Kažkada 2020-ųjų rudenį su bendradarbiais kalbėjomės apie jaukiausius meno muziejus Berlyne. Greta sutartinai visų mėgstamo ekspresionizmo muziejaus „Brücke“ atsidūrė ir skulptoriaus Georgo Kolbe’s muziejus. Irgi Berlyno pakrašty, taip pat nedidelis, „be to, turi puikią kavinę“.
Iš muziejaus ekspozicijos. Autorės nuotrauka.
Muziejus
Kokia ten kava ir ar skanūs pačių kepami pyragai, sužinot nepavyko, nes apsilankius spalio mėnesį kavinė vis dar tebebuvo remontuojama – dar vienas tradiciškai užsitęsęs remontas vokiečių žemėje. Ją supantys pastoliai neleido susidaryti bendro ansamblio vaizdo, tačiau užteko ir į parką panašaus kiemo bei vidinio kiemelio, kurio griežtas linijas švelnina žmogaus ir gamtos sukurti akcentai: G. Kolbe’s skulptūros, vijoklių sruogos, senos pušys. Du muziejaus darbuotojai gėrė popiečio kavą, moteris vis siaustėsi skara, šiaip ar taip, jau spalis, bet į vidų nebėgo. Vyras ir moteris, šių namų istorijos preliudas.
Gyvenamąjį namą dukros šeimai (dabar ten kavinė) ir gyventi pritaikytą studiją (Wohnatelier) bauhauzo stiliumi G. Kolbe pasistatė 1929-aisiais. Skulptorius turėjo viziją, bičiuliavosi su garsiais bauhauzo architektais, tad savo namus suprojektuoti patikėjo bauhauzo ugdytiniui Paului Linderiui ir šveicarų architektui Ernstui Rentschui. Namų vieta pasirinkta neatsitiktinai. Visai netoli esančiose Heerstraße kapinėse 1927 m. buvo palaidota skulptoriaus žmona, kurios mirties priežastį – savižudybę – anuomet stengtasi nutylėti. Nuolat žmonių apsupto populiaraus skulptoriaus žmona pamažu nutolo, užsidarė savo pasaulyje. Po Benjaminos mirties plastiškos jo skulptūros sustingo, jų rankos nusviro.
Muziejaus kiemelis. Autorės nuotraukos.
G. Kolbe testamentu pageidavo, kad po jo mirties ateljė su skulptūromis liktų prieinama lankytojams. 1947 m. buvo įkurtas jo fondas, o nuo 1950 m. čia atidarytas vienas pirmųjų pokario Berlyno muziejų. Ansamblis nelabai teišsiskiria iš prašmatnių kaimyninių vilų, tarp jų – ir bauhauzo stiliaus. Sunku suprasti, kodėl G. Kolbe’s kaimynus pastatai taip šokiravo, vienas net reikalavo juos kuo labiau apželdinti, kad nesimatytų, kokie jie bjaurūs, ir rašė skundus dėl kritusios nekilnojamojo turto vertės pastačius tuos gremėzdus. Bet, matyt, kiti gatvės bauhauzai atsirado jau vėliau, kopijuojant modernizmo architektūros madas.
Dienos centre sukurtas menas
Kilnojamosios muziejaus parodos – gerai apgalvotos, akcentuojančios jungtis su G. Kolbe’s gyventu laiku, modernizmo menu, daug dėmesio skiriama skulptūrai, ekomenui. Dabar čia japono Shinichi Sawados paroda. Autisto menininko darbus muziejaus direktorė Julia Wallner pastebėjo 2013 m. Venecijos bienalėje.
Muziejaus kiemelis. Autorės nuotraukos.
Iš padilbų mažomis akimis šį pasaulį stebi molinės būtybės aštriais spygliukais. Kai kurios labiau primena gynybinius bokštus, jų ritmiškai pasikartojančios ertmės – visai ne akys, o šaudymo angos, galūnės – tik atavistinės ataugėlės. Parodą lydi dokumentinis filmas: vengdamas kameros jaunas vyras skubriai rišasi gėlėtą prijuostę, užsimauna rankogalius. Dienos užimtumo centre jis skuba prie reikalo – lipdyti spygliukų babaužiams. Kol kas jie minkšti ir bejėgiai, tik paskui, išdegus, taps atšiauriomis mums nepažintino pasaulio būtybėmis. Žinovai įžvelgia jo figūrų sąsajas su Jomono eros menu. Savamokslių, sutrikimų turinčių žmonių – autsaiderių – menas vis dažniau pakliūva į menotyrininkų akiratį. Bet S. Sawadai nerūpi jo darbų reikšmė nei likimas: dienos centro darbuotoja pasakoja, kad, nulipdęs vieną, jis imasi kito nesigilindamas, ar jie nukeliavo į Venecijos bienalę, ar į sandėliuką. Jei ne dienos centro pakviestas meno mokytojas, S. Sawada galbūt taip visą gyvenimą ir būtų rišęs spalvotus kilimėlius. Bet darbuotojai pastebėjo meniškai suderintas kilimėlių spalvas. Pastebėjo, pakvietė mentorių, kuris atsargiai pažadino gebėjimus. Negaliu negalvoti apie socialinės globos namuose dienų dienas lovoje prieš televizorių leidžiantį artimąjį. Vis atsidūsėja: niežti nagai ką nors sulituoti, pameistrauti. Jis – rimtas vyras ir nenori nei į piešimo, nei į muzikos būrelį, o kitų nėra. Taškas.
Kituose dienos šviesos užlietuose kambariuose – muziejaus 70-mečiui skirta paroda, G. Kolbe’s skulptūros, knygos, baldai, bičiulių ekspresionistų Karlo Schmidto-Rottluffo, Ernsto Ludwigo Kirchnerio ir Maxo Pechsteino paveikslai. Tarp eksponuojamų naujausių muziejaus archyvo dokumentų – ir K. Schmidto-Rottuffo laiškas, rašytas grįžus iš atostogų Nidoje, kitoje lapo pusėje nupieštos besimaudančios mergaitės, nidiškės.
Iš muziejaus ekspozicijos. Autorės nuotrauka.
Kapinės, kuriose gyvena tulžys
Karantino surežisuotas sekmadieninis pasivaikščiojimas vakariniame Berlyno pakrašty: pro hitlerinės Vokietijos didybę įkūnyti turėjusį olimpinį stadioną sukame į Heerstraße kapines, kuriose greta Benjaminos palaidotas skulptorius ir kiti jo artimieji. Tą faktą žinome, bet kapo vietos „Google“ neieškome, nes kam gi nuojauta? Kapinės – ne mūsų tautosakoje apdainuotas kalnelis, o atvirkščiai, dauba, kurios vidury – senais medžiais apaugęs tvenkinys. Gal kokiame romantizmo paveiksle matytas ar susapnuotas vaizdas. Plaukioja mandarininės antys, pro debesį prasimušus saulei visu akimirkos grožiu virš vandens sušvyti tulžys. Ir jau nebenustembame, kai eidami koplyčios kieme giedančių moterų link, atsiduriame prie G. Kolbe’s kapavietę žyminčių trapių stelų. Būtume ir praėję, mat drėgni užrašai paminklinių plokščių akmeny visiškai neįskaitomi, jei ne lentelė, kurioje prašoma nemindžioti G. Kolbe’s šeimos kapavietės. Beveik nepastebimas greta plačiuose paminkluose spindinčių garsenybių vardų. Ir suprantama: ne čia reikia jo ieškoti, reikia pakilti į kalniuką ir kiek paėjėti lapais nuklota Sensburgo alėja. G. Kolbe’s namai atviri kiekvieną dieną, išskyrus pandemijos laikus. Tada belieka kapinės.