Pasaulio žemaičių dailės paroda Plungėje

Žemaitijoje pirmą sutikome lapę. Prie Plungės dvaro sodybos, kurią pasiekėme iš vos akimis aprėpiamo neogotikinio stiliaus žirgyno pusės, nuo milžiniškų ąžuolų kvarkė varnų sekstetas. Neramu joms, nors jaunas žvėris nuo karščio nuleipęs. Skubėjome ir mes į pavėsį, kurio apstu Mykolo Oginskio rūmų parke, nes medžiai įspūdingo dydžio ir tankiai sužėlę. Vienas ąžuolas netgi turi Perkūno vardą ir saugomas tvorelės bei valstybės. Priešais žirgyno fasadą – apvalus gėlynas su fontanu ir skulptūra, vandenyje – spalvotos lelijos, o priešais – neorenesansinio stiliaus dvaro rūmai, jau atpažįstami iš IX Pasaulio žemaičių dailės parodos atidarymo nuotraukų. Kairėje – mažiau puošni oficina, matyti ir dar keli pastatai, o tarp visko, ką paminėjau, – iškilmingi toliai, (prireikus) nesusišūkausi.

Besidairant grįžta ryškus prisiminimas iš studijų metų praktikos Alsėdžiuose. Nors tai nedidelis bažnytkaimis, liko jausmas, kad Žemaitijoje milžinai gyvena: viskas daug erdviau, aukščiau, plačiau, lyg žemaičiai pro vartus motų dvimetrinėmis rankomis, o galvas spraustų pro augalotų ąžuolų ir liepų pažastis. Gal žemaičių menas irgi toks?

Įspūdį užtvirtina Plungėje gimusio menininko Žilvino Kempino instaliacija „Tūba“. Ilgėliausia kaip pasakose, mirganti kaip vanduo, įtempta iš atsiminimų (magnetinių) juostelių per visą žirgyno, kuriame galėdavo įsibėgėti žemaitukas, ilgį. Būtent taip eikliai ir eini per tą tūbą vieną, antrą kartą, trečiąsyk – lėčiau. Tada dukra sako: „Tu eik vidumi, o aš išorėje. Paskui apsikeisime vietomis.“ Pagauni save tarsi performansą jau vystant, juostelių virpėjimas iš mūsų daro kino filmą. Tunelis tarsi žada, kad kur nors išeisi. Gal į kitą laiką, gal į kitą perspektyvą. Išeiname geriau patyrusios patį ėjimą. Gretimame kambaryje ventiliatorius ore ratu suka dviejų juostelių žiedą.

 

Rimantas Milkintas. „Columna“. Sauliaus Narkaus nuotrauka

 

Kartą (2009) Venecijoje rodyta „Tūba“ Plungėje pristatyta karališkai – ilgesnė, nei kada nors buvo kitose ekspozicijose, o erdvė primena kokį nors venecijietišką palazzo ar scuola, o gal labiau arsenalo pailgas erdves. Kyla asociacijų su Venecija ir dėl karščio jos sėkmingai rutuliojasi toliau. Juolab kad atvykęs (nuo Palangos vos 50 min. kelio) į parodą, iš karto supranti, kad greitai iš jos neišeisi. Vienas rūmas keis kitą, menė – menę, tada kopsite laiptais į viršų, ten vėl salės ir kambariai, eisit ratais, leisitės į požemių vidurius. Kai atrodys, kad daugiau mažiau viską apžiūrėjote, jus pasitiks kur kas atšiauresnė, rekonstrukcijos laukianti oficina su grafičiais ir eksperimento dvasia. Tarp pastatų – skulptūros.

Gali būti, kad išeisite pavargę, persisotinę, viską ne iki galo išžiūrėję, kaip kartais nutinka bienalėse, sukonstruotose kaip nesibaigiantys meno labirintai. Daug temų, daug sluoksnių, skirtingo tankio ir kalibro rinkinių. Bet ar galime ką nors iš viso to pasakyti apie žemaičius? Kaip pavyko rengėjams (kuratorės Goda Giedraitytė, Neringa Poškutė-Jukumienė, architektas Vladas Balsys) susitvarkyti su tokia nepaprasta užduotimi: prakošti autorius pro regiono sietą ir sudėti į pasakojimą, į struktūrą?

Erdvės daug, todėl galima buvo mąstyti ne vienetais, o dešimtimis, įvairiomis kategorijomis: geografine (užsienio ir Lietuvos), kartų (vyresni ir jauni), meno rūšių (taikomieji ir grynieji), mastelio (nuo juvelyrikos iki skulptūros). Tai titaniškas darbas ir šį kartą labai justi, kad paroda kuruota išmanančių dabarties meno sceną kuratorių, laikančių ranką ant pulso. Menėse yra ir klasikų, ir puikių studentų baigiamųjų darbų, kurie ką tik kabėjo Vilniuje, „Titaniko“ parodų salėse, išeksponuoti gynimams.

Didelėse grupinėse parodose rengėjams paprastai sudėtingiausia būna balansuoti tarp meninės kokybės ir bendruomeniškumo kriterijų vertės. Nuošaliau nuo pagrindinės meno scenos bendruomenė būna nepalyginamai svarbesnė (kur tirščiau žmonių – daugiau įvairesnių bendruomenių), tačiau nenuspalvintas bendrų patirčių, kūrybinio bendravimo šiluma grupinių regioninių parodų turinys prašalaičiui ne visada atsiskleidžia. Pasaulio žemaičių parodoje kūrėjų bendruomenė yra hipotetinė, niekada nesusitinkanti (nebent – ir tai tik iš dalies – per parodos atidarymą), tad būta daugiau laisvės ir erdvės ieškoti parodos skambesio. Ir atrodo, kad kuratoriams pusiausvyrą tarp bendruomenės svarbos ir meno kokybės pavyko rasti.

Ko gero, solidžiausiai iš visų ekspozicijų atrodo užsienio žemaičiams skirta parodos dalis „Sugrįžimai“, rodoma pagrindinių rūmų pirmame aukšte (įskaitant Ž. Kempino kūrinius žirgyne). Dalis jų dažniau matyti, bet čia tarsi kitaip atsiskleidžia: legendinis Vilniaus dailės akademijos dėstytojas, atnešęs naujų vėjų (10 deš.), ir puikus menininkas Kęstutis Zapkus; gana dažnai Vilniuje pasirodanti, mąsliais žmonėmis ir gyvūnais apgyvendintu pasauliu išsiskirianti keramikė ir tapytoja Rūta Jusionytė; visada geliančiomis temomis įsimenanti Indrė Šerpytytė. Mažiau matyti Edvardas Racevičius ir Audrius Plioplys.

Labiausiai šioje ekspozicijos dalyje įsimena nuo 2018 m. I. Šerpytytės kuriama videoinstaliacija „Štai kaip mes laimime karus“, konstruojama iš videoepizodų, kuriuose įvairių šalių kareiviai ir karės šoka, džiūgauja laimėję mūšį ar karą. Vaizdai, dažniausiai pačių veikėjų talpinami į kanalą YouTube, kaip mozaikos kvadratėliai gula į vieną „audinį“. Jie vizualiai labai skirtingi, bet šiurpiai panašūs išlaisvintomis emocijomis klaikiame kontekste. Greta rodomi ir iš austinių juostų suausti paveikslai, kuriantys spalvinius ir formos ritmus, atvirai ir gana ironiškai rodantys ryšį su tradicijomis, etnine kultūra, į kurią karo tema irgi, deja, įsirėžusi, įsiaudusi į gilumines struktūras. Kūriniai iš austinių juostų primena ir laidojimo vainikų juostas, ypač kai nelieka spalvų, o poetiniai kūrinių pavadinimai („Ryški mėnulio dulkių šviesa“) neatmeta šių interpretacijų. Menininkė kalba apie traumą, jos įveiką, apie gyvųjų mirties patyrimą ir kartu – apie modernizmo, abstraktaus meno galią, kuri universali tiek audime, tiek pasaulio dailėje.

Kur kas didesnė už erdviai eksponuotus garbės svečių „Sugrįžimus“ yra likusią rūmų dalį užimanti viešo konkurso būdu atrinktų autorių darbų ekspozicija „Pašaukimai“, kur drauge rodoma tapyba, grafika, mažosios skulptūrinės formos, fotografija, videokūriniai ir kt. Čia yra vietų, kur bendruomeniško principas ima dominuoti (nenorint ko nors nustumti) ir įneša nekonstruktyvumo, tačiau visgi didžioji parodos dalis suvaldyta, kūriniai turi savo erdvę, kurioje gali veikti, rastis sąskambiai su greta esančiais kūriniais. Įvairi kūryba netapo susiliejančia minia.

Stebint matytus ir nematytus kūrinius įdomu pastebėti, kad rūmų menių aplinka keičia jose rodomo meno patyrimą. Mes esame įpratę matyti juos neutra­lioje (balto kubo) aplinkoje. O erdvė su kontekstu kuria papildomą santykį. Venecijos bienalėje menas įkeliamas į amžinybės ir pasaulinės scenos kontekstą (prisideda ir konkrečios vietos reikšmės), o Plungės dvaras irgi tarsi žvelgia iš savo menamos praeities, kai jis buvo kultūros puoselėjimo židinys: čia veikė muzikos ir orkestro mokykla (joje mokėsi Mikalojus Konstantinas Čiurlionis), buvo leidžiamos knygos, veikė našlaičių mokykla, buvo renkama meno kūrinių ir vertybių kolekcija. Čia praeitis spokso į dabartį ir atvirkščiai: mes matuojamės erdvės mastelius žingsniais ir žvilgsniais.

Istorinėje, su paroda nesusijusioje ekspozicijos dalyje galime įsitikinti, kad išlikę autentiški čia gyvenusių Mykolo Oginskio ir Marijos Skurzewskos aplinkos daiktai (perlamutrais ir neaiškios medžiagos spalvotomis detalėmis it saldainiais, rausvais vėžlio kiautais inkrustuotos komodos, viena jų – iš Medičių šeimos dirbtuvių), žvelgiant šiandienos akimis, irgi keistoki, susiraizgę su mums nebeprieinamomis praeitimis. Tad galbūt Mykolui su Marija būtų visai smalsu apžiūrėti metalines (archyvavimo) lentynas su juvelyriniais ir mažosios plastikos kūriniais, kurie taip pat savotiškai patrauklūs ir keisti vienu metu, lankstantys prasmes į rebusus, – tai Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto buvusių bei esamų dėstytojų ir absolventų darbų instaliacija „Archyvas“. Beje, puiki idėja paversti lentynas ekspozicijos dalimi. Remigija Vaitkutė į vieną lentyną padeda grafams pritinkančias grakščias „Riešines Venecijai“ (2018–2023) ir dar vieną asociaciją man su šiuo miestu.

 

Žilvinas Kempinas „Tūba“. Sauliaus Narkaus nuotrauka

 

Manau, šeimininkams visai būtų patikusi ir Nerijaus Ermino instaliacija „Svečiai“ (2018) – iš šukių suręstas dailus sietynas, pakibęs virš (nudirtą) žvėries kailį imituojančios formos – visai nepūkuotos, medinės, drožtos iš eglute dėto parketo. Ant „kailio“ lipa šlifuoti akmenys, lipa ir lyg į žemę griūna it girti sveteliai. Arba Linos Ringelienės „Pojūčiai I, II“ (2018) – juodi, meistriškai tolygiais kvadratėliais austi keturkampiai. Tarp dusliai juodų segmentų vienas kvadratėlis rusvas – padarytas iš rožių spyglių, kurie susijungę virsta tarsi besiginančio gyvūno oda. Kitos diptiko dalies centras – aksominis – regisi kaip tamsi, už naktį juodesnė gelmė. Medžiagų virsmai įtraukia į asociacijų žaidimus: argi tai nėra tie patys patyrimai, kaip žiūrint į baldą iš vėžlio kiauto, su gyva–negyva, baisu–prašmatnu dviprasmybėmis? Dvaro aplinkoje labai organiškai atrodo ir Daivos Ložytės triptikas iš ciklo „Mirę žodžiai“: „Dangovė“, „Augyvė“, „Labastis“. Trijose plokštumose (iš šamoto) įmantriu šriftu (tarsi iš seno dokumento) išrašytos raidės. Vienos jų neryškios, virstančios ornamentu, bet kelios juoduoja iš tolo, sekdami raides perskaitome pradingėlį žodį. Bendras vaizdas atrodo kaip heraldikos ir senovinio burto tuoktuvės. Dainiaus Drulio „Nuorūkos“ (2022) – iš medžio, didinto formato „kancarai“, praradę savo prigimtinį šlykštumą ir tapę pasigėrėtinais estetiniais objektais, kuriuos norisi paliesti dėl medžiagos jaukumo. Visi šie minimi kūriniai turi tą patį keistumą, kuris būdingas ir meniškiems praeities baldams, o visi drauge jie palaiko kunstkameros (keistenybių rinkinio iš gamtos ir kultūros) dvasią.

Plungėje dvaro laiko paralelė leidžia pažvelgti į meno principus iš skirtingų perspektyvų (tada ir dabar). Veikiausiai šiuolaikinis menas, nors kaskart atrodo naujoviškas, galiausiai vis sukasi apie savo ašį, šimt­mečiais žaidžia tuos pačius žaidimus.

Atskira ekspozicija „Giedantis paukštis“ pagerbiamas skulptoriaus Rimanto Dauginčio atminimas (kuratoriai Viktoras Liutkus, Skirmantė Smilingytė-Žeimienė, architektas Antanas Gerlikas). Jis svarbus kaip vienas pirmųjų pasaulio žemaičių parodos organizatorių ir kaip savitas autorius, mokytojas, sugebėjęs perduoti ne tik technologines žinias, bet ir meno matymo dovaną. Apie jį parodą pristatančiame interviu pasakojo menotyrininkas ir vienas šios parodos kuratorių Viktoras Liutkus. Anot jo, R. Daugintis mokė meną pajusti pirštų galiukais.

Viename iš rūmų kambarių fotosienelė perkelia žiūrovą į skulptoriaus studiją. Tikri darbai susipina su esančiais išdidintoje nuotraukoje, o kitame kambaryje tarsi šventėje (mat viena ekspozicinė „tumba“ panaši į ilgą vestuvinį stalą) būriuojasi dar tuzinas darbų, dalis jų pritvirtinti prie sienos. Visa erdvė atrodo pripildyta skriejančių, sklendžiančių būtybių, ir tai – labai keista, mat autorius dirba su svorio turinčiais metalais. Norint perprasti figūrų formas, tenka apeiti ar apsidairyti, nes jos atrodo judančios it vėjo plaikstomas medis ar lūžtanti banga. Įspūdis, pasirodo, anaiptol neatsitiktinis, ekspozicijoje randu autoriaus dienoraščio citatą: „Visada noriu, kad mano skulptūrose šnarėtų giminės laukų vėjas.“ Tai puikaus, gyvo, pasakojančio modernizmo pavyzdžiai.

Po solidžios užsienio svečių, išradingos didžiosios ir R. Dauginčiui skirtos miniretrospektyvos, požemiuose ir oficinoje laukia jaunųjų menininkų paroda ar veikiau rodymai, peržiūros, mat klaidžios erdvės autorius išdėsto į išilgai slenkančią ekspoziciją. Bendras vaizdas susidėlioja nebent atsitraukus. Čia sutinku antrą lapę. Ji Mykolo Šimkevičiaus vektorinėse iliustracijose virtusi madingu jaunuoliu su akiniais nuo saulės ir odiniu švarku. Einam toliau pro imtynes, pelkes, supamus švilpius, į formas virstančias švieseles ant šukių, pro lentynas, kur dar tiek pat gero, makabriškus objektus, kol išnyrame į parką įkvėpti gaivaus oro. O tada į skvotą panaši oficina su grafičiais (kurie draugiškai liejasi su apsilaupiusiomis sienomis), neoninėmis instaliacijomis, slaptais kambarėliais, sienomis aprašinėtomis dideliausiais žodžiais, navigavimo instrukcijomis (How to carry a city’s tongue), žvaigždutėmis ir švieselėmis. Ir visa tai (ypač oficinoje) pulsuoja atsinaujinimo ryžtu, nuotykiu, gaiva. Dar nusiteikite Evaldo Mikalauskio grafikai dvaro neogotikinėje laikrodinėje ir įvietintoms lauko skulptūroms (Donato Jankausko-Duonio, Mindaugo Jankausko, Andriaus Janulio, Albino Jukumo, Rimanto Milkinto, Donato Repeikos). Asociacijos su Venecija baigiasi parke: per daug žalumos, per daug erdvės ir rusvų vandenų. Nors kas ketverius metus rengiamoje Pasaulio žemaičių dailės parodoje radau daug matytų autorių ir kūrinių, tai nebuvo tiesiog į kitą kontekstą perkeltas tas pats vaizdas, o į aplinką atsižvelgiant kuratorių sukurtas pasakojimas. Ar žemaičiai kuria kaip nors specifiškai? Galbūt kartais juos galima atpažinti iš užmojo. Ir kaip gražiai tie žemaičiai kalba, gaila, kad kartais bando „tiesinti“ į bendrinę. Klausyčiau ir klausyčiau: „Ek vo ten, būs takielis.“

Ketinantiems nuvykti: paroda rūmuose, laikrodinėje veiks iki gruodžio 31 d., oficina bus atvira iki rugsėjo 30 d., instaliacija „Tūba“ – iki rugpjūčio 18 d.