Nesvarbu, kurie dabar metai, koks sezonas ir kas vyksta ekopolitiniuose pasaulio kloduose, viena niekada nesikeičia – menininkai randa įkvėpimo šaltinį. Kartais tai nutinka bestebint gatvėse atliekamus magų triukus ar klounus, kartais skaitant komiksus ar žiūrint komediją, o kartais tiesiog antradieniais kepant kiaušinienę. Ir nesvarbu, kas buvo pakylėtosios mūzos katalizatorius, – menininko pasiektas rezultatas dažniausiai yra satyrinis, kiek rečiau juokingas, o dažniausiai toks juokingas, kad norisi verkti.

Šį mėnesį meno mylėtojai turi galimybę susipažinti su mūzomis erdvėlaikiškai. NDG siūlo panirti į lietuvių klasiko fotografo Antano Sutkaus retrospektyvinį mūzų kosmosą, o jau 10-ąjį kartą vykusio „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurso apdovanojimai vilioja praskleisti sunkią ateities užuolaidą ir paspėlioti, kuo šiandiena išliks visų atmintyje po šimto metų. Nes juk kone užtikrintai žinome, kad būtent menas, o ne politika ir ekonomika geriausiai įsirašo į istorijos puslapius.

Prieš keletą metų lietuvių menininkas Artūras Rai­la knygoje „Antisportas“ gana tiksliai apibrėžė, jog menas yra antisportas, nes jo nepavysta išmatuoti distancijomis tarp estafečių, atstumais tarp starto ir finišo linijos ar sekundėmis dalimis iki kertant ją. Tačiau būtent konkursai yra tos vietos, kur A. Railos antisporto teorija sušlubuoja – čia galioja komisijos, laikmačių stabdymas, vienetų skaičiavimas ir galutinis laimėjimo, pralaimėjimo, dalyvavimo ar nepatekimo rezultatas. Jei būtų buvusios piniginės varžytuvės ir statymai prieš „Jaunojo tapytojo prizo“ nugalėtojo pavardės skelbimą, ko gero, mažai kas būtų statę už kūrinį „The Female Painter (Self-portrait)“ („Tapytoja (autoport­retas)“. Ne todėl, kad jis per prastas ar per geras būti pastebėtas, tiesiog niekada nesitiki, jog konkursus laimės meno kūriniai, publikai palikę menkiausią įspūdį ir eksponavimo laikotarpiu gyvenę savalaikėje savastyje. Tad Monikos Plentauskaitės autoportretas, nutapytas alyvų spalvos ir vietomis pasirodančių augmenijos šakų fone, buvo būtent tas praeitas pro šalį kūrinys.

M. Plentauskaitės parodos „Butaforijų parkas“ galerijoje „Meno niša“ fragmentas. Ryčio Šeškaičio nuotrauka

Dešimtojo JTP laurų vainiko savininkė, VDA absolventė Monika tarptautinės konkurso komisijos teigimu, kalbėdama apie asmeninę istoriją geba panaikinti riboženklius tarp savo naratyvumo ir žiūrovų gyvenimo, o jos kūriniuose dera tapybos technika ir konceptualus jos pagrindimas. Deja, laimėjusiame kūrinyje tai sunkiai matoma ir suvokiama. Galima ginčytis, tačiau tie, kurie bent kiek sekė dailininkės kelią nuo pirmosios personalinės parodos „Butaforijų parkas“ (paroda 2018 m. sausio–vasario mėn. veikė galerijoje „Meno niša“, – red. past.), žino, jog jos tapybinis repertuaras gerokai stipresnis, o retorika paveikesnė.

Svarstydama apie laimėjimą pelniusį paveikslą prisimenu prancūzų sociologo ir filosofo Hervé Fischerio mintį, kad nūdienos menininkas ir jo kūryba yra pasmerkti. Pasmerkti pirma laiko, nes krinta atgal (lyg vaikas nuo kėdės) į mitą apie ateitį, kurios nėra ir kuri nyksta bedūlančioje istorijos horizontų perspektyvoje. Toks dūlėjimas galėtų būti sulygintas su Monikos minėta fragmentiškos visuomenės liga, kuomet medija, vaizdai joje bei jų gausa apsiveja kasdienybės laukus taip, kad sunku prisiminti, ką sap­navai, o ką praskrolinai vakar vakare prieš eidamas miegoti. Rodos, tapytojai tai aktuali problematika. Monika ne kartą viešai pasisakė, jog jai svarbus ne tik sukonstruotas būsimos drobės vaizdinys, bet ir galimybė perkonstruoti jį ir jo reikšmę pasitelkus tapybą. Esą taip – ieškodama santykio su randamais ar asmeniniais užfiksuotais vaizdais – ji siekia nuslopinti nepažinumo jausmą, ieškoti savosios tapatybės. Monikai tapyba yra galimybė pažinti praeitį, save pačią bei dabarties kasdienybę.

Autorės teiginiai regimi laimėjusio kūrinio matmenyse (140 x 110 cm). Jo pagrindą sudaro vizualiosios tradicijos jau pasiūlytas substratas, t. y. klasikinio portreto kanonus primenantis autoportretas, kuriuo remdamasi kūrėja realizuoja savo viziją. Tačiau ši išryškėja, viena vertus, atsižvelgiant į turimą vaizdą, kita vertus, nuo jo atsiplėšiant. Paprasčiau tariant, siekis perteikti stiprios, nepriklausomos tapytojos autoportretą ir kvestionuoti dabartinio kultūros lauko poziciją jos atžvilgiu parodo, jog ji yra įkalinta klišių situacijoje, iš kurios negali pabėgti, todėl pertapo savo naratyvą ir (su)kuria sintetinę kasdienybę. M. Plentauskaitė prikelia ir išgestikuliuoja tam tikrus vizualius pamušalus, kurie visuomet egzistuoja mūsų sąmonėje ir kasdienybėje.

Tam tikra prasme visiškai nestebina, jog JTP nugalėtojos kūrinys yra (auto)portretinio žanro. Tai lyg graži metafora ar susisiejantis indas, grąžinantis dėmesį bei kalbas prie paties konkurso ir menininkų. Prie konkurso, nes, rodos, priartėjus 10-mečio ribą atėjo puikus laikas iš naujo apmąstyti vizijas ir misijas, nutiesti naujo dešimtmečio projekcijas ir vėl apsvarstyti perspektyvas. O prie menininkų, nes šių metų nugalėtoja subtiliai išartikuliavo daugumai šiuolaikinių menininkų būdingą susidūrimą su vizua­lumo ir jo retorikos problema, kartu ir meno istorijos, jos palikimo keliamų iššūkių priėmimą. Taigi tiek menininkai, tiek projektas besibaigiant 10-mečiui yra simboliškai palikti ieškoti naujų perspektyvų, bet atsakinėti į tuos pačius klausimus.

Mums lieka stebėti, kaip lyg apkrėsti Sizifo bacilos vieni ir kiti kris į H. Fischerio postulatą: „(...) naujoviško idealo vis vien turi būti atsisakyta tam, kad meninė veikla išliktų gyva, nes pats menas nėra miręs. Nes tai, kas jau pabaigta ar bepasibaigią, yra savo paties pažangaus kelio į kažką nauja istorija.“

Fotoreportažo nuotraukas rasite čia