis) eina ratelio. Į paskutinįjį ratelį – „beždžionės šokį“ – kviečiami ir mes.

Po pietų ilgai plaukiame Momon ir Nanai upėmis. Ties pat ta vieta, kur Nanai įteka į Amazonę, užklumpa lietus ar beveik taifūnas. Atsiduriame pačiame Amazonės viduryje, sūpuodamiesi ant baltų keterų, kiaurai permirkę, nebematydami krantų. Tiesą pasakius, įdomu būtų čia žūti – ir tokios galimybės aiškiai esama. Bet vargais negalais privairuojame prie kaimelio. Ten lietus praeina, sušvinta vaivorykštė, atsiveria grandiozinis upės veidrodis. Iš srovės kyšteli rausvo gėlavandenio delfino nugara, paskui uodega. Kaimelio vaikai netoliese maudosi. Aš tame šiltame dumble maudytis nesiryžtu, bet po vieną smėlio paplūdimį vis dėlto pabraidau.

Turistinėje bazėje, hamake, leidžiantis saulei, ištinka stipriausias per trylika metų nostalgijos priepuolis.


Gruodžio 20 d.

Iquitos paaiškėja, kad lėktuvas bus tik vėlai vakare. Bet tai išeina į naudą. Vykstame į zoo, kuris yra penkiolika kilometrų nuo miesto centro. Tai ne geriausias, bet be jokios abejonės simpatingiausias zoo, kokį esu gyvenime matęs. Gyvūnai – visi vietiniai – laikomi it nacionaliniame parke, dauguma bėginėja laisvi. Šimtai beždžionių prašosi į glėbį, užsiiminėja nutrūktgalviška akrobatika, komiškai gestikuliuoja; atelės plonomis it nulūžę degtukai galūnėmis, atsistojusios ant užpakalinių kojų, kaip du vandens lašai primena žmogų – tiksliau, gal australopiteką. Pakilnoju ant rankų vidutinio dydžio anakondą, o visai didelei bent pakrutinu uodegą. Gigantiškos žuvys paiche prunkščia smarkiau už arklius (turistinėje bazėje, pasirodo, maitinomės kaip tik jomis).

Po to ir Iquitos atrodo nebe toks suskurdęs kaip užvakar, vietomis netgi išlaikęs kolonijinį charme’ą.


Gruodžio 21 d.

Išskrendame jau po vidurnakčio, Limoje miegame lygiai dvi valandas – ir vėl į aerodromą. Nuogi nykūs kalnai ir Cuzco. Aukštis čia maždaug toks pat, kaip Elbruso „Vienuolikos prieglobstyje“1, taigi kūnui tenka prisitaikyti. Iš pradžių nieko ypatingo nejuntu, bet į pavakarę įsiskauda galva ir skauda kiaurą naktį. Gal tai jau senatvė?

Cuzco sienos – visos ligi vienos – nutepliotos politiniais šūkiais. Bet tai tikras, šimtaprocentinis miestas muziejus, gal vienintelis toks Naujajame Pasaulyje.

Pakylame virš miesto į masyvią inkų tvirtovę. Jos kiklopiški akmenys labai primena Mikėnus ir Tirintą. Netoliese įdomi ola, kurioje buvo laikomos mumijos; gražesnę dieną jas išnešdavę į saulę ir susodindavę ratu tam tyčia skirtose nišose. Štai čia Mikėnai, Agamemnonas ir Elektra jau nebeateina į galvą. Visa tai gana vienoda: griežti akmenų gretasieniai, glotnūs paviršiai, jokios ornamentikos. Inkai buvo minimalistai. Sakytum, pagoniškas Corbusier.

Bet tikrai stebinantis baroko proveržis – miesto katedra. Lyg ir bandoma imituoti, netgi pažodžiui, Toledo katedrą: bet imitacija taip įstabiai suprimityvinta ir deformuota, jog išeina unikalus šedevras, anai katedrai nenusileidžiąs.


Gruodžio 22 d.

Visą dieną praleidžiu Machu Picchu. Tai turbūt dramatiškiausia pasaulyje archeologinė vietovė. Jau pati kelionė neapsakoma. Traukinėlis juokingais zigzagais pakyla aukštai virš Cuzco, į gūbrį, nuo kurio matyti Andų ledynai; paskui bene šimtą kilometrų rieda Urubambos slėniu – „šventuoju inkų slėniu“ – ir nusileidžia į tikras džiungles. Saulėta ir karšta. Jei nuo „prarastojo miesto“ nebūtų nuolat nuvaloma augmenija, džiunglių kilimas jį visiškai užklotų per tris mėnesius.

