Vilniaus rotušėje spalio 5–29 d. veikė Lietuvos dailininkų sąjungos apdovanojimų „Aukso mūza“ laureatų grafikės Ievos Babilaitės-Ibelgauptienės, keramikės Eglės Einikytės-Narkevičienės ir tapytojo Prano Griušio kūrinių paroda. „Aukso mūzos“ apdovanojimai – svarbi LDS tradicija, sąjungos narių kūrybiniai pasiekimai įvertinami simboliniais aukso ženkleliais. Įsteigti 2001-aisiais apdovanojimai laikomi vienu reikšmingiausių organizacijos renginių ir vyksta kasmet, minint Lietuvos dailininkų sąjungos įkūrimo sukaktį. Jais ne tik įvertinami kūrybinis produktyvumas ir originalumas, bet ir žymima vidinė institucinio pripažinimo kaita, apdovanotieji įgyja specifinį statusą gausioje sąjungos narių bendruomenėje.
Ievos Babilaitės-Ibelgauptienės knygos „Skrisiu“ iliustracijos
Šių metų paroda driekiasi pirmame ir antrame rotušės aukštuose, savitai jungdama iš pirmo žvilgsnio sunkiai suderinamas laureatų kūrybines prieigas. I. Babilaitę-Ibelgauptienę domina vaizdo ir žodžio santykis, moderuojamas autorės kuriamose knygų iliustracijose. E. Einikytė-Narkevičienė pristato būtent rotušės erdvėms kurtas „bežodžių formų“ keramines skulptūras ir konceptualias jų fotografijas. P. Griušys naviguoja šiuolaikinio miesto populiariosios kultūros ženklų diskurse lyg kantiškojo daikto savyje bei šopenhaueriškos aklos valios jėgos erdvėje. Šiame kontekste kalbėjimas apie jų kūrinius tampa savita ištarme apie kalbą ir vizualumą. Dar XX a. 6 dešimtmetyje britų kalbos filosofas Johnas Langshaw Austinas svarstė, kaip atlikti veiksmus žodžiais, ir teoriniuose darbuose brėžė naujas kalbos konstatyvumo ir performatyvumo (t. y. gebos žodiniais šnekos aktais keisti sociopolitinės tikrovės sąlygas) ribas. Tad po 2022-ųjų „Aukso mūzų“ parodos galime pagrįstai klausti: ką ir kaip performuoja šių trijų autorių kūriniai? Į kokią estetinę bei sociopolitinę tikrovę jie kviečia žvelgti?
I. Babilaitės-Ibelgauptienės kuriamoms iliustracijoms būdingas autoreferentiškumas bei linijinio pasakojimo abstrahavimas. Ramios ir neramios skruzdės čia virsta dinamišku kaligrafiniu ornamentu, ledo lytys – rievėtais grafiniais moduliais, o epizodai iš bobulytės gyvenimo – kompozicine kelione trimatės erdvės dėsnių nevaržomo miesto paviršiais. Kitaip tariant, Ievos tyrinėjami vaizdažodžiai atsigręžia į save pačius: išreikšdami kūrybinę autorės fantaziją funkcionuoja autopoetinėje jais nusakomo veiksmo priežasties ir pasekmės kilpoje ir taip tarsi patvirtina vienos iš menininkės iliustruotų knygų pavadinimą „Baisiai gražūs eilėraščiai“. Iliustracijos, kurių dauguma atliktos autorine technika, pasižymi išties aukšta estetine kokybe. Susitelkdama į kuriamo vaizdinio medžiagiškumą menininkė pasiekia kūrinio formos bei turinio sintezę, t. y. performuoja iliustruojamą pasakojimą į tą, kuriame abstraktūs grafiniai gestai virsta prasminio turinio žymenimis, o kalbinį knygų pasakojimą papildo anapus šnekos konstatyvumo (jau egzistuojančių reiškinių įvardijimo) funkcionuojančios formos, išplečiančios vaizdinio-žodžio santykį į kokybiškai naują prasminį diskursą.
Eglės Einikytės-Narkevičienės skulptūra
E. Einikytė-Narkevičienė pozicionuoja skulptūrinius akmens masės keramikos kūnus bežodėje erdvėje ir net jeigu reiškiniams suvokti vis tiek reikia kalbinio mąstymo, keraminių formų estetika čia atsiduria pirmajame – formos – plane. Aptakūs, smėlio pilis ar plaktos grietinėlės kauges primenantys objektai manipuliuoja žiūrovo žvilgsniu per formos svorio ir medžiagiškumo disbalansą. Iš dalies lengvi keraminiai pavidalai dėl dekorui panaudoto ryškaus vienspalvio pigmento įgyja matinio, duslaus sunkumo ir atrodo pagaminti iš jiems nebūdingos medžiagos. Kita vertus, net ir bežodžiai E. Einikytės-Narkevičienės objektai neišvengia tam tikro konotatyvumo, pavyzdžiui, kūrinyje „Be tavo malonės aš tik skuduras“, kuriame orinė pastelinių atspalvių forma virsta dinamišku Mergelės Marijos pavidalu. Taigi menininkės kuriami objektai funkcionuoja abstrakcijos lauke, tačiau konstatyvumo jiems suteikia asociatyvių formų išryškinimas kalbiniu ir (arba) estetiniu lygiu.
Pranas Griušys. „Polis. French Kiss“, drobė, aliejus, 2019
Bene plepiausi parodos kūriniai – P. Griušio tapytos drobės, perpildytos šiuolaikinio miesto gyvenimą kiek ironiškai komentuojančių vaizdinių. Gerai atpažįstamuose urbanistiniuose peizažuose veikiantys personažai ir struktūros čia tampa kritiškais kasdienybės ir vartotojiškos kultūros komentarais. „Akropolio“ prekybos centro fasadinė iškaba dekonstruojama į senovės graikų polį, demokratijos lopšį, kurio žemutiniame kairiajame plane aistringai bučiuojasi įsimylėjėliai. Tačiau drobėje regimi statybiniai stelažai ir darbininkai, montuojantys transparantą, tarsi primena nuolatinio persiformavimo galimybę, arba, kaip skelbė nesenstantis grafitis, „Koks Akropolis, tokie ir Šiaurės Atėnai“, t. y. tiesa, kad viena nuo kito atskirta tik plona riba. Kai kuriuose kituose dailininko darbuose pasakojimas abstraktesnis, tačiau neatsisakoma raiškių šiuolaikybės nuorodų („Wwwolto PIETŪS“ ar „Oranžiniai dviračiai“, kurių krepšiuose įkurdinamas kone barokinis natiurmortas su vaisiais ir įmantriais indais). Drobės funkcionuoja juvenališkos socialinės satyros plotmėje, o dekoratyvaus džiugesio joms suteikia pasirinkta meninė kalba: gausus populiariosios kultūros ženklų vaizdavimas, ryškios spalvos, skaidrūs, reljefo nekuriantys potėpiai. „Miestas savyje“, būdamas daugiausia kalbiniu konstruktu, čia įgyja konkretų estetinį, etinį poveikį.
Taigi P. Griušio miesto pasakojimai tarsi inkorporuoja bežodžius E. Einikytės-Narkevičienės objektų tūrius bei I. Babilaitės-Ibelgauptienės vaizdažodžius į performatyvų pokalbį, kuriame tekstinės ir vaizdinės nuorodos pasireiškia lokucijos, arba semantinės ir referentinės kalbos funkcijų, plotmėje. O kalbos aktais čia ir dabar atliekama ilokucija (efektu, pasiekiamu kalbant) galime laikyti šio teksto bandymą įžodinti trijų kūrėjų meno pažadą, palytėtą aukso mūzos, ir galbūt lemiantį perlokuciją – efektą, sukuriamą šių žodžių.
Alberta Vengrytė – šiuolaikinio meno istorikė (tyrimų sritis – performatyvumas šiuolaikiniame mene, Lietuvos performanso menas, menas skaitmeninėse ir virtualiose erdvėse, dailėtyros tyrimų metodologijos), nepriklausoma meno kritikė, kultūros projektų kuratorė ir koordinatorė.