MO muziejaus / Domo Rimeikos nuotr.

 

– Kiek jums metų, misis Bentli?

– Septyniasdešimt dveji.

– O kiek jums buvo prieš penkiasdešimt metų?

– Septyniasdešimt dveji.

– Ir jūs niekada nebuvote jauna, ir niekada nenešiojote štai tokių kaspinų ir tokių suknelių, ar ne?

– Niekada. 

Taip rašo Ray Bradbury romane „Pienių vynas“. Vaikams nesiliovus klausinėti, misis Bentli galiausiai sutinka, kad senukai niekados nebuvo vaikai. Vokietijos menininkė Melanie Bonajo, prisistatanti kaip nebinarinis asmuo, videokūrinyje „Progresas / Regresas“, eksponuojamame Mo muziejaus mažojoje salėje, irgi kelia šiuos klausimus. Kai paauglystėje skaičiau „Pienių vyną“, rašytojo mintį priėmiau tik kaip metaforą, dabar galėčiau pasakyti tiksliau – metaforą, skirtą šokiruoti ir išryškinti problemą. Lygiai tokią teisę į metaforą turi ir M. Bonajo, nors fragmento, kuriame senukai nežino, kas yra asmenukei skirta lazdelė, net nežino, kas yra asmenukė, metafora negali pavadinti. Bet gali priskirti provokacijai. 

Filmas sukurtas lyg knyga – sudalintas teminiais skyriais, kuriuose įvairūs pabrėžtinai naivūs, iliustratyvūs, apsimestinai linksmi vaizdai, kartono kaukės siūlo su vaikystės temomis susijusius kontekstus. Tačiau nereikia pasitikėti pasaldintu koloritu, primityviais robotais ir melsvais debesėliais. Iš tiesų šis kūrinys preciziškai atliktas, nematyti jokių pasakojimo ar vizualinių siūlių. Taip pat galima sakyti, kad kūrinys įrankius skolinasi iš socialinių mokslų: M. Bonajo leidžia idėją apžiūrėti iš įvairių pusių, vesdama žiūrovą per filmo skyrius ir jungdama juos taip, kaip R. Bradbury savo apsakymus jungia į knygą – per pasikartojančius personažus. Senukai ir jaunimas. 

Anotacijoje rašoma, kad videofilmas „analizuoja, kaip kartu su technologine pažanga keičiasi požiūris į darbą, laiką, pinigus ir emocijas ir kaip tai veikia nuo­statas vyresnių žmonių atžvilgiu – jie dažnai laikomi ekonomiškai nebeproduktyviais, tad lieka visuomenės paraštėse, retai matomi tiek viešajame gyvenime, tiek vizualinėje kultūroje“. Tačiau nesusikalbėjimą, net tam tikrą panieką seniems žmonėms lemia ne vien jų neproduktyvumas. Prisimenu savo a. a. mamą, kuri atkakliai nenorėjo išmokti skaityti žinučių mobiliajame telefone, ką jau kalbėti apie kompiuterį, prie kurio taip ir neprisilietė. Žiūrėdavo žinias per televiziją, tačiau kažkuriuo metu suvokiau, kad ji negauna pakankamai informacijos. Ne, mano mama buvo neįtikėtinai puikios atminties ir skaidraus proto, tačiau nebegaudavo žinių apie svarbius kasdienės buities dalykus: kaip rasti santechniką ar įmonę, galinčią sutvarkyti kapus, užsisakyti maisto per pandemiją. Staiga supratau, kaip dramatiškai ji save apribojo, ir vis klausdavau, tebeklausiu savęs – kodėl? 

M. Bonajo nebando atsakyti į šį klausimą, nors jos filmuoti seniausieji interviu dalyviai prisipažįsta, kad jie net nėra įgudę skaityti („Pati išmokau skaityti ir skaičiuoti. Kartais man padėdavo tėvas“, „1945 m. visos mokyklos buvo rekvizuotos“). Senolės prisimena savo mamų pasididžiavimą, jaustą pirmą kartą moterims gavus teisę balsuoti, jos pasakoja apie skurdą ir higienos problemas, apie pirmas kontracepcijos galimybes („Mano draugės sesuo per 10 metų pagimdė 6 berniukus. Galiausiai jai įgriso. Ji buvo viena pirmųjų, apsilankiusių pas ginekologą“), drąsą pasirodyti su bikiniu („Buvau pirmoji, apsivilkusi bikinį. Man nerūpėjo, ar tai leidžiama, ar ne“). Vyras prisimena pirmą važiavimo automobiliu patirtį 1940-aisiais. Ne, ne vairavimo, o tiesiog važiavimo patirtį („Man tai buvo nauja – važiuoti automobiliu“), kalba apie televiziją, kurią galėjo žiūrėti tik po valandą dukart per savaitę, pirmąjį fotoaparatą „Brown“. Per gimtadienį gautas plaukų segtukas, negalėjimas lankyti mokyklos, net vaikystės nuotraukų trūkumas atskleidžia didžiulį vargingo gyvenimo masyvą. Tokie prisiminimai tarsi turėtų liudyti apie šiuolaikinių technologijų palengvintą žmogaus buitį ir gyvenimo gerėjimą. Tačiau tai tampa ir skirtingų kartų atotrūkio leitmotyvu.

Vidutinio amžiaus žmonės yra kiek arčiau dabarties informacinių technologijų, socialinių tinklų, jų plėtros ir tendencijų. Negali paneigti – domėdamasis tuo, kas svarbu vaikams ar anūkams, iš tiesų mažini atotrūkį. Tačiau išryškėja dar viena paradoksali pasakojimo linija – dalyviai jaunystę sieja su gebėjimu valdyti technologijas („Žmonės, kuriems dabar 70, pastaruosius 50 metų kas penkerius metus matė vis naujus pokyčius. Buvo tikras naujovių cunamis, padėjęs man išlikti jaunam“). Vargu ar technologijų valdymas padeda išlikti jaunam. Nustebina jaunų žmonių viltis, kad jie yra kitokie („Bet kadangi mes augame su telefonais, vėliau, kai patys pasensime, apie technologijas išmanysime daugiau nei dabartinis senimas. Ir tas atotrūkis bus mažesnis“). 

Senoji misis Bentli iš „Pienių vyno“ mažoms mergaitėms šaukia:

– Taip taip, ateis diena – ir jūs tapsite tokios, kaip aš! 

– Tai jau ne, – atsako mergaitės, – juk negali būti?

Šis dialogas perteikia visą filmą persmelkiantį pojūtį, tarsi seni žmonės yra svetimi, kiti. Nes nevaldo technologijų. Pasitikrinu – M. Bonajo yra 47 metai. Žiūrint iš tokios vidurio amžiaus perspektyvos, jau pamažu aiškėja, kad mes kada nors patys būsime tie svetimi, kiti. Tuomet greičiausiai nebenorėsime darytis asmenukių. Senutė žiūri į save telefone ir nenori atpažinti. Ar galima ją smerkti, kad nesifotografuoja? Filmas provokuojantis ir šiek tiek liūdnas, bet jis paliečia vieną baisiausių temų – senatvės bejėgiškumą, ligas ir visuomenės abejingumą. Mūsų laukiantį fizinį ir dvasinį skausmą. Du viename. Taip pat pažeminimą, kai nebūsi laikomas visaverčiu žmogumi.

Iš to piktumo mėlynoje filmo šviesoje pasidariau asmenukę. Ar nuo to pajaunėjau? Greičiausiai ne. Matyt, remiantis jaunųjų filmo herojų nuomone, kad pajaunėčiau, tektų nerti į tiktoko pasaulį.