Truputėlis šūdmalos

Vasaris sostinėje ir vėl ypatingas. Vilniečiai ir svečiai buvo kviečiami sumenėti. Jei ir kilo klausimas, ką tai reiškia, galėjai pagūglinti ir sužinoti, kad šiuo žodžiu apibūdinamas „tam tikras jausmas ir poveikis, kurį sukelia menas“. „Atvykite į Vilnių ir jūsų žodyną bei pojūčius netrukus papildys nauja patirtis – sumenėsite“, – tarsi iš naujutėlaičio, žvilgančio pijarščikų sumanytų žodžių automato 2019-aisiais šaudė sostinės valdžia. Pareiškė neabejojanti, kad „nauja sumenėjimo būsena papuoš ne vieną vilnietį ir miesto svečią“. Šiemet nemokamais viešojo transporto maršrutais buvo kviečiama lankyti 41 galeriją ir muziejų, specialiame lankstinuke rinkti spaudus skatinama įvairiais prizais.

Kai kas nuo tokių raginimų ne menėja, bet šiek tiek medėja ir akmenėja: ne vienas gali pasijusti nejaukiai, kai taip atvirai, bemaž ciniškai, profaniškai ir nekvestionuojamai menas apibrėžiamas kaip gerus jausmus sukelianti substancija, pramoga, puošmena. Ir kai tam apibūdinti pasitelkiamas nešvarus, šūdmališkas, net iki snobizmo nepriaugęs tekstas (Harry G. Frankfurtas tvirtino, kad šūdmalą provokuoja pati demokratija, kviesdama turėti nuomonę ir būti pilietiškai aktyviam, nepaisant to, ar bent kiek susivoki, kas ir kaip).

 

Gintarės Grigėnaitės (LNDM) nuotrauka

 

Apverskim monetą

Betgi imkim ir apverskim monetą. Kažkas vis dėlto turbūt patikėjo, kad gali pasipuošti parodų lankymu ir ką nors įdomaus ten pamatė. Galbūt tam kažkam netgi pavyko galerijoje nežiovauti iš nuobodulio. Nors paprastai nepasiruošusį pernelyg svetima informacija ne įkvepia, o vargina, gadina ūpą. Kaip paliudijo ir nesenas literatūros profesoriaus įrašas feisbuke apie studentą, kuriam Franzo Kafkos novelės „paliko tokį nesuvaldomą pasibjaurėjimą“, kad jis ilgai negalėjęs liesti kitų jo kūrinių. Ar galėtume būti tikri, kad kai kam panašių jausmų nesukėlė iki šių metų vasario 26 d. Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuota paroda „Ribos ir paraštės: socialinė kritika tarpukario Lietuvoje“?

„Ribas ir paraštes“ lydėjo ir 167 puslapių spalvotas 300 egz. tiražu išleistas katalogas. Jame išspausdinti apžvalginiai straipsniai kuria rimtos studijos įspūdį, čia aptariamos ir sovietmečio propagandos sukeltos komplikacijos, suteikusios politinį ar ideologinį at­spalvį XX a. 3–4 dešimtmečiais iškilusios ir brendusios Lietuvos dailininkų kartos palikimui. Jame vėliau imta įžvelgti vienokio ar kitokio marginalumo bruožų. Šios kartos ryškiausieji – Vytautas Jurkūnas, Marcė Katiliūtė, Antanas Samuolis, Veronika Šleivytė, Domicelė Tarabildienė ir dar keletas kitų. Būtent jie kūrė tai, kuo vargiai galėtume „pasipuošti“, kad ir kaip norėtų sumenėjimo akcijos autoriai. O štai menėti (Lietuvių kalbos žodyne žodis aiškinamas kaip „atminti“ ir „minti“ sinonimas) šio laikotarpio dailę ir fotografiją tikrai galime. Smalsiai, daug kuo abejodami, provokuojamai keldami klausimą, o kas yra tos ribos ir paraštės, kurias akcentavo projekto vykdytojai.

Elgetos ir oro pilių statytojai

„Ribų ir paraščių“ projekto komanda dargi sukūrė terminus „ribinė visuomenė“, „visuomenė už visuomenės“. Tokie įvardijimai iliustruojami ir Juozo Zikaro „Malkų kirtėju (bedarbiu)“ (1926), ir per kraštotyros ekspedicijas padarytomis nuotraukomis, jose – elgetos, gatvės vaikai, „Pieno lašo“ draugijos globojami vaikai. Pastarąsias papildo žvyrduobės sargo su šeima nuotrauka, joje – vyras, moteris, vaikas, karvė, ožka, krepšiai su daržovėmis. Į ribų ir paraščių kategoriją pakliūva net dievdirbys su vyčių skulptūrėlėmis ir net turguje žolelėmis prekiaujanti moteris. Ar tik nesame su jų kopijomis susitikę šių dienų Kaziuko mugėje ar Halės turguje? Ar tikrai šie personažai iš užribio ar ribinės visuomenės?

„Šiek tiek su jais pabendravus ir įsitikinus, kad jie yra tokie patys žmonės, negali nestebinti keistas visuomenės požiūris į juos“, – pusiau autobiografiniame romane „Dienos Paryžiuje ir Londone“ rašė George’as Orwellas. Anot jo, „pažvelgus įdėmiau, matyti, kad tarp elgetų ir daugybės gerbiamų žmonių pragyvenimo šaltinių jokio esminio skirtumo nėra“, be to, „daugelis garbingų užsiėmimų nėra labai prasmingi“, o kai kuriomis savybėmis elgeta netgi pranoksta daugelį: „...jis sąžiningas, palyginti su dauguma patentuotų vaistų pardavėjų, kilniaširdis, palyginti su sek­madieninio laikraščio leidėjais, draugiškas, palyginti su prekybos išsimokėtinai agentais.“ Trumpai tariant, tereikia dar truputį pamenėti, ir ribos ar paraštės ims atrodyti ne tokios aiškios. Ypač skaitant M. Katiliūtės dienoraštį, kur ji prisipažįsta esanti patenkinta galėdama piešti lūšnomis pagarsėjusios Kauno Brazilkos vaizdus ir džiaugiasi susidraugavusi su varganų namelių gyventojais. Pakaktų paskaityti ir jau minėtą G. Orwellą, kur jis aprašo nuskurdusių ruso ir anglo (artimo pačiam G. Orwellui) bandymą parsiduoti pogrindyje veikusiems komunistams – perrašinėti jau skelbtas laikraščiuose politikos apžvalgas: tuosyk tai atrodo vienintelė išeitis gelbstintis nuo bado. Tad nelabai stebina ir parodoje bei kataloge aptinkami „oro pilių statytojų“ plakatai su šūkiais „Duonos ir darbo“ ar „Šalin bado ir skurdo fašistų valdžią“. Ir tikrai nėra didelis lobis sužinoti, ką apie tai mano ir rašo skurdo bei bado nepatyrę šių dienų apžvalgininkai – nepalyginamai vertingiau būtų surasti šaltinių, kuriuose apie savo veiklą ir pilvo reikalus pasipasakotų tokių plakatų piešėjai.

Prisitaikymo menas

Bene kontroversiškiausia šių metų sumenėjimo maršrute atrodė Radvilų rūmų dailės muziejuje eksponuojama paroda iš žinomo džiazo muzikanto Vladimiro Tarasovo kolekcijos „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“ (veiks iki metų pabaigos). Šią 487 kūrinių kolekciją donatorius padovanojo Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui (tai yra 115 autorių iš 17 šalių – įskaitant ir Lietuvą – darbai).

Savo garbę bei padėką V. Tarasovas jau atsiėmė: menėdami dar nepamiršome, kad ekspozicija buvo įvardyta kaip didžiausias Lietuvos dailės gyvenimo įvykis 2020-aisiais. Kas kita, ką visa tai mums reiškia dabar. Didžioji dalis parodos eksponatų – Maskvos ir Sankt Peterburgo (anuomet Leningrado) dailininkų darbai. Šiandien, Lietuvos kultūriniame gyvenime vieną po kito „išjungiant“ rusų kultūros atstovus, tokios parodos egzistavimas atrodo gerokai iškritęs iš konteksto. Ne itin tiksli ar teisinga iš šių geopolitinių aplinkybių perspektyvos atrodo ir pati „protesto“ sąvoka.

Dauguma rusų ir ne tik rusų dailininkų, kurių darbai eksponuojami parodoje, vienaip ar kitaip prisitaikė prie ano meto sovietmečio sistemos, daugiau ar mažiau bendradarbiavo su sovietų valdžia. Dalyvavo paro­dose, dirbo pedagogais, iliustratoriais, kai kurie ugdė jaunąją kartą aukštosiose mokyklose. Tiesa, dalis iš jų tam tikru metu spruko iš sovietinio lagerio, kai tik galėjo, bet tai labiau panašu į pasitraukimą, o ne protestą. Ir pats V. Tarasovas, ekskursijoje pristatydamas rusus, atvirai sakė, kad visi jie buvo tuometinės Dailininkų sąjungos nariai. Tad galėtume tarti, jog visas jų „protestas“ iš esmės pasireiškė vis sukuriant kažką, kas ne parodoms, nors ir tiko savo draugams padovanoti (kaip tik dauguma tokių darbų buvo padovanota V. Tarasovui). Kartais tokio neva protesto išraiška buvę tiesiog kūrybiniai žaidimai ar eksperimentai, kartais juodas humoras (jį pabrėžė parodos rengėjai), visa tai stiprėjo visuomenei laisvėjant. Tačiau, jeigu juodas humoras vertinamas kaip protestas, prieš ką analogiškai protestuojame šiandien? Jei būtume sąžiningesni, visokį humorą vertintume ne kaip protestą, o kaip išgyventi padedančius vaistus. Atskirais atvejais panaši pozicija taptų gydančia patirtimi tapatinantis su dailės darbų personažais, pavyzdžiui, eksponuojamame Iljos Kabakovo albume-pasakoje „Išskridęs Komarovas“: nusiteikę nonkonformistiškai galėtume patys sau atrodyti kaip skraidantys Komarovo žmonės, galiausiai ištirpstantys ore. Galbūt emigruojantys, kaip 1988 m. padarė ir Niujorke įsikūręs I. Kabakovas? Suicidinė sąmonė turėtų ir kitą galimą paaiškinimą. Bet ar tikrai šį išgyvenimo meną, kuriuo dalijamasi su draugais, šiandien turėtume vadinti sprogstamuoju užtaisu, kaip parodos organizatoriai įvardijo 2020-aisiais?

Šių dienų aplinkybės verčia iš naujo permąstyti menininko poziciją, jo sąsajas su politika, visuomenės normomis, tautiškumu, humanizmo principais, statuso kategorija, vyraujančia ekonomine sankloda, ekosistemomis ir, kaip pasakytų G. Orwellas, „ir taip toliau, ir taip toliau“. Ir tai turėtų padaryti patys kūrėjai. Juolab kad potencialūs meno vartotojai, norėdami pasipuošti ir jaustis gražesni, nesirūpina sumenėti – vaikšto ne į parodas, o į grožio salonus, sporto klubus, lankosi psichoterapeutų kabinetuose, keliauja į kurortus.

Amanita Muscaria – daugmaž disciplinuota ir nežinia kaip edukuota parodų lankytoja.