Tomas Venclova. Laisvėjimo dienoraščiai, 1990 (XXXVIII)

Tomas Venclova. Laisvėjimo dienoraščiai, 1990 (XXXVII)

Tomas Venclova. Nežinomo autoriaus nuotr.

 

 

Spalio 1 d.

Jei tikėtume Magda Lubelska1, mano „Неустойчивое равновесие“2 turi pasisekimo tarp lenkų filologų.

 

Spalio 2 d.

Intensyvus darbas.

Paskutinioji DDR egzistavimo diena. Ta šalis sprogo it muilo burbulas. Kaip tik planuoju iš Lenkijos važiuoti į Berlyną – įdomu bus stebėti pereinamąjį laikotarpį.

Vakare pas Błońskį3. Temos – Lietuva ir Imre Nagy4 (kuris, kaip neseniai paaiškėjo, buvo ilgametis ir labai bjaurus tarybinis agentas).

Kiek agentų Sąjūdžio viršūnėlėje? Jei 40 % – nenustebčiau.

 

Spalio 3 d.

Studentiškas gyvenimas Krokuvoje man labai prie dūšios. Prie miesto irgi įpratau: turiu savo maršrutus per rinką ir rudenėjančiais Plantais. Duok Dieve, taip dar dešimtmetį arba daugiau – be sunkesnių ligų, su Tania, Maryte, su mama.

 

Spalio 5 d.

Viza į Lietuvą, atrodo, jau Krokuvoje, pas Błońskį.

 

Spalio 7 d.

Nerimauju, ar gausiu bilietą Vilniun. Traukiniuose, kiek girdėti, vykstančios „sceny dantejskie“5, o mašinos ties Ogrodnikų perėjimo punktu laukiančios eilėje ligi 62 (sic!) valandų. Twardziko pasakota istorija: rusų ekskursantai Krokuvoje susidūrę su demonstracija, klykiančia „Rosjanie do domu“6 ir pasakę: „Su didžiausiu malonumu, jei tik parūpinsite mums bilietus.“

Po keturių dienų Krokuvoje turėtų pasirodyti Milašius, o po savaitės – Brodskis su žmona. Ar juos matysiu, abejoju.

 

Spalio 8 d.

Bilietą turiu – tiesa, per Maskvą ir labai brangų (225 doleriai).

Esu valandai pakviestas į knygyną „Orlando“ autografuoti savo knygą. Visiškai neseniai ten pasirašinėjo knygas Bukovskis7 ir Nataša Gorbanevskaja8. Beje, pastaroji Lenkijoje nepaprastai populiari ir visur susilaukia „standing ovation“9 (nors palaiko visiškai marginalinį politiką Kornelį Morawieckį10).

Knygų parduodu gal penkiolika („Orlando“ jų turi keturiasdešimt). Pagal Lenkijos standartus jos neįsivaizduojamai brangios, virš trijų dolerių. Kai kurie neįperkantys prašo autografo atskirai.

 

Spalio 9 d.

Rodos, būsiu baigęs planuotus Krokuvoje darbus.

Skaitau Rimbaud – „Sezoną pragare“ ir „Iliuminacijas“, knygas, kurios pražudė prancūzų poeziją, nors pačios nėra blogos. Galėtų egzistuoti kaip unikumai. Baisu, kai tos rūšies tekstus štampuoja šimtai.

 

Spalio 10 d.

Vakare išskrendu į Maskvą. Šio dienoraščio dėl viso pikto neimu – pradėsiu ten naują sąsiuvinį. Jei konfiskuos, tai ne per daug.

 

Spalio 11 d.

Naujo sąsiuvinio nepradėjau. Nebuvo tam nė laiko. Todėl apsilankymą Lietuvoje aprašau „atgalinėmis datomis“, iš atminties ir trumpai. Šeremetjevo aerodrome atsidūriau antrą nakties ir ligi septintos pusiau snaudžiau, pusiau šnekučiavausi su pagyvenusia armėne: ji pradžioje siūlėsi iškeisti man dolerių, – bet kokią sumą ir beveik bet kokiu kursu, – paskui pasakojo neįtikėtinas istorijas apie Baku pogromą („из младенца сделали шашлык и заставили мать его съесть11). Gryniausias de Sade’as. Tikiuosi, netiesa – bet, šiaip ar taip, derama įžanga į šių dienų TSRS atmosferą.

Į normalų Maskvos–Vilniaus lėktuvą nepatekau – jį visą užėmė kažkokia lenkų ekskursija; skridome tris valandas apgailėtinu papildomu lėktuvėliu. Išsilepinęs Vakaruose, maniau, kad mano lagaminą atgabens drauge su manimi į Vilnių. Kur tau! Taigi Vilniuje atsiradau be skustuvo, dantų šepetėlio, baltinių pamainos.

Vilnius nustebino mediniais namiūkščiais, kurių jau niekur Europoje nesama. Sakyčiau, skansenas. Restauruotas Šv. Baltramiejus, restauruojama Šv. Kot­ryna, o Šv. Kazimiero vainikas netgi paauksintas. Gedimino bokšte ir šiaip jau daug kur – trispalvė. Bet Trys Kryžiai labiausiai krinta į akis. Miestui jų reikėjo, it Rio – Kristaus statulos.

Mama atrodo ir jaučiasi neprastai. Įspūdis toks, lyg iš miesto buvau išvažiavęs pusmečiui kur nors į Leningradą.

Vaikštinėjame su Andriumi Cvirka dviese. Incognito ne visai pavyksta išsaugoti, nes prie Šv. Onos sutinkame Vytą Nasvytį, o „Neringoje“ (tokioje kaip ir anuomet, tik labai tamsioje) – Feliksą Fichmaną12 (tokį kaip ir anuomet, tik jau visai išpurtusį nuo degtinės). Gatvėse aiškiai ėmė vyrauti lietuviškos iškabos. Tų gat­vių pavadinimai irgi nauji, tiksliau pasakius, seni. Visur Vytis ir Lietuvos Respublika vietoje LTSR, išskyrus saugumą, virš kurio, vargšo, nė trispalvės nėra.

 

Spalio 12 d.

Einu prisistatyti Kuzmickui, nes tai jis parūpino man iškvietimą. Aukščiausiosios tarybos – arba Seimo – rūmai atsirado man jau išvažiavus. Kuzmicko prognozė dėl derybų Maskvoje: „Pavasarį Gorbačiovas mus paleis, nors ir bandys visiškai apiplėšti.“

Ties Ministrų tarybos pastatu – badaujančiųjų palapinės (reikalaujama, kad atsistatydintų Prunskienė; beje, neseniai „Respublika“ lyg ir demaskavo ją kaip saugumo agentę). Neseniai čia dar būta ir šarvuočių, saugojusių Lenino statulą. O Petras Cvirka ir Salomėja savo vietose, nors yra pageidaujančių nugriauti ir juos.

Užsuku į Sąjūdžio būstinę viršum Literatų kavinės. Sutinku Tumelį, visai neseniai patekusį į valdančiosios partijos šefus. Jis keikia ir antilenkiškai nusiteikusius tautiečius, ir lenkų endekus, anot jo, varančius Vilnijoje agitaciją. Vaikščiojame su juo po Kalvarijas ir Neries krantine gal dvi valandas. Pojūtis vis tas pat – išsiskirta prieš pusmetį.

 

Spalio 13 d.

Daug įkyrių reikalų (beviltiškai bandau atgauti įstrigusį Maskvoje lagaminą). Marškinius etc. tenka skolintis iš bičiulių.

Kad nuotaika mieste nervinga, nesunku pajusti iš valgyklų: buvau bene keturiose – ir visose keturiose užtikau skandalą (oficiantės nesavais balsais plūdo klientus – ne mane, tiesa, bet vis vien kažkaip esu nuo tokių scenų atpratęs). O prie Černiachovskio pamink­lo taip pat nervinga minia: kažkoks jaunuolis meldžiasi bene Krišnai ir ragina visus sekti jo pavyzdžiu.

Į valiutinę parduotuvę „Vilbara“ (įkurtą, rodos, senos pažįstamos Marinos Baublienės) plūsta šimtai žmonių – dauguma jų ne apsipirkti, o „cūdų“ pasižiūrėti.

Vakare privačioje, bet didelėje kompanijoje skaitau eiles (yra Romas Katilius, Vytas Karpus, Liuba Čiornaja, pora išeivių). Ina Vapšinskaitė – ji irgi čia, – pasirodo, virtusi Kovo 11-osios partijos šulu. Partija oficialiai dar neįsikūrė, bet funkcionuoja – Dieve duok. Programa tokia, kaip ir visų kitų, atseit „Rusai, lauk iš Lietuvos!“, tik dar tautiškesnė, jeigu tai įmanoma. Vadovas – Čepaitis, kuris, kaip tvirtinama, visiškai praradęs humoro jausmą. Jo grupės vardas anksčiau buvęs „Lietuvių konservatorių partija“, bet Tumelis ėmęs juos vadinti LKP, ir vardą tekę pakeisti.

 

Spalio 14 d.

Su Romu ir Adu Katiliais – Trakuose. Muziejuje daug eksponatų iš nepriklausomybės periodo. Jie lašelytį gąsdina – štai į kokią provincinę pakampę tempia mus daug sąjūdiečių. Bet gal nepražūsime.

Vilniaus knygynų languose – Lietuvos teritorinių pretenzijų žemėlapiai, perspausdinti iš kažkokio emigracinio leidinio.

Interview televizijai, paskui pobūvis su vynu. Zenonas Butkevičius įdomiai charakterizuoja Ozolą. „Jei Stalinas kalbėjo lėtai, kad auditorija jį suprastų, Ozolas kalba lėtai, kad pats suprastų, ką nori pasakyti.“

Mama, tiesą sakant, jau antrą kartą gyvenime stebi, kaip jos artimi pažįstami, niekad to nesitikėję, patenka į valdžią (pirmąsyk tai buvo trečiafrontininkai). Duok Dieve, kad šiuo atveju baigtųsi kitoniškai, ne tragedija ir ne kompromitacija.

 

Spalio 15 d.

„Vagoje“ šnekuosi su Krasnovu, ką tik išleidusiu tris emigrantus – Nyką, Nagį ir Bradūną (visi jau išpirkti, pirmiausia Bradūnas, kurio ir tiražas didžiausias). „Kultūros baruose“ matau Savukyną: šis redaguoja mano eseistiką. Po to Seimo rūmuose – Avižienis, Čepaitis, Landsbergis. Su pastaruoju dviese pietaujame ir diskutuojame lenkų klausimu. „Lietuvai gali būti pražūtingi du dalykai: pikta valia Maskvoje arba kažkas dar blogesnio – chaosas į rytus nuo mūsų sienos. Bandžiau išreikalauti iš Mitterand’o ir kitų, kad bent laikytų eventualų rusų įsiveržimą į Lietuvą agresija, kaip Kuveite.“ Prognozė dėl derybų, apskritai paėmus, tokia pat kaip ir Kuzmicko. Telefonu Landsbergį atakuoja žurnalistai, nes šiandien Gorbačiovas gavo Nobelį; jis keliskart sumurma vis tuos pačius du žodžius – „vertinu teigiamai“.

Dėl lenkų jo pažiūras geriausiai apibrėžia dainelė „Tupi lenkas už kalniuko“: visur esą endekai, akovcai, emigracinės vyriausybės emisarai... Dar didesnė paranoja vyrauja Seimo Užsienio reikalų komisijoje, kur ne per smagiausiai susikertu su Oželyte.

Penktą vakaro PEN klubo posėdis Napoleono rūmuose. Mano akivaizdoje pašalinamas iš pirmininkų Lankauskas ir išrenkamas Kornelijus Platelis. Už tai, kad perversmas vyksta palyginti ramiai, tenka dėkoti Stasiui Goštautui – jis visai padoriai moko brolius rašytojus demokratijos. Balsuoju už Platelį (balsavimas slaptas).

 

Spalio 16 d.

Ryte skambina Lankauskas – įsižeidęs dėl perversmo, jis nori išeiti iš lietuviškojo PEN centro ir įstoti į egzilio!

Įvairūs reikalai „Vagoje“ ir „Vyturyje“. Beje, Vaičiūnaitės dukra Vega iliustruoja Achmatovos lietuviškąjį rinkinį.

Napoleonas Kitkauskas rodo man didžiausią Vilniaus archeologinę sensaciją – Žemosios pilies kasinėjimus: nepaprastai panašu į Meksiką, būtent į Teocalli šalia Mexico City katedros (net ir laikotarpis bemaž tas pat). Paskui ilgas pašnekesys Rašytojų sąjungoje su Martinkum. Salomėją Nėrį rengiamasi ekshumuoti ir kažkur perkelti. Petro Cvirkos paminklo ir Klangių likimas nevisiškai aiškus. Mano tėvo memorialinį kambarį lyg ir norima išsaugoti, o name Uosto gatvėje įrengti kultūrinę įstaigą, tik dar nežinia kokią. Taipogi įdomi žinia – Nėries sūnus Balandis bandąs atgauti jos sodybą Kiršuose (40 ha ir valdžios lėšomis atkurti pastatai!), idant ten ūkininkautų. Abu sutinkame, jog ūkininko iš jo nebus.

Soroso fondo posėdis senojoje Mokytojų namų kino salėje. Kalbu daug ir turbūt ne visai protingai. Įdomus ginčas dėl Lietuvoje aptiktų YIVO archyvų. Juos nori perimti New Yorkas, bet Tumelis, Zingeris, Romas Katilius kategoriškai prieš: archyvai esą Lietuvos kultūrinis palikimas ir priklausą Lietuvai.

 

Spalio 17 d.

Padedu gėlių prie tėvo ir senelių kapų.

Daug kas per tuos keturiolika metų persikėlė į Antakalnio kapines. Aplink tėvą jau ištisas kalnelis. Krasauskas, Simonaitytė, Korsakas. Netgi Churginas, kuris atrodė nemirtingas.

Apie ketvirtą – su Seimo ir kone Vyriausybės pagalba – atgaunu savo lagaminą aerouoste. Užtruko lygiai savaitę. Lagaminą išduoda rusas muitininkas iš Archangelsko, visai pakenčiamai šnekąs lietuviškai; paprašo ir autografo.

„Pergalėje“ susitikimas su Apučiu, Šimkumi ir redakcija, o kino studijoje – su savo buvusiąja klase. Keturi iš dvidešimt aštuonių jau mirę; ateina beveik dvidešimt, taipogi mažai pasikeitusi Bronė Katinienė13. Šilinis rodo savo filmą „Nojaus arka“, kuriame Lietuvos padėtis gal kiek dramatizuojama (imbecilai iš prieglaudų, Sintautų bažnyčios griuvėsiai – kitų sugriautų bažnyčių, mat, sunkoka rasti – etc., etc.). Bet emocinis smūgis stiprus.

 

Spalio 18 d.

Lagamine, laimė, niekas nedingo.

Katedroje priima klebonas Vasiliauskas ir Viktoras [Petkus]. Pavedžioja visur, o labiausiai požemiais (dirstelėjame ir į mindauginę bažnyčią, ir į aukuro likučius, ir į freską, nuo kurios prasideda Lietuvos profesionalusis menas, ir į užkaborį, kur buvo surasti Barboros bei Aleksandro palaikai). Iš spintos ištraukiamas ir demonstruojamas vytautinis krucifiksas: jį norėjau pamatyti visą gyvenimą – ir, beje, buvau tikras, kad jis žuvęs.

Šv. Kazimiero koplyčioje esu priimamas maždaug kaip Žygimantas Augustas, nes mane įvijais, labai autentiškai atrodančiais laiptais užveda į karališkąją ložę ir surengia vargonų koncertą!

Vasiliauskas sakosi skaitąs mano publicistiką ir su ja sutinkąs, ypač dėl lenkų („Neseniai Katedroje giedojo lenkų vaikų choras – tai gera pradžia.“). Man išeinant, pasirodo naujas lankytojas – Lukiškių kalėjimo viršininkas su dukrele, kuris prašo palaiminimo (sic!).

Ką gi, transcendentinio pasaulio vis dėlto esama.

Universitete kalbu keliems šimtams studentų (organizavo Martinaitis). Romas Katilius: „Tai, kad jų tiek atėjo, savaime svarbu, nes šiandien jau niekas niekur nebeina.“ Su Marcelijumi ragaujame dzūkiško samagono Petro Repšio dirbtuvėje. Iš ten į Rašytojų sąjungą (eilių skaitymas, atsakymai į klausimus). Žmonių ir čia gal pusantro šimto, įskaitant Baltakį, Sluckį, Avyžių, Mikelinską. Viktoras irgi atvyko: perskaitau jam skirtą eilėraštį.

 

Spalio 19 d.

Martinkaus parūpinta mašina – į Kauną. Miestas, ko gero, jaukesnis už Vilnių, nes kiek labiau prižiūrėtas: senamiestis šviežiai nudažytas, ir niekas bent iš pažiūros negriūva. Karo muziejaus sodelyje atstatytas status quo – visi putvinskiai ir silvestrai žukauskai. Lenino ir komunarų nebėra (kur, beje, padėjo tuos varguolius komunarus? Ori palaidojimo vieta priderėtų ir jiems).

Esama ir šiaip naujovių. Laisvės alėja paversta pėsčiųjų promenada, joje simpatingas fontanas. Stūkso nedidelis Vytautas (Grybas, matyt, mėgdžiojo krokuviškį Jogailos paminklą), po jo kojomis sutriuškinti, į kupras susimetę, herbus iš rankų paleidę priešai – vokietis, rusas, totorius ir, savaime suprantama, lenkas. Visi lietuviški kompleksai čia reiškiasi stačiai klinikiniu pavidalu. Užtat Kalantos susideginimo vieta teatro sodelyje pažymėta kukliai ir tauriai.

Algis Avižienis jau gana padoriai organizavo Kauno universitetą. Centriniai rūmai kol kas nuomojami iš partijos – net iš abiejų, brazauskinės ir platforminės: abiem mokamas činšas (rodos, grynai simbolinis). Pietaujame „Gildijoje“ ties rotuše. Ne ką blogiau už Krokuvos „Wie­rzyneką“, tik lietuvaičiai prie gretimo staliuko keikiasi tokiais žodžiais, kokių joks maskolius nesugalvotų.

Vilniuje spėju įvykdyti dar vieną protokolo reikalavimą – vizituoju kurso draugą Aleksą Vanagą, dabar Lietuvių kalbos instituto direktorių.

 

Spalio 20 d.

Mama: „Vokiečių laikais daug kas mane pamatęs pereidavo į kitą gatvės pusę. Tau išvažiavus – irgi. Beje, pastebėjau, kad tai dažniausiai tie patys žmonės.“

Ar galėčiau gyventi Lietuvoje? Ne, negalėčiau, ir kaip tik dėl tokių dalykų.

Mano bičiulių ratas Vilniuje (konkrečiai tik keturi asmenys, – Katiliai, Zenonas Butkevičius ir Pranas Morkus, – nes visi likusieji jau nesiekia to lygmens) provincializmu neserga. Bet kiek smulkybės ir tamsumo anapus to rato!

Užeinu pas tetą Cvirkienę, vis dar dirbančią, netgi nepasenusią, tik papilnėjusią. Pusseserei Elenai keturiasdešimt su viršum, iš pažiūros maždaug septyniolika. Pažįstamas, mielas, skoningas interjeras.

Andrius [Cvirka] ilgokai geria kavą su manim ir mama, paskui – su keliais kitais – išlydi mane į Varšuvą.

 

Spalio 21 d.

Naktį persėdęs Varšuvoje į Krokuvos traukinį, atsirandu ten apie devintą ryto. Miestas po Vilniaus, reikia pasakyti, atrodo elegantiškas (ir, deja, už Vilnių man jis šį kartą netgi savesnis).

Pietūs pas Błońskį. Milašius ir Josifas šičia buvo tik porą dienų ir abu jau išvažiavo. Beje, Josifas buvęs be žmonos (Milašius – su Carol).

„Tikrai sunkus žmogus. Ar jis atvyks, nežinojome ligi paskutiniosios akimirkos. Visur rodėsi kraštutiniai nepunktualiai. Ir labai krinta į akis, kad ligotas. Tarp kitko, pasakė: su Tomu Venclova mano santykis maždaug toks, kaip superego santykis su id.“

Šnekamės dar apie Lemą („bardzo zdziwaczał, cierpiał straszliwie z powodu różnych dolegliwości, które były zresztą raczej neurotyczne niż somatyczne14).

 

Spalio 22 d.

Pusę dienos taisau interview, kurį prieš išvažiuodamas į Vilnių daviau „Tekstų“ žurnalui.

 

Spalio 23 d.

Varšuvoje apsistoju pas Elžbietą Sawicką15; atvyksta ir Marekas Karpas16. Daug pokalbių apie Lietuvą, kurioje Karpas taipogi vos prieš porą dienų buvo. Vilnius, anot jo – mirštantis miestas, lygiai kaip Venecija. Na, bet Venecija miršta mažiausia du šimtus metų, ir merdėdama jaučiasi puikiai. Ar pavyks tatai Vilniui?

Elžbieta matė Brodskį ir sako, kad jis itin nusivylęs Lenkija. Apie Varšuvą išsitaręs: „Ar vertėjo dėl viso šito sudėti tiek aukų?“

 

1 Magdalena Lubelska (1967) – lenkų literatūrologė.

2 Rus. Nestabili pusiausvyra.

3 Janas Błoński (1931–2009) – lenkų literatūrologas.

4 Imre Nagy (1896–1958) – vienas iš 1956 m. Vengrijos sukilimo vadų.

5 Lenk. Dante’s scenos.

6 Lenk. „Rusai namo.“

7 Vladimiras Bukovskis (1942–2019) – rusų disidentas.

8 Natalja Gorbanevskaja (1936–2013) – rusų poetė disidentė.

9 Angl. Ovacija atsistojus.

10 Kornelis Morawieckis (1941–2019) – lenkų politikas, dabartinio Lenkijos ministro pirmininko Mateuszo Morawieckio tėvas.

11 Rus. „Iš kūdikio iškepė šašlyką ir privertė motiną jį suvalgyti.“

12 Feliksas Fichmanas (1942–2011) – vilnietis rusų poetas.

13 Bronė Katinienė (1909–2006) – pedagogė, buvusi autoriaus mokytoja.

14 Lenk. „Virto dideliu keistuoliu, baisiai kamavosi dėl įvairių negalavimų, kurie, beje, buvo veikiau neurotiniai negu somatiniai.“

15 Elżbieta Sawicka – lenkų žurnalistė.

16 Marekas Karpas (1952–2004) – lenkų politologas, artimai susijęs su Lietuva.

Draugai