Vanda Einorytė-Kučinskienė gimė 1922 m. balandžio 17 d. Urnėniškio kaime, Vabalninko valsčiuje, šiuo metu gyvena Panevėžyje. Karas, pokaris, sovietija, Smetonos ir Sąjūdžio Nepriklausomybės – tokie jai tekę atlaikyti istorijos skersvėjai. Itin sunkiomis aplinkybėmis užauginti penki vaikai, uoliai prižiūrėti 9 anūkai, spėta pasidžiaugti gausiu proanūkių būriu. Jos mažyčio ir šviesaus kosmoso centras – šeima. O esminė laikysena – neprimetamas atsidavimas. Visada, net pačiais sunkiausiais laikais, aplinkui save kūrė grožį: nėrė, mezgė, siuvinėjo, kur tik pasisukdama puoselėjo gėlių rojus. „Duok Vandai įbesti sausą pagalį į žemę, pražys“, – juokauja artimi. O ji, ir sulaukusi šimto vienerių, nenuilsta kartojusi: „Dieve, koks gražus yra pasaulis!“ 

 

Vanda Einorytė-Kučinskienė, švenčianti savo 90 metų jubiliejų

 

Jeigu aš gyvenčia antrą gyvenimą, norėčia būt visada pasitempusi, nepikta. Norėčia šito. Norėčia būt ori. Scenoj dainuot. Aš labai prie dainų buvau. Norėčia kokiam chore vadovė būt. Važinėt su choru po pasaulį, parodyt, padainuot ant scenos užlipus, gražų balsą kad turėčia. Mano altas, ir tas silpnas. O norėčia, kad stipras altas būtų. 

Vyro nenorėčia nė vieno. Ne. O, sakai, jeigu labai geras? Visada geras, kol prieina. Ciu, ciu, ciu. O paskui kanda. Ojoj, kaip kanda! Norėč, kad jei jau vyras, jei kitaip neišeina, tai kad būtų supratingas, kad būt geras, švelnus, visadu nepiktas, jeigu negerai, pasi­šnekėt susėdus, kaip tau atrodo, kaip man, o ne tėp: „Ką aš dabar pasakysiu, tėp ir bus. Nieko tu man neegzistuoji.“ Šitą aš jau pergyvenau, tai daugiau nebenorėčia, Dievuliau... Nebenorėčia, kad jis prisikeltų iš numirusių toks pat. Gi kelsimės visi iš numirusių. Ne. Jokiu būdu. Aš norėčia, kad būtų – pasitari abudu, jis savo susitvarkė, aš savo tvarkingai padariau, kas reikia. Kad visadu batai būtų tvarkingai pasidėti, nenumesti, švarūs, neprakaituoti, nesmirdėtų niekur. Tai norėčia, kad jis būtų švarus, gražus, supratingas, ir galėčia prisitaikyt, būčia nepikta. Kad visadu gražiai kalbėčia. Nervuodavau, rėkdavau ant jo irgi... O profesijos... Žiūrint, kokia būčia aš. Jeigu prasta, tai... Bet aš norėčia būt mokytoja, tai norėčia, kad ir jis būtų mokytojas. Kad vaikus gerai išmokintų, ne tėp, kad paleistų bile kaip. Kad jisai irgi turėt kantrybės aiškint vaikui pasisodinys arba tinai po pamokų pasilikys... Norėčia, kad būtume mokytojai, ir geri. Vaikam išaiškint aiškiai ir kantriai. 

Prie jūros gyvent nenorėčia. Nežinau – kodėl. Netraukia many jūra. Man būdavo sunku, kai iš vienos pusės marios, iš kitos – jūra. Man būdavo labai sunku. Ir kai aš prievarta lįsdavau į vandenį. Užtai, kad reikia, kad visi maudos, kad ant many nerėktų. Kad nesakytų: „Tu nesigaudai.“ Būdavo, prievartu kol įeinu, didžiausia kančia. Kad reikia nuvažiuot prie jūros ir eit maudytis. Sūriam vandeny. Ale būdavo labai gerai kojom. Man atrodo, norėčia būt kokia plaukikė. Tokia, kad mokėčia gražiai plaukt. Ale prie vandens gyvent nenorėčia, ne. 

O! Apie kalnus tai norėčia gyvent. Norėčia daugiau pamatyt kalnų, pavažinėt po pasaulį, nu, kad žinočia, kad daugiau žinočia, iš kur tikrai atsiranda tas pasaulis ir kėp jisai... O tokį, kokį prisimenu gyvenimų, man atrodo, tokio nebenorėčia. Norėčia daugiau žinių, norėčia, kad vaikai šviesūs visi būt. Išsimokinį. 

Vaikų norėč turėt kokį pora. Nebe penkis, ne. Kad galėtumei vaikam irgi padėt. Visus reikia ir apvilkt, ir rūbai išplaut, ir visa suspėt, neduok Dieve. Nebent vyras, va, būtų tas mokytojas, tai abu būtume vienon rankon. Kai tau sunkiau ir kai man sunkiau, kad padėtume vienas kitam. 

Norėčia atrodyt... Nebežinau, kokia aš buvau... Norėčia, kad būtų figūra graži, norėčia sporto biškį, kad niekas nesišaipytų iš mane, kad pasitampau, pasilakstau.
Laisvalaikį? Kad ne namuos. Jeigu vaikai – kad su vaikais galėč išvažiuot toliau, iš namų, kad vaikam parodyt galėč, koks pasaulis gražus. Paaiškint, ką suprantu, ką pragyvenau. Ką pati supratau iš knygų. Kad vaikai išklausytų ir jie gyventų savo gyvenimą, kai užaugs. 

Nepaskysiu dabar, norėčia gyvent miške, mieste ar kaime. Man dabar ir čia gerai. Savam name, savam kieme. Viskas arti. Parduotuvėj švaru, nesena viskas. Norėčia, kad gatvės būtų švarios. Ne tėp, va, kaip pas mus dabar konteineriai priešais langus sukrauti ir visi visokį brudą velka, meta... Švarioj, gražioj vietoj norėč gyvent. Norėčia name. Nenorėčia buto. Jokiu būdu. Norėčia savo nami, kaip dabar. Žemės nebenorėčia daug. Jeigu dirbsiu tokį darbą, mano rankos kad nebūtų purvinos, kad panagės būtų švarios. O tarnaitės man nereikia. Nenoriu. Nenoriu, kad būčia ponia, o man tarnaitė būtų. Ne. Noriu pati sau būt ponia. Viską apsitvarkyt, vaikus užaugint pati. Norėčia savo namelį tokį turėt, žemės įsidirbti, darželis tau kad būt švarus. Žemės nedaug, bet visko po truputį savo. Ne tėp, kad bulvių aruodai, kast rudenį, šąla... Aš nenorėčia tokio gyvenimo, ne. Norėčia tiktai, kad tam kartui būtų nusiskint, išsiraut. Nebūtinai, kad visadu šeimai visko užtektų. Tik parodyt vaikam, kaip žemį mylėt reikia.

Nenorėčia nusmukusios Lietuvos, kokia buvo prie Smetonos. Nežiūrėjo jisai Lietuvos. Aš atsimenu. Oi. Norėčia, kad Lietuva pati save tvarkytų, ne koksai Leninas ar Stalinas. Arba tinai Gorbačiovas. Kad ponas iš Vilniaus netingėtų atvažiuot pasižiūrėt, kaip žmonės gyvena. Nenorėčia ponų. Ir pati nenorėčia ponia būt. Namelį, darželį arba kaime prie miškelio. Labai myliu mišką. Kad vaikai užaugtų ir žinotų, kokia uoga kur, kad nenusinuodytų. Nusivesčia, išaiškinčia. Ale aš taip ir darydavau. Kas nulaužia medelį, būdavo, sakydavau vaikam, kad jam skauda. Apsikabindavom. 

Tai va. Norėčia tokio gražaus gyvenimo. Nes pasaulis labai gražus. Nors žmonėm labai per daug visko reikia. Žmogus labai daugianoris yra. Nenorėčia tokia būt. Kad tik man, man ir man. Neįsivaizduoju, kad galėčia tokia būt. 

Ir aš labai bijau mirt. Pakiša po žemėm tavy, apipilia, Dieve, kaip skauda! O kad degina, tai irgi skauda labai. Nu, nebejauti nieko, ale vis tiek. Pagalvoju, va, išsinešu savo skudurus – nunešei, sudeginai, jie gi nieko nejaučia. Tai tas pats gi, atrodo, ir su kūnu. Ale vis tiek labai baisu. Įsivaizduoju – kokia ta dūšia? Ir kur ji ten nueina? Kur tas Dievas viskų priima tinai? Kaip jis tuos visus angelus paruošia? Nesuprantu. Gi žinai, kiekvienas žmogus turi vienoj pusėj angelą, kitoj velnią. Kur kusia (gundo) ir kur gina. Ir katro, atrodo, paklausys, ar velnio, ar angelo... Aš tai dešinės pusės klausau, nenoriu blogo niekam, man atrodo, angelas dešinėj sėdi. Taip įsivaizduoju dažnai, kai atsigulu. Poterius pakalbu, persižegnoju, atsimenu vis tokių maldelį, kur bernavonės krikšto močia išmokė: „Gulu patalan, kaip ir graban. Dievas tėvas žino, ar aš rytoj atsikelsiu, ar ne. Ateina dvylika apaštalų, kapt mano dūšią ir kūną: „Ko tu ieškai, žilagalvi?“ – „Lengvaus numirimo, o po smerčiu – nuodėmių atleidimo.“ 

Labai man gaila pasaulį palikt. Ale ką tu padarysi.

 

 

Užrašė Elvyra Kučinskaitė