Tomas Venclova. Laisvėjimo dienoraščiai, 1991 (IX)

Liepos 1 d.

Mūsų grupę priima Kuzmickas ir vicepremjeras Pakalniškis. Nota bene, Misiūnas ir Kelertienė negavo vizų; tai ima peraugti į tarptautinį skandalą.

Su Kuzmicku šnekamės apie Slovėniją1 – manding, derėtų, kad Lietuva pareikštų jai solidarumą. Arba bus kaip tame anekdote: kai sodino socialdemokratus, aš neprotestavau, nes juk aš ne socialdemokratas... Kuz­mickas laikosi būtent anekdotiško požiūrio: „Mūsų ir Slovėnijos statusas skirtingas.“

 

Liepos 2 d.

Dairausi po Vilnių. Prie parlamento kalba litaniją kelios moterėlės. Ekonominė padėtis, matyt, pagerėjusi. Gatvėse daug kioskų, prekiaujančių sumuštiniais – ir už gana prieinamą kainą.

Šv. Jono bažnyčioje vis dar muziejus: atskiroje patalpoje įrengta Katalikų mokslo akademijos ekspozicija, atsiduodanti priplėkusiu kvapeliu.

Ilga diskusija Napoleono rūmuose su čionykščiais akademikais (Telksniu ir dar keliais). Šilbajoris vykusiai juokauja: „Daug metų meldžiausi, kad Dievas prailgintų mano gyvenimą, nes norėjau sulaukti laisvės. Gyvenimo Dievas neprailgino, užtat pagreitino istoriją.“

Vilniuje yra ir Nataša Trauberg. Pasėdžiu su ja „Nykštuko“ kavinėje; sakau, kad šitame mieste jaučiuosi visiškai taip, kaip jankis iš Connecticuto karaliaus Artūro rūmuose2 – tas pats epochų ir mentaliteto skirtumas.

Vakare banketas su Vaišvila, Povilioniu, Grigelioniu, Kuzmicku. Visiems Lietuvos Vyriausybės vyrams ir mokslininkams bene labiausiai rūpi vienas klausimas – kaip įtaisius savo sūnų (ar dukrą) į Amerikos koledžą. Kai kuriems tai jau pavyko. Finansinės prob­lemos sukelia galybę komiškų, slidžių ir žeminančių situacijų.

 

Liepos 3 d.

Parlamento rūmuose žiūriu televizijos įrašus – mūsų laidą apie Just. Marcinkevičių ir jos „visuomeninį aptarimą“, kuriame dalyvauja įvairi publika nuo Zabors­kaitės ligi Šniuko.

Aptarimas vyksta pagal geriausias totalitarines tradicijas. Reikalaujama cenzūros (iš dalies todėl, kad tokių „skeletų spintoje“ kaip Marcinkevičius turi daugelis, jei ne dauguma inteligentų). Štromas vadinamas „šmeižiku, kurio veiklai būtina užkirsti kelią“. Man primenama, kad esu Antano Venclovos sūnus (lygiai taip pat, kaip anuomet kitiems būdavo primenama kilmė iš buožių ar fabrikantų). Gražiausias kaltinimas – kad šnekame nerūpestingai ir žiaumodami. Lietuvoje leidžiama šnekėti tiktai nutaisius tragišką veidą ir įsmeigus akis į kryžių.

Kiek padoriau šneka Aputis, Balakauskas ir Skirmantas Valiulis. Įdomiausi Apučio žodžiai: visi, kam dar nesukako trisdešimt penkeri, esą Štromo ir mano šalininkai.

Slogu toje Lietuvoje, ir labai jau kraštutinai ji sovietizuota. Nota bene, Marcinkevičius, kaip tvirtinama, yra LAF’o kontrkandidatas į prezidentus. Taigi mes kiek supainiojome LAF’o politinį žaidimą.

 

Liepos 4 d.

Valio! Lietuva palaiko Slovėniją.

Užeina Dagnė Jakševičiūtė tartis dėl tėvo buto, kuriame dabar norima kurti tarptautinio rašytojų bendravimo saloną su muziejiniu kampeliu. Paskui Katedroje geriu ožkos pieną ir valgau braškes su monsinjoru Vasiliausku ir Viktoru [Petkum].

Padedu gėlių ant arkivyskupo Steponavičiaus karsto. Vasiliauskas, ilgokai pasimeldęs: „O mudu su arkivyskupu smarkiai bardavomės.“

Vakare Romas [Katilius], Pranas [Morkus], Tumelis. Pastarąjį lanko baskų, valų ir panašios delegacijos – visiems įdomu, kaip sekasi Lietuvai laisvintis be bombų ir atentatų. Vyrai išlydi mane stotin.

 

Tomas Venclova. Laisvėjimo dienoraščiai,  1991 (IX)
Jono Jakimavičiaus nuotrauka iš LM archyvo

 

Liepos 5 d.

Antrą sykį Ryga. Senamiestyje užtinku eilutę tarybinių kareivių – jie, pasirodo, nori aplankyti antrąjį, tarybinį Rygos karo muziejų (yra ir toks!).