Išvaikščiojau visą titanišką ir gana monotonišką ansamblį; jo centre ir viršūnėje – akmuo, turėjęs stabdyti saulę jos kelyje, kad nenutoltų nuo žemės. Tokios jau čionykštės kosminės dimensijos. Nuo jų vienų šiek tiek pašiurpsta plaukai. Visuomeniniame lygmenyje inkai buvo, kaip žinoma, komunistai. Todėl greta žemdirbių, darbininkų, valdininkų ir filosofų kvartalų Machu Picchu esama ir Lubiankos2. Tai šventykla, kurios grindyse iškaltas kondoro bareljefas; virš jo už rankų pakabindavę nusikaltėlius ir, atrodo, palikdavę mirti. Nusikaltėlių buvę trys rūšys – melagiai, vagys ir tinginiai. Apie žmogžudžius neužsimenama.

Nuo čia ligi pat upės, šniokščiančios kanjono dug­ne, vingiuoja siauras ir labai pavojingas kelias. Kažkada tokiais keliais esu važinėjęs Svanetijoje. Mažas indėniukas riste ritasi šlaitu žemyn, kirsdamas vingius ir vis aplenkdamas mūsų besileidžiantį autobusą. Pasitinka ties kiekvienu posūkiu ir nesavu balsu šaukia: „Good bye!“


Gruodžio 23 d.

Dar viena sunki naktis su galvos skausmais. Bet sugrįžus į Limą, esančią jūros lygmenyje, viskas praeina. Lima virtusi didžiuliu prieškalėdiniu jomarku, aikštėse sidabruoja dirbtinės eglės. Keistokos tos Kalėdos po tropikų dangumi.

Po ilgokos pertraukos gaunu paskaityti laikraščių. Griuvo Noriega3 ir – valio! – Ceausescu4.

 

Диктатора поймали!

Румыния, ликуй!

Забудем все печали.

Ему отрежут нос.5

 

Paskutinioji ekskursija – po Limos miestą. Kolonijinis centras ankštas ir anaiptol negracingas. Vyriausybės, rotušės ir kiti rūmai aplink katedrą sudaro šiokį tokį ansamblį, bet dirbtinį ir antraeilį. Įdomi tik kalėdinė dekoracija ties rotuše – prakartėlė, kurioje šv. Šeima pavaizduota indėniškais rūbais, gyvų papūgų ir tukanų apsupta.

Pagaliau tolimame priemiestyje – aukso muziejus, ne toks unikalus, kaip Bogotoje, bet vertas aplankyti. Kiek čia tikro aukso, kiek muliažų – sunku spręsti (įtariu, kad muliažai vyrauja); o vis dėlto gali pajusti, kaip atrodė Atahualpos6 ir panašių į jį lobynai.


Gruodžio 24 d.

Išskridęs naktį, New Haveną pasiekiu jau ketvirtą popiet.


Gruodžio 25 d.

Grandiozinė Ceausescu žlugimo istorija lyg iš geriausiųjų „Tautų pavasario“ akimirkų.


Gruodžio 26 d.

Vaje, Ceausescu – ir jo žmoną – sušaudė! Tai jau ne visiškai smagu.


Gruodžio 27 d.

Ką gi, Rytų Europos revoliucijoje pirmąsyk pralietas kraujas. Simboliška, jog Sacharovas to nesulaukė. Kad ir kiek Ceausescu būtų nusipelnęs mirties – nederėjo to daryti, ir dar tokiais metodais.

Лиха беда начало7: baisu, kad dabar kraujo gali pasipilti upės. Nedėčiau galvos ir už Gorbačiovą su Raisa.


Gruodžio 30 d.

„Patas“ Maskvos ir Lietuvos santykiuose. Gorbačiovas žada važiuoti į Vilnių – na, žiūrėsime.


Gruodžio 31 d.

Vilniuje jau pasirodė emigracinės kritikos knyga su mano straipsniu apie Radauską.


1 Turistinė bazė 4100 m aukštyje.
2 Maskvos KGB pastatas.
3 Manuelis Noriega (1934–2017) – Panamos diktatorius.
4 Nicolae Ceausescu (1918–1989) – Rumunijos komunistinis diktatorius.
5 Rus. „Diktatorių sugavo! Rumunija, džiūgauk! Užmirškime visas bėdas. Jam nupjaus nosį.“ (A. K. Tolstojaus humoristinio eilėraščio parafrazė. „Nosis“ – eufemizmas; rimas sufleruoja nešvankų žodį.)
6 Atahualpa (1497–1533) – paskutinysis inkų valdovas.
7 Rus. Bepigu pradėti.