Kristina Stančienė. ARTVILNIUS 2013: dar vienas Baltijos tigro šuolis?

Kęstutis Svirnelis. „Senis besmegenis“ (fragmentas). 2012. Vilniaus grafikos meno centras. K. Stančienės nuotrauka

Ką tik pasibaigusi ketvirtoji tarptautinė šiuolaikinio meno mugė ARTVILNIUS – jau savo veidą ir pozicijas turintis renginys. Tai mugės atidaryme džiugiai pranešė ir sostinės meras Artūras Zuokas, pranašavęs ARTVILNIUI šviesią ateitį. Renginio katalogo tituliniuose puslapiuose meras impozantiškai įsiamžino, tarsi pasiruošęs šuoliui. Iš tiesų ARTVILNIUS kol kas neturi konkurento nei Baltijos šalyse, nei kituose artimuose regionuose. Tikriausiai visi dar prisimename skambią ekonominio pakilimo frazę apie galingam šuoliui pakilusį „Baltijos tigrą". Daugelis lūkesčių nepasiteisino, tad gal šis šuolis bus sėkmingas?
Lyginant su trijomis praėjusiomis mugėmis, pasikeitė jos organizatorių komanda, tačiau renginio struktūra liko panaši: daugybė Lietuvos ir užsienio galerijų ekspozicijų, skulptūrų ir instaliacijų paroda „Takas", kurios dalis – Vlado Urbanavičiaus „Špūlė" – žavinti minimalistine formos ir metalinio ažūro estetika, pasitiko žiūrovus prie įėjimo į mugę, videomeno, lietuviškų dokumentinių filmų programa (Juozo Matonio ir Vytauto Damaševičiaus filmai iš ciklo „Menininkų portretai), konferencijos, pristatymai, susitikimai. Tiesa, mugės architektai pasitelkė kiek kitokį mugės dalyvių „zonavimą" – „Litexpo" paviljonų viduje atrodė erdviau, galerijų ekspozicijas dažnai skyrė vos viena kita pertvara.
Daugelis užsienio galerijų ARTVILNIUS dalyvauja nuo pat pirmosios mugės, o lietuviškos galerijos su viena kita išimtimi reprezentavo dažniausiai tuos menininkus, kurių kūrybą paprastai demonstruoja parodose. Tačiau netikėtumų, įdomių derinių, menininkų „persigrupavimų" būta apsčiai. Taigi akylesni žiūrovai, nuolat lankantys ARTVILNIUS, šįkart jau galėjo stebėti ne tik atskirų galerijų veiklos ypatumus, bet ir palyginti jų pasirodymus su ankstesnių mugių ekspozicijomis.
Pirmiausia – apie mugės laureatus (juos šiemet rinko vertinimo komisija, vadovaujama Ramintos Jurėnaitės – Danutė Zovienė, Laima Oržekauskaitė, Arvydas Šaltenis). Geriausiu šiųmetės mugės lietuvių menininku pripažintas rokiškietis Raimondas Gailiūnas. Išties pelnyta sėkmė tiek menininkui, tiek jį pristačiusiai galerijai „A" iš Panevėžio. R. Gailiūnas –­ ekspresionistų grupės „Angis" narys, tačiau ilgą laiką jo kūryba buvo gal kiek mažiau žinoma, nei kai kurių kitų „angiečių", tarkime – Jono Gasiūno, Eimučio Markūno, Henriko Čerapo ar Antano Obcarsko. Gal todėl, kad menininkas gyvena ir kuria toliau nuo didžiųjų Lietuvos miestų, nedalyvauja menininkų pasaulio šurmulyje. Ekspresyvią, neretai brutalią, naujųjų laukinių stilistiką savitai varijuojančią Gailiūno tapybą galerija „A" neseniai demonstravo Panevėžyje, Juozo Miltinio dramos teatre surengtoje parodoje. Ši paroda žymėjo ir kokybinį galerijos rengiamų parodų, ekspozicinių erdvių ūgtelėjimą – iki šiol jos vadovas ir savininkas Albinas Vološkevičius ekspozicijas rengdavo kamerinėje galerijos salytėje. Tačiau Gailiūno tapybai akivaizdžiai reikėjo erdvės, atotraukos. Energingasis galerijos vadovas pasakojo, kad planuoja Gailiūno tapybą pristatyti ir Vilniuje. Reikia tikėtis, kad tam tinkamai susiklostys aplinkybės – erdvi galerija, kurioje tilptų ir įspūdingos didžiaformatės dailininko drobės. Džiugu, kad Panevėžyje dirbantis dailės entuziastas, dažniausiai numodamas ranka į finansinę parodų „grąžą", siekia kokybiško jų pateikimo, kviečia į pagalbą gerus dailės kritikus – galerijos „A" parodas yra pristačiusios Aistė Paulina Virbickaitė, Salomėja Jastrumskytė. Beje, galerija „A", kaip ir pernai, mugėje rodė ir kito „angiečio" – A. Obcarsko, jau ne pirmus metus parodose demonstruojančio abstrakčius akrilinius „rašmenis", tapybą. Drauge su Gailiūno darbais ji sudarė gerą šiuolaikinės lietuviškos tapybos duetą – nuo ekspresyvios, gestiškos plastikos iki mūsuose mažiau eksploatuojamos abstrakcijos.
Geriausio užsienio menininko titulą mugės vertinimo komisija skyrė ukrainiečiui Mikolai Bilousui. Jį jau ne pirmus metus pristatančios Kijevo galerijos TSEKH vadovas švelniai vadina Koliunia. Pernykštėje mugėje TSEKH parodė ir įspūdingą filmą, kuriame Koliunia ne tik kalbėjo apie meną, bet ir skaldė malkas, demonstruodamas grubias darbininko rankas ir nemenką fizinę ištvermę, mat šio menininko biografija spalvinga ir ne vien „reprezentacinė" – profesionalus dailininkas yra dirbęs ir pedagoginį darbą, kuris jo pernelyg nesužavėjo, ir kroviku su įvairiausiomis padugnėmis... O jo kūryba filme buvo žaismingai pristatyta pasiturinčių moterų, meno kolekcininkių akimis. Naujas M. Bilouso projektas – Larso von Triero „Dogvilio" tapybinė interpretacija, tikriau –­ ištisas epas, dedikuotas pagrindinei filmo herojei Greisei. Ši reklamos, vartotojiškos mašinos ir šiuolaikinio individo lūkesčių trilogija taikliai pavadintas „3 R". Rusiškai pavadinimo „šifras" tai skambėtų taip: „roskoš", „razboj", „razvrat", arba, pasak galerininko, tarsi savotiškas prievartos konceptas. Prievarta, sklindanti iš šiuolaikinių medijų, kuri taip masina tūlą miesčionį, veikia it „kablys", M. Bilouso darbuose interpretuojama kaip kur kas sudėtingesnis reiškinys – stebėtojui ji suteikia savotišką malonumą ar net katarsį, sukuria tariamo saugumo pojūtį, veikia kaip kiekvieno mūsų instinktyvus pradmuo, be kurio neįmanomos jokios kitos emocijos. M. Bilousas tapo akrilu, transparentinėmis spalvomis ant tamsaus fono. Todėl apibend­rinti, ekspresyvūs pavidalai čia panėši į fotografinius negatyvus. Jo kūriniams būdingas sąlygiškumas, ironija, poparto stilistikos dvelksmas. Tačiau perregimumas, pro šviesią spalvą prasimušanti niūri tamsa, potėpio virpesys, nelygiai klojamas dažas gerokai išplečia jo darbų prasminius kodus. Taigi ukrainietis ekspresionizmą savitai sujungia su poparto estetika, nevengdamas socialiai angažuotų, aštrių temų ir siužetų.
Šios Kijevo galerijos stende matėme ir vieną Lino Liandzbergio darbą. Galerijos vadovas Aleksandras Scheluschenko minėjo, kad jam į akį kritusi lietuvių menininko tapyba bus pristatyta Kijeve, galerijoje TSEKH, gal net šių metų rudenį.
LDS Vilniaus grafikos meno centro, kuris šiemet pripažintas geriausia lietuviška mugės galerija, stende – nauja ir visai kitokia nei pastaraisiais metais Kęstučio Grigaliūno kūryba ir klasikiniai 9-ojo dešimtmečio Mikalojaus Povilo Vilučio estampai. Kita vertus, dekoratyvūs, popmeno stiliui artimi asambliažai – mozaikos taip pat primena senesnį Grigaliūno braižą – dekoratyvią, stilizuotą raišką. M. P. Vilutis naujausią savo kūrybą kiek ironiškai vadina „barokine" – tuo galėjome įsitikinti galerijoje „Kairė – dešinė" neseniai veikusioje menininko parodoje „Raidės", kur puikavosi žavus, puošnus, įmantrus raidynas. ARTVILNIUS pristatyta „ikibarokinė" jo kūrybos fazė – rūstūs pavidalai, lakoniškos formos.
Pastaraisiais metais geras parodas aktyviai rengianti galerija tokia buvo ne visuomet –­ anksčiau ir čia pasitaikydavo atsitiktinių, prastokai pateiktų ekspozicijų. Kalbantis su vilniečiais grafikais, paaiškėjo, kad į „teisingas" vėžes galerija stojo, kai čia pradėjo dirbti Jurga Minčinauskienė ir Kristina Kleponytė-Šemeškienė. Abi jos –­ profesionalios dailėtyrininkės, o anksčiau galerijai ne vienerius metus vadovavo patys grafikai. Matyt, siauro menininkų rato interesai, „klanai" ir jų oponentai, ginčai gerokai komplikuoja parodinę veiklą. Galerijos atvejis patvirtina, kad menininkams dažniausiai geriau sekasi kurti, o dailėtyrininkams, kritikams – organizuoti, kurti projektus, administruoti... Beje, VGMC galerija „Kairė – dešinė" ką tik surengė ir didelį lietuviškosios grafikos parodų ciklą „Kūnas", išsisklaidžiusį po daugelį sostinės parodinių erdvių. Šis projektas, drauge su XV Vilniaus tapybos trienale, veikiančia ŠMC, sudarė įdomų ARTVILNIUS foną, čia pat galėjai lyginti minėtus renginius ir galerijų prisistatymus mugėje.
Rygos galerija „Tiffana", paskelbta geriausia mugės užsienio galerija, demonst­ravo viduriniajai mūsų tapytojų kartai daug sentimentų keliančios Ajos Zarinios kūrybą, taip pat – Kasparo Zarinio, Lindos Kozulės kūrinius. Dekoratyvi, ryškiaspalvė, naivios, ženkliškos stilistikos tapyba, ko gero, šiandien įdomiai primena tai, kuo sovietmečiu mūsų tapyba skyrėsi nuo kaimynų latvių.
Kauno galerijos „Aukso pjūvis" stende demonstruota Laimos Drazdauskaitės tapyba nusipelnė geriausio ARTVILNIUS'13 kūrinio vardo. Subtiliomis gamtos nuotaikomis, tikrais vidiniais išgyvenimais alsuojanti dailininkės kūryba visada buvo vertinama dailės kritikų, akylesnių parodų žiūrovų. Nors mugėje matėme nemažai geros tapybos, dailininkės darbai išsiskiria iš kitų ARTVILNIUS nominantų. Pavyzdžiui, sudaro puikią atsvarą agresyviai, „maskuliniškai" Raimondo Gailiūno tapybai, primena ir kitą lietuviškosios tapybos metmenį – intymų, lyrišką, prabylantį į žiūrovą niuansais, užuominomis.
Iš jaunųjų mugės dalyvių vertinimo komisija išskyrė Joną Aničą, pristatytą VDA „Titaniko" stende drauge su Mykolo Saukos ir Raimondos Sereikaitės skulptūromis ir objektais. Aničo darbas labai glaudžiai susijęs su lietuvių skulptūroje ne itin gausia, bene ryškiausiai atstovaujama Donato Jankausko, figūrine-animacine plastika. O geriausios jaunosios užsienio šalių menininkės titulą mugėje pelnė Zaida Gonzalez, pristatyta Porto (Portugalija) galerijos „Serpente gallery" ekspozicijoje. Siurrealistinės ranka pieštos fotografijos, kičinė retro stilistika, fantasmagoriški hibridai, nuosekliai interpretuojama krikščioniškoji ikonografija jos kūriniuose savaip atliepia karštą Pietų Europos kraštų pamaldumą, kurį kolonistai kadaise įskiepijo ir ispaniškai bei portugališkai kalbančiai Lotynų Amerikai.
Galima sakyti, kad Vilniaus grafikos meno centrą šiųmetėje mugėje lydėjo dviguba sėkmė – geriausia ARTVILNIUS'13 skulptūra pripažinta VGMC pristatytas Kęstučio Svirnelio „Senis besmegenis". Vokietijoje gyvenantis ir kuriantis menininkas, pastovus ARTVILNIUS dalyvis, šiemet buvo surengęs parodą galerijoje „Kairė – dešinė", tad su žaisminga, ironiška, kinetinių efektų ir žaismės kupina jo kūryba sostinės žiūrovai jau spėjo susipažinti. Tačiau mugėje į pritemdytą, juoda užuolaida atskirtą šio kūrinio erdvę žmonės plūste plūdo – daugelį žavėjo ritmiškas pripučiamų figūrų judėjimas, kurį menininkas išgauna pumpuojant į jas orą, sarkastiškas šios skulptūros charakteris. Galerijos „Meno niša" pristatyto jauno menininko Rimo Sakalausko videoinstaliacija „Elekt­rinės  šviesos evoliucija", paskelbta geriausia šiųmetės mugės instaliacija, žavėjo ne tik vaizdo efektais, bet ir konceptualiu žvilgsniu į vieną svarbiausių šiuolaikinės civilizacijos pasiekimų.
Kaip ir kasmet, mugės žiūrovai galėjo balsuoti už savo favoritus. Galima pagirti gerą lietuviškos publikos skonį – geriausiu mugės kūriniu ji išrinko puikų tekstilininkės Barboros Gediminaitės darbą „Šviesos dialogas – daiktai" – magišką iš mažyčių veidrodinių kvadratėlių sumontuotą plokštumą, kurioje žaidė šviesa ir atspindžiai. Jį mugėje demonstravo VDA galerija „Artifex", pernai apdovanota už geriausią ARTVILNIUS ekspoziciją –­ įdomų lietuvių tekstilės grando Juozo Balčikonio kūrybos skerspjūvį. O tarp galerijų prisistatymų žiūrovams labiausiai į širdį krito Kauno Vytauto Didžiojo universiteto galerijos „101" stende eksponuotas Renatos Vinckevičiūtės projektas „Sovietinė romantika" – simbolinis interjeras, kur užuolaidos, baldų paviršiai, lovatiesės priminė iki skausmo pažįstamą sovietinių butų „dizainą", tačiau iš tikrųjų buvo sukurti iš šiurkštaus švitrinio popieriaus. Galerijos stendą aplankę žiūrovai buvo aktyviai kviečiami liesti, čiupinėti interjero paviršius, pajusti klaidinančią švelnių, aksominių paviršių iliuziją.
Žinoma, mugės nominantai – tik viena didžiulio renginio dalis. Ne mažiau įdomybių, atradimų, kartais ir nusivylimų pateikė daugelis kitų galerijų. Nors mugė veikė penketą dienų, tačiau sekmadienį, jai baigiantis, atrodė, jog būtų gerai čia pasivaikščioti dar bent vieną dieną – kažkas vis viena liko neištyrinėta, nepažinta...

B. d.