Perku laikraštį, kuriame spausdinama hermafrodito išpažintis ir keliolika skelbimų à la: „Ищу сек­су­аль­но раскрепощенную любовницу.“3

Vakar Rygoje buvo susprogdinta bomba.

Išskrendu į Stokholmą. Pietauju su A. L., ji įsikūrė mažame, bet nuosavame butelyje. Iš jos išgirstu, kad Estijoje būta projekto perkelti Lotmaną su visa rusų literatūros katedra į Kohtlą-Jervę (!).

 

Liepos 6 d.

Vakar iš lėktuvo mačiau Kuršo žiemių iškyšulį ir lėkštą Saremą; šiandien – rusvas akmenines Farerų salas, Islandijos pakraštį, ledkalnių pilną sąsiaurį tarp Grenlandijos ir bene Bafino Žemės.

 

Liepos 7 d.

Namie. Susiskambinu su Tania Roterdame. Jokių ypatingų naujienų.

 

Liepos 9 d.

Įprantu prie namų aplinkos. Staigiai peršokus iš Baltijos į Connecticutą ir iš „Pušies, kuri juokėsi“ epochos į dabartį kažkaip susivedė erdvės ir laiko galai.

 

Liepos 10 d.

Rengiuosi lietuvių literatūros kursui Urbanoje. Kartosiu maždaug tai, ką prieš 24 metus dėsčiau Tartu. Irgi nutrūkusių gijų mezgimas.

 

Liepos 11 d.

V. R., išgirdęs, kad aš mokykloje turėjau kalti Lysenkos ir Lepešinskajos teorijas: „Ну, Вы мастодонт.“4 Tie, kuriems Stalino mirties metais buvo penkiolika ar šešiolika, – kurie spėjo paragauti to laikotarpio kultūrinės atmosferos, – jau virsta dinozaurais, iškasenomis.

 

Liepos 12 d.

Lietuvos Vyriausybė nesuteikia automatiškos pilietybės emigrantams – daugiausia turbūt ekonominiais sumetimais, nes jie gali pretenduoti į pusę šalies. Dešimtis mano pažįstamų tai neapsakomai įžeidė ir įskaudino. „Pasielgta blogiau negu bolševikų“, – štai dažnas pokalbių leitmotyvas.

Ir iš tikrųjų: gestas bjaurus.

 

Liepos 13 d.

Sutinku labai sunerimusį Ivo Banacą: jo pati įstrigo Dubrovnike, kurį žada šturmuoti serbų pajėgos. Lėktuvo bilietą rytojaus dienai ji turi, bet, žinoma, aiškių garantijų tokiais atvejais nėra.

 

Liepos 14 d.

Skrendu į Urbaną.

 

Liepos 15 d.

Į mano kursą, be ko kito, atsilanko Maurice’as Fried­bergas5. Urbana-Champaign – gana elegantiška vietovė; vakare virš jos pakyla balionų. Joks žmogaus rankų veikalas taip vykusiai neįsiterpia į gamtą – ir drauge jis už gamtą lygiai tiek, kiek reikia, ryškesnis ir linksmesnis. Stebiu juos gerą pusvalandį.

 

Liepos 16 d.

Urbanos gatvėse ar ne pusė praeivių – Tolimųjų Rytų gyventojai: kinai, japonai ar korėjiečiai. Nusikalstamumo nėra, vyrauja kurorto nuotaika; ko gero, galėčiau Urbanoje gyventi (apie tai su Friedbergu netgi šnekteliu). Iš pažįstamų šičia jau kelinti metai apsistojęs Dima Bobyševas6. Gaunu ir jo telefoną, bet skambinti neskubu.

 

Liepos 18 d.

Bjauri nuotaika. Kursas, tiesa, kruta pakenčiamai, randu netgi netikėtų ir įdomių paralelių tarp lietuvių ir kitataučių (Donelaitis – Rejus7, Baranauskas – Thoreau).

Landsbergis, pasirodo, negavo Yale garbės daktarato tik todėl, kad gavo Bushas (nenorėta „dviejų prezidentų“ situacijos); gaus, matyt, kitąmet. Su visais Yale lietuviais palaikau jo kandidatūrą.

 

Liepos 19 d.

Pas ukrainietį Dibrovą8, pernai sutiktą Jugoslavijoje. Jis sunkiai sprendžia „amžinąjį klausimą“ – likti Amerikoje ar ne. Čia jam, beje, ne ypač sekasi (jį pakvietę ukrainiečiai nusuko kelis tūkstančius, be to, gydėsi žmona, ir už tai reikia mokėti).

Amerikos State Department atstovas, anot Dibrovos, sakęs Kijevo nepriklausomybininkams: „Tik, gink Dieve, nerinkite prezidento, kurio pavardė prasideda raide L.“

Ukrainoje senieji disidentai, à la Čornovilas9, atlieka didžiulį vaidmenį. Pas mus konformistinė inteligentija juos sėkmingai išstūmė. Man, laimė, vis tiek, nes noriu būti eiliniu profesoriumi Vakaruose, ne politiku dabartinėje Lietuvoje.

 

Liepos 20 d.

