Grupinė paroda „Šaknys ir laidai“ galerijoje „Atletika“

 

Parodos rengėjų nuotrauka

 

Rašyti apie biomeną – šiek tiek pavojinga, nes leng­vai gali užsirauti ant menininkų tokiems projektams naudojamų specifinių mokslo įrankių, keblu vertinti ir pateikiamų mokslo žinių šviežumą bei reikšmingumą. Tačiau menas visuomet siekė pateikti naujų pasaulio suvokimo galimybių, o ši meno sritis – ypač. Žodį „užsirauti“, atėjusį iš agrikultūros srities, čia pavartojau su malonumu, nors biomenas retai žada „rauti“, jis paprastai linkęs auginti, puoselėti ir tirti. Būtent tuo ir užsiima parodos „Šaknys ir laidai“ dalyviai. Šį tarptautinį projektą organizavo LTMKS, o kuravo Katažyna Jankovska, ji yra leidinio apie panašias menines praktikas „If a Tree Falls in a Forest“ autorė.

Tiesa, rovimo, – bent jau perkeltine prasme, – tirdamas augalus neišvengsi, nes laidai, prijungti prie augalų, gali jų ir nedžiuginti ar net kenkti, tačiau taip mums pasakojama apie šių seniausių žemės gyventojų tarpusavio bendravimą. Kaip sakoma parodos anotacijoje: „Dėl riboto juslinio suvokimo mums nepavyksta užmegzti ryšio su augalais. Augalai juda per lėtai, kad žmogaus akis pastebėtų, o jų skleidžiami cheminiai ir elektriniai signalai nejuntami. Todėl pasikliaujame technologiniais prietaisais, kurie tarsi jutiminiai protezai sugeba prisitaikyti prie lėtesnės augalo laiko skalės, aptikti signalus, tarpininkauti tarp žmogaus ir augalo.“ Tačiau parodoje dalyvaujantys menininkai pateikia ir gerokai įvairesnių su augalija susijusių pasakojimų, kartais nepaprastai poetiškų.

Viena jų, Špela Petrič – nemažai apdovanojimų pelniusi slovėnų menininkė, įgijusi gamtos mokslų išsilavinimą. Jos kūrybos žvilgsnis nukreiptas į dizaino kūrimą nežmogiškam kitam („Plant Sex Consultancy“, 2014), bandymą kalbėtis su augalu („Institute for Inconspicuous Languages: Reading Lips“, 2018), ji derina biomedijas ir performatyvumą, kalba apie kontrolės priemones, taikomas tiek žmonių, tiek augalų bendruomenėms. Tiesa, reikia paminėti, kad menininkė projektus kuria ne viena, o su įvairiomis mokslininkų komandomis, laboratorijomis ir dirbtiniu intelektu, kuriam parodoje pristatomame kūrinyje „PL’AI“ liepta ne sunkiai dirbti, o žaisti. Žaidimo partneriai – mums gerai pažįstami agurkai. Anot menininkės, šis projektas kalba apie žaidimo kaip ontologinės visų gyvų kūnų, įskaitant augalus, sąlygos sampratą. Taigi kaip žaidžia dirbtinis intelektas? Kaip žaidžia agurkai? O kas nutiks, jei jie žais tarpusavyje? Į šiuos klausimus turėtų atsakyti videoįrašas, kuriame DI robotas augalo greičiu judina kabančius spalvotus rutuliukus, bandydamas nuspėti, kur augs agurko ūsas, o kai šis mėgina prisikabinti prie rutuliuko kaip atramos, DI robotas staiga jį patraukia. Menininkės nuomone, taip abu mokosi. Gali pasirodyti, kad šis „žaidimas“ nėra labai etiškas agurko atžvilgiu, tačiau augalijos pasaulyje etika – tarsi neįžvelgiamos, dar netyrinėtos džiunglės. Pavyzdžiui, žmogaus suvokimu, siaubinga netekti galūnės, tačiau augalo viršūnės nukirpimas ar lapelių skynimas gali būti dauginimo sąlyga – juos įšaknydinus, sukuriamas naujas individas. Sunku suprasti, kiek „skauda“ kerpamam augalui, ar jis tai priima kaip giminės tęsimą, ar kaip žalojimą.

Pastaraisiais metais pasirodė nemažai mokslinių tyrimų ir mokslo populiarinimo knygų (pvz., Merlino Sheldrake’o „Raizgus gyvenimas: kaip grybai kuria mūsų pasaulį, keičia mąstymą ir formuoja ateitį“) apie augalinių organizmų tarpusavio bendravimą, tačiau žmogaus turimos priemonės komunikuoti su šiuo nežmogišku kitu – vis dar minimalios. Mus užburia miško ar gėlių kvapai, tačiau jų tikslas ir užkoduota informacija neskirta suteikti mums palaimą, iš tiesų jie skirti visai ne mums. Apie augalų bendruomenę – mišką, jo vidinę komunikaciją, gynimosi nuo priešų būdus – pasakoja dizainerė iš Nyderlandų Merle Bergers. Ji rodo kūrinį „Lingua Planta“, kuris galėtų būti Peterio Wohlle­beno knygos „Paslaptingas medžių gyvenimas“ iliustracija. Po skaidraus stiklo gaubtu sudėti rutuliukai prisodrinti kvapų – molekulinių žinučių, kuriomis medžiai vilioja vabzdžius („Attract“). Kvapas „Defend“ įkvėptas sudėtingo gynimosi mechanizmo, kuriuo komunikuojama ir su kitais gyvais miško organizmais, o „Repel“ skirtas atbaidyti kenkėjus. „Lingua Planta“ veikia lyg svaiginantis vertėjas iš augalų kalbos, pateikiantis kelias bazines sąvokas, kurias įsiminę vaikščiodami miške galbūt galėtume suprasti, kaip šis jaučiasi. Nors, tiesą sakant, man Dzūkijos miškas (jo kvapas) nuo vasaros vidurio pradeda pasakoti apie ūmėdes ir voveraites, išsislapsčiusias samanose.

Kaip žinia, augalai skleidžia informaciją ne tik lakiųjų junginių (kvapų) pavidalu, bet ir generuoja elekt­ros signalus. Iš jų sukurtas Švedijos ir Norvegijos menininkų dueto Lerin / Hystad projektas „Elektroninė flora“ („Electronic Flora“). Menininkai jutikliais fiksuoja bioelektrinius signalus, kurie perleidžiami per modulinį sintezatorių, taip augalams suteikiama galimybė diktuoti muzikos struktūrą ir ritmą. Projekto pristatyme teigiama, kad „transliuodamas žmogaus pojūčiams nepasiekiamą informaciją, muzikinis kūrinys perteikia, kaip augalas suvokia juos supantį pasaulį“. (Nesu tikra, ar čia tinka žodis „suvokia“, atrodo, kad jis per daug žmogiškas.)

Maria Castellanos kūriniu „Kiti intelektai“ („Other Intelligences“) bando ištirti, kaip bendrauja (bend­rautų) per didelį atstumą vienas nuo kito nutolę augalai. Menininkės sukurtas dvidešimt penkiose skirtingose pasaulio vietose esančių augalų tinklas, analogiškas medžių ir grybienos tinklui miškuose, leidžia palaikyti nuotolinį ryšį, o sukurtas algoritmas moko atpažinti, kuris augalas su kuriuo bendrauja. Tarkim, žiūrovui pa­rodoje praėjus pro vazoną, jame esantis augalas informuoja apie tai savo kolegą ar gentainį, augantį už šimtų kilometrų.

Mindaugas Gapševičius jau ne vienus metus bend­radarbiauja su įvairiais organizmais, kartais primindamas (paroda „Mikroorganizmai ir jų šeimininkai“, 2020), kad mikroorganizmus – žarnyno bakterijas – mes nuolat nešiojamės savyje. Jis eksponavo jogurto bakterijas, o šįsyk kartu pasakoja apie mikorizinius simbiozės tinklus. Tokia augalų ir dirvožemio grybų partnerystė atskleidžia intelektą socialinio elgesio pavidalu – kaip dalijimąsi ištekliais ir decentralizuotus santykius su kitomis rūšimis. Kūrinyje „Mikorizės tink­lai, arba Kaip aš įsilaužiau į augalų pokalbius“ elektroninis įrenginys cheminius signalus paverčia skaitmeniniais duomenimis, taip „paviešinant“ sudėtingą ryšių sistemą ir „intymius“ pokalbius ar „barterinius mainus“.

Tiesa, tokie projektai ir parodos nepanirusiam į šiuolaikinių meno srovių naujoves dažnai kelia kitą klausimą – vizualumo. Tarkim, kiek augalas su prijungtais laidais gali būti vadinamas vizualiuoju ar tarpdisciplininiu menu, o ne mokslo populiarinimo projektu? Į tai įtaigiai atsako Špela Petrič. Jos vaizdo įrašą su spalvotais judančiais rutuliukais ir augančiais agurkais drąsiai galima apibūdinti žodžiu „gražu“. Tamsoje šviečiančios augalams skirto spektro lempos, garso meno kūrinys, diagramos, prietaisai ir kvapai kuria iš tiesų vizualų reginį, kuris pasakoja šiuolaikinio mokslo pasakas. Paroda skirta klausytis svetimų pokalbių ir juos viešinti, ji apžvelgia augalų bei jų bendruomenių socialinius tinklus. Tai – tik pirmieji žingsniai, o kaip smagu būtų sužinoti daugiau, pavyzdžiui, ar augalai plepa tuščiai, apkalbinėja, o gal juokauja? Kaip atrodytų mažų kazlėkų arba voveraičių „TikTok“ arba „Instagram“ atitikmenys? Deja, kol kas neturime įrankių nei atsiklausti, nei suprasti, kuriuos asmeninius augalų susirašinėjimus galime viešinti, o kurių – ne. Logiška manyti, kad taikyti žmogišką etikos suvokimą augalų pasauliui – nesąmonė, tačiau net dėl šito negalime būti tikri. Telieka bandyti daugiau sužinoti ir ieškoti būdų megzti dialogą.

Staiga pagalvojau: jei atsirastų galimybė ką nors pasakyti taip svaigiai žydinčioms liepoms, ką joms pasakyčiau? Arba ko paklausčiau?

Karšta, sakau. Ir neabejoju, kad jos man pritaria.