Lietuvių grafikos istorija Dalią Genovaitę Mažeikytę įsimins kaip spalvų dailininkę. 1968 m. baigusi VDA Grafikos katedrą, ji jau 1970 m. eksponavo ofortus, papildytus kitų atspalvių inkliuzais (ciklas „Fanų kalnų ritmai"). Nuo tada beveik visa Mažeikytės grafika, išskyrus dalį lito­grafijų ir piešinių, yra koloristinė. Jos ekspresyvios ir simboliškai įprasmintos spalvos pakylėja virš kasdienybės, kalba apie neatsiejamą žmogaus ir gamtos ryšį su amžinybe, atsiveriančias erdves ir jų vibracijas, laiko tėkmę, nuolatinę gyvybės dinamiką ir kaitą, laisvą jausmų skrydį, išmintį ir dvasios atsinaujinimų patirtį (pvz., ofortų ciklas „Galimybių rojus", 2006). Tai intelektuali, poetiška ir spontaniška kūryba, žadinanti intuityviąją žiūrą.

Apžvalginėje Dalios Mažeikytės grafikos parodoje galerijoje „Arka" eksponuojami estampai (ofortai su akvatinta, sausos adatos, cinko ir mišri technika, lino raižiniai), o taip pat monotipijos, tapyba ant popieriaus akrilu su smėliu, vandens aliejiniais dažais, pastele. Jaunystės kūryboje vyravo estampai, apie 1980 m. –­ monotipija, o vėliau vis stiprėjo jos grafikos ryšys su tapyba. Ankstyvieji Mažeikytės estampai buvo svarbūs visos, tuo metu dar „juodai baltos" lietuvių grafikos kaitai, nes atverdavo naujas spalvos pritaikymo galimybes. 1974 m. cikle „Senojo kaimo nuotaikos" Mažeikytė išbandė volavimo techniką. Ji viena pirmųjų ėmė spausdinti nuo dviejų ir daugiau skirtingos spalvos klišių, kurioms šiek tiek pasislenkant atspalviai persišviečia vieni per kitus („Palangos pušys sningant", 1979, „Skambanti erdvė", 2001). Mažeikytės cikluose atsiskleidė subtilūs oforto arba sausos adatos linijų, akvatintos tonų santykiai su spalvos plotais („Geltonosios meditacijos", 1997).

Dailininkė yra sukūrusi daugybę monotipijų. Parodoje eksponuojamos 1973–1991 m. miniatiūros, inspiruotos japonų estetikos ir kaligrafijos, lengvos ir dinamiškos tarsi poetiniai ekspromtai. Naujausia „Grafika tapybiškai" – tapyba ant popieriaus voleliu. Šia, kaip ir kitomis technikomis, Mažeikytė išgauna specifinę, „grafišką" dažo jungtį su popieriumi. Volelio ir štampų žymės savaime yra grafikos atspaudai. Drauge jie, ne blogiau nei monotipija ar tapyba teptuku, užfiksuoja dailininkės energiją ir rankos judesį. Ciklai „Geometrinių formų simbolika", „Kitokie debesys", „Laiko slinktys", „Šviesos momentai" yra stiprių lakoniškų formų, monumentalūs. Asociatyvias, beveik abstrakčias kompozicijas kartais papildo runos, kaligrafiniai ar simboliniai ženklai, bet pati esmė išsakoma spalvomis.