Vakarop ilgai vaikščioju po Urbaną. Tie Amerikos mažieji miesteliai, ypač universitetiniai, iš esmės nenusileidžia kokiai antraeilei Europos sostinei – Liublianai, Reikjavikui, Bernui.

 

Liepos 21 d.

Autobusu į Springfieldą. Dera juk sekmadienį kažkur paekskursuoti. Kelio tik pora valandų – prerija, kitaip sakant, kukurūzų laukai, kuriuos liečia miško juostos. Karštis apie 40 °C. Springfieldas irgi atrodo šiokia tokia sostinėlė, tik visiškai tuščia. Netoli Kapitolijaus restauruotas medinis kvartalas, koks jis turėjo būti Lincolno laikais; stovi ir obuolmušiais kinkytos karietaitės. Šičia Lincolnas buvo advokatu, iš čia išvyko į Vašingtoną – ir grįžo karste. Jo namuose įprastiniai XIX amžiaus baldai ir niekučiai, ypatingą pietetą ar sac­rum jausmą sunku patirti. Įdomios tik detalės, kurias dėsto gidė. „Mr. Lincoln“ uždirbdavo 5000 dolerių per metus – 10 kartų daugiau negu eilinis samdinys; dabartiniais pinigais būtų apie 150 000. Namai tokiam uždarbiui atrodo kuklūs ir ankštoki. Žmonai vedybos buvo socialinis smukimas – ji praleido vaikystę tarnų apsupta, o su Lincolnu turėjo mokytis virtuvės ir panašių menų.

Palaidotas prezidentas kriptoje po platinos (!) skliautu, apsuptas įvairiausio kičo; bet sarkofagas vis dėlto kažkaip atitrūksta nuo aplinkos, alsuoja egiptietiška didybe.

Po kapines, beje, važinėjama automobiliais. Jas ne taip jau lengva rasti: Springfielde niekas iš negausių praeivių nežino, kur Lincolno kapas ir kur jo namai.

 

Liepos 25 d.

Urbanoje Štromas. Su juo, Friedbergu ir čia gyvenančiu Dima Bobyševu geriu vyną vietinėje „Kozlovo“ („Coslow’s“) knaipėje. Dima pusmečiui vyksta į Pet­rapilį dėstyti emigrantų poezijos. „Я пишу стихи, где извиняюсь перед Иосифом и вообще прощaюсь с эпохой. Но это пока между нами.“10

 

Liepos 26 d.

Štromas apie dabartinę TSRS: „Siurrealistinė padėtis, nes dvi negalinčios koegzistuoti sistemos vis dėlto koegzistuoja. Tarytum materija ir antimaterija. Jas perskiria tiktai Gorbačiovas, ir abi pusės suinteresuotos jį išsaugoti, nes kitaip – sprogimas. Sprogimo, dėkui Dievui, dabar Rusijoje visi bijo. Gal pirmą kartą jos istorijoje.“

 

Liepos 27 d.

Grįžtu į New Haveną.

 

Liepos 30 d.

Bibliotekoje dirstelėjau į „Mоlodaja gvardija“11, kuri absoliučiai stulbina – jau ir Solženicyną vadina Solu Ženiсkeriu. Kartais net atrodo, kad tyčia krečiami juokai. Bet, matyt, reikalas rimtesnis – kolektyvi paranoja. Įdomu, kiek tokie dalykai gali grėsti Lietuvai.

 

Liepos 31 d.

Lietuvoje žuvo septyni žmonės, taigi tik perpus mažiau negu per Kruvinąjį sekmadienį. Be to, Vilniuje sprogo didoka bomba. Nesunku įtarti, kad veikia elementai, geidžią sukompromituoti Gorbačiovą (jam tokie dalykai, dargi per Busho vizitą, tikrai neparankūs).

Pokalbyje su V. R. radau neblogą formulę marksizmo klausimu. Šiandien marksizmas virto ikimoksliniu sociologijos variantu, kaip astrologija – astronomijos.

 

1 Slovėnija tuo metu atsiskyrė nuo Jugoslavijos, ir šios kariuomenė įsiveržė į šalį (vad. Slovėnijos Nepriklausomybės karas).

2 Marko Twaino personažas.

3 Rus. Ieškau seksualiai išsilaisvinusios meilužės.

4 Rus. „Na, Jūs mastodontas.“

5 Maurice’as Friedbergas (1929–2014) – amerikiečių slavistas.

6 Dmitrijus Bobyševas (1936) – rusų poetas emigrantas iš Josifo Brodskio aplinkos.

7 Mikołajus Rejus (1505–1569) – lenkų rašytojas satyrikas.

8 Volodimyras Dibrova (1951) – ukrainiečių literatas.

9 Viačeslavas Čornovilas (1937–1999) – ukrainiečių disidentas, politinis veikėjas.

10 Rus. „Aš rašau eiles, kuriose atsiprašau Josifo ir iš viso atsisveikinu su epocha. Bet tai kol kas tarp mūsų“ (Bobyševas ir Brodskis turėjo asmeninių nesutarimų).

11 „Jaunoji gvardija“ – rusų juodašimčių ir antisemitų žurnalas.

Draugai