Išeiti iš proto – išmintinga 

 

Yra tokia paradoksali, individo ribas peržengianti sveikatos formulė: adekvatu, teisinga, sveika sirgti, jei sirgimas yra reakcija į nesveiką, sugedusią aplinką. Pavyzdžiui, visiškai teisinga depresuoti ar reaguoti agresyviai, jei aplink tave vyrauja iškreipti, žlugdantys santykiai, lygiai teisinga nukauti agresorių, saugantis nuo užkrato plauti rankas, ginantis nuo pernelyg didelio psichologinio smurto išmintinga išeiti iš proto ir pan. Priešingai, jei nesveika aplinka teiktų džiaugsmą, vadinasi, galbūt esi toks pat nesveikas ar netgi tos nesveikatos tarnas, adoruotojas, ligos užkrato nešiotojas ir skleidėjas. 

Prisiminiau šią formulę (ar ko nors vertą?) vieną po kitos lankydama Jurgos Barilaitės ir Eglės Rakauskaitės parodas, paprovokuosiu – nesveikas. Abi jas sieja būtent atsakas į nesveiką aplinką. J. Barilaitė parodoje „Dugnas“ (galerija „AV17“, veiks iki spalio 12 d.), reaguoja į radikalias galios ideologijas, tyrinėdama pasipriešinimo ir išsilaisvinimo galimybes. O štai E. Rakauskaitė personaline paroda „Polimerija“ (Lietuvos dailininkų sąjungos galerija, veiks iki spalio 14 d.) kviečia kiekvieną individualiai atlikti plastiko reviziją savo aplinkoje. Nepaisant to, kad jos artefaktai sukurti naudojant plastiką.

Kad dvi parodas rišančių sąsajų nepasirodytų per mažai, atkreipsiu dėmesį: vienas „Dugno“ eksponatų – „Absoliučiai juodas kūnas“ (2023) – pagamintas naudojant vieną su kita sujungtas atliekų konteinerių žalias viršutines išgaubtas dalis, o vienas šios parodos rėmėjų yra atliekas tvarkanti bendrovė „Ecoservice“. Objektas vizualiai visai ne juodas, o tariamai juodas turbūt dėl to, kad šią prasmę yra įdiegusi autorė, ji į menamą, neperregimą objekto liuką nukreipė lazerio spindulį, kuris prasmenga kūno tamsoje.

 

Kur ritasi pasaulis?

 

Netenka abejoti, kad abiem menininkėms – nors ir skirtingai – rūpi, kur ritasi ar jau nusiritęs pasaulis, ar jau pasiekė dugną, ką turėtume daryti, kaip į viską rea­guoti, kaip išlikti. Ir, žinoma, kaip apie tai kalbėti – šiuo atveju menininkės kalba tiek vizualia kūryba, tiek ją lydinčiais tekstais. 

Rūpestį aplinka E. Rakauskaitė ir J. Barilaitė išgyvena struktūruodamos surinktą informaciją, versdamos ją vienas su kitu susijusiais artefaktais. Struktūravimo strategijos, nors ir skirtingos, tačiau, ko gera, atlieka tą pačią funkciją – padeda išgyventi fiziškai ir psichiškai, aptikti tam tikrą tvarką pasaulyje ir bent jau nusistatyti daugiau ar mažiau pagrįstą santykį su aplinka – pasipriešinimo, prisitaikymo ar plaukimo pasroviui. Panašiai apie J. Barilaitės parodą man pasakojo ir „AV17“ galerijos darbuotoja Paulė, iš esmės atlikdama papildomą komunikacijos funkciją, papildydama parodą dar vienu kūriniu – individualiu naratyvu. Be šios palydovės, jei nesi gana naujo žanro – ekskursijos po parodą – dalyvis, deja, būtų gana sunku ar net neįmanoma suprasti, ką reiškia parodoje eksponuojamas kūrinys „Saulės spektras“ (2023). Darbas pristatomas kaip skaitmeninės spaudos būdu atkurta NASA nuotrauka, joje regimus tamsius fragmentus esą derėtų interpretuoti kaip plika akimi nematomus, bet dėl to ne mažiau grėsmingus apmirimus ar gyvasties, kurią mūsų planetai teikia saulė, pertrūkius. 

Pirmuoju numeriu pažymėtas parodos kūrinys yra jau pažįstamu autorės stiliumi pieštos kūningos ar raumeningos moterys („Moterys keliančios sunkiai“, 2022), tad neapleidžia mintis, kad autorė, atitempusi į galeriją didžiulį sferinį „Absoliučiai juodą kūną“ iš dalies su jomis tapatinasi. Kol galų gale tampa savo pačios kūrinio elementu – upe plaukiančia, dainuojančia ir šiek tiek klykaujančia nuoga moterimi („Upė Snov“, 2021). 

Visų keturių minėtų J. Barilaitės kūrinių pasakojamos istorijos atomazga – „Instrukcija“ (2023), kai iliustruotą skaitmeninės spaudos lakštą su patarimais ir pavyzdžiais, kaip išgyventi „tarp dangaus ir žemės“, papildo ir du videokūriniai. Abu sukurti pasitelkus dirbtinį intelektą (tai nauja ir nebūdinga į artefaktų kūniškumą besiremiančiai autorei). Viename videokūrinyje apsupta sapniško fono knygą skaito mergaitė dirbtinio intelekto sugeneruotu veidu, rytietiškų bruožų. Didžiąją dalį skaitomų tekstų sudaro veiksmažodