Tomas Venclova. Laisvėjimo dienoraščiai, 1990 (XXVI)

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

 

 Rugsėjo 1 d.

Laikraščiuose mūsų sambūris išvadintas fašistų internacionalu; Kołakowskis dėl to rašo griežtą pareiškimą, kurį visi pasirašysime.

Važiuoju į Tepotzotlán – nedidelį miestelį šiaurėje nuo Mexico City, kuriame Wieseltieras rekomendavo aplankyti kolonijinę XVII–XVIII a. bažnyčią, bene gražiausią visoje šalyje. Vėl „Mercedes“, šoferis, gidė, su kuria visą kelią šnekamės apie Rusijos ir Meksikos revoliucijas. Tepotzotlán labai primena Kretingą. Tokios pat akmeninės sienos, anapus jų koplytėlė, išdabinta eglišakiais ir gėlėmis it gegužinėms pamaldoms. Didžioji bažnyčia – pagal seną indėnų tradiciją – perdėtai, triuškinančiai dekoratyvi: jėzuitų skonis čia puikiai atliepė actekų, toltekų ar majų įpročius. Viskas turi stebinti, neduoti nė akimirkos atokvėpio, netgi gąsdinti. Viskas viršija žmogiškojo suvokimo galimybes. Fasadas – nelyginant gigantiška puokštė ar banguojanti uždanga iš dešimčių ar šimtų piliastrų, apverstų aukštyn kojomis, siauresnių apačioje negu viršuje; jie skleidžiasi, sprogsta, plinta ratilais; korintiškas orderis dauginasi it suskilusiame veidrodyje. O interjeras – keliolika auksinių krioklių: įsižiūrėjęs pamatai, jog tai altoriai iš paauksuoto medžio, papuošti primityviomis ir monotoniškomis šventųjų, cherubinų, demonų skulptūromis. Veidai be jokios išraiškos, šv. Ignaco Lojolos neatskirsi nuo šv. Stanislovo Kostkos (o čia esama ir jo); beasmenės prieškolumbinės dievybės persiliejo į tokias pat beasmenes katalikiškas metafizines ypatas. Vilniaus Dominikonai? Misionieriai? Bazilijonų vartai? Taip, tik čia nepalyginti daugiau kičo – tokio įtempto kičo, jog jis virsta autentišku stiliumi.

 

Rugsėjo 2 d.

Spaudoje Kołakowskio rašytas pareiškimas su komiška klaida („Cromwell“ vietoj „Orwell“). Čia, Meksikoje, nuotaikos vis dar tokios kaip pokario Europoje, kurioje karaliavo Sartre’as ir panašūs fellow-travellers1. Vyrauja sensacijos ir skandalo atmosfera.

Į Meridą mūsų skrenda bent 20. Autobuse sėdžiu su Tatjana Tolstaja, kuri skundžiasi Meksikos neestetiškumu. Milašiui rūpi kitokia tema: „Z powodu ant­ropologii zbiera mi się na wymioty. Wszystko wyjaśniane przez materialne potrzeby, urodzaj itd. Toż to czysty redukcjonizm dziewiętnastowieczny. Jedynie Eliade rozumie co nieco o sprawach wyższych.“2

Meridoje nykus karštis. Tolstaja: „Совершеннейший Вышний Волочок. А вот и статуя Ленина.“3 Po pietų ekskursija, kuriai vadovauja, anot Milašiaus, „niezbyt rozgarnięty antropolog“4. Užeiname į teatrą (virš žiūrovų salės kelių tonų kandeliabras, jis greičiausiai po mėnesio kito nukris, tam neprireiks nė žemės drebėjimo). Centrinė aikštė su arkadomis (Milašius sako: Suvalkai arba Seinai). Bažnyčioje Milašius ilgai žiūri į krucifiksą – Kristų spindulingo debesio fone.

„Indianie tu występują w charakterze Litwinów, a Hiszpanie w charakterze Krzyżaków.“ – „Tak, bo przecież nie Polaków“5, – atsakau.

 

Rugsėjo 3 d.

Visi vyksta į Chichén Itzá, bet aš lieku Meridoje – atsipūsti ir padirbėti (su savimi turiu net dviejų aspirančių disertacijas).

Ne, tai vis dėlto ne TSRS ir netgi ne visai Trečiasis pasaulis. Lenkija? Ko gero, taip: šalis, kurioje esama vilties. Viltis, humoras, tradicijos pojūtis spindi gestuose ir kasdienybės detalėse, netgi tokiose, kaip kryžgatvių reljefai: šiaip jau gatvės nuobodžiai sunumeruotos, bet reljefai suteikia joms lašą individualumo – viena paženklinta kunigaikštytės, kita šuns, trečia dar kokiu nors linksmu hieroglifu... Ne be humoro ir skelbimai krautuvėse: „Broken English spoken perfectly.“6

 

Rugsėjo 4 d.

Uxmal, apskritai paėmus, egzotiškesnis ir tikresnis už Chichén Itzá, todėl jo nesinori praleisti. Bent 4 valandas klajojame griuvėsiuose po kaitriu debesuotu dangumi. Bendrauju daugiausia su Šmeliovu: jis gina imperiją ir plūsta Landsbergį, remdamasis daugiausia ekonominiais argumentais, kuriuos paneigti, tiesą pasakius, sunku.

Majų architektūrą norisi lyginti su neseniai matyta inkų: šalia ano minimalizmo ji atrodo priklausanti dia­metraliai priešingam, barokiniam ir siurrealistiniam laukui.

 

Rugsėjo 5 d.

Per Cozumel ir Miami – prailgęs grįžimas į New Haveną.

Milašius kiek jaudindamasis skaito Kołakowskiui du savo naujus eilėraščius: „Powiedz, proszę, czy jestem heretykiem, czy nie jestem?“ Kołakowskis visiškai ramiai, žiūrėdamas kažkur į šalį: „Heretyk.“7

Tolstaja: „Ах, хорошо бы Вову [Ленина] запих­нуть в пушку и выстрелить, как Дмитрия Самозванца.“ Aš: „Это опасно. По Волошину, его может стать много.“8

 

Rugsėjo 6 d.

Vizos į Lietuvą negavau. Nepatekau taip pat į skaičių tų, kuriems grąžinta pilietybė (tatai, tiesą pasakius, neblogai).

 

Rugsėjo 7 d.

New Havene Rostislavas Jevdokimovas. Gana įdomi (nors gal truputį paranojiška) jo teorija, kad KGB, nenorėdamas netekti valdžios, turi susikūręs net kelis planus, kaip to išvengti. „Pirmasis planas buvo sukurstyti rusų nacionalizmą, bet iš to nieko neišėjo. Dabar ima veikti antrasis iš eilės planas – Kalugino9 ir panašių asmenų mistifikacijos, generuojančios „gero čekisto“ mitą.“

Gandai, kad vedė Brodskis. Po poros dienų jis turėtų atsirasti New Yorke.

 

Rugsėjo 8 d.

Lotmanas, apie kurio sveikatos būklę sklido baisios žinios – visiškai sveikas. Jo paskaitos per televiziją („Как путешествовали по России в начале XIX века“10) – fantastiškai populiarios, ypač tarp nostalgiškai nusiteikusių inteligentų.

 

Rugsėjo 9 d.

Skambinu mamai ir deduosi daiktus prieš naują kelionę.

Marytei jau septyniolika.

 

Rugsėjo 10 d.

Skridimas „Swissair“ per Atlantą.

 

Rugsėjo 11 d.

Gimimo dieną sutinku ore. Leidžiantis į Genevą puikiai matyti Monblanas, sakytum, gimtadienio dovana. Paskui bent tris valandas nuobodžiauju Züriche: iš ten pasiekiu Liublianą menkučiu senovišku lėktuvėliu.

Liubliana kalnų apsiausta ir trupučiuką primena Salzburgą. Miesto veidą lemia art nouveau. Tokios jo parodos po atviru dangumi gal niekur kitur pasaulyje nėra. Šiaip jau galima išskirti senamiestį dešiniajame Liublianicos krante, susimetusį kone į vieną vienintelę siaurą ir lenktą gatvę, ir naujamiestį kairiajame krante – su erdviomis aikštėmis neaikštėmis, parkais neparkais.

 

Rugsėjo 12 d.

Rašytojų draugijoje, interview laikraščiui „Delo“. Taufer rodo draugijos stalą: „Už jo gimė slovėnų demokratija – čia, mūsų patalpose, susikūrė visos naujosios politinės partijos.“ Beje, mažumos Slovėnijoje esančios tik dvi, ir abi lojalios – italai ir vengrai; vokiečių nebesą.

Šeštą vakaro – autobusas į Lipicą. Čia jau Viduržemio atmosfera. Drauge važiuoja lig penties girtas Saulius Tomas Kondrotas, kaži ką bandantis pasakoti apie Tailandą ir įkyriai kimbantis prie kelionės draugų lenkų. Lipicos viešbutyje dar būrys tautiečių: Judita [Vaičiūnaitė], Ignatavičius, Rastauskas, Platelis, taipogi Knutas Skujeniekas žilute barzdele ir raudonomis tarsi apsvilintomis rankomis (lagerio pasekmės, ar ką?). Judita šneka apie naująją nomenklatūrą. Iš visko matyti, kad nuotaikos Lietuvoje slogios. Po kovo 11-osios ir blokados ėmė vyrauti chaosas ir įtampa: ką gi, kraštas nei pakartas, nei paleistas – jeigu tai užtruks, sunku išpranašauti, ko dar susilauksime.

Kondrotas geria tiek, kad į numerį jį tenka įnešti.

 

1 Angl. Pakeleiviai. Turimi galvoje komunistų pakeleiviai.

2 Lenk. „Dėl antropologijos man norisi vemti. Viskas aiškinama materialiniais poreikiais, derliumi ir t. t. Juk tai grynas XIX a. redukcionizmas. Vienintelis Eliade šį tą supranta apie aukštesniuosius reikalus.“

3 Rus. „Visiškai lyg Vyšnis Voločokas [Rusijos provincijos miestelis]. O štai ir Lenino statula.“

4 Lenk. „Ne itin išprusęs antropologas.“

5 Lenk. „Indėnai čia atitinka lietuvius, o ispanai – kryžiuočius.“ – „Taip, nes juk ne lenkus.“

6 Angl. „Puikiai kalbame netaisyklinga anglų kalba.“

7 Lenk. „Prašom, pasakyk, ar esu eretikas, ar nesu?“ – „Eretikas.“

8 Rus. „Ak, gerai būtų Vovą [Leniną] įgrūsti į patranką ir iššauti kaip Dmitrijų Apsišaukėlį.“ – „Tai pavojinga. Pasak Vološino, jo gali atsirasti daug.“

9 Olegas Kaluginas (1934) – rusų saugumietis, pasisakęs prieš KGB praktikas.

10 Rus. „Kaip keliaudavo po Rusiją XIX a. pradžioje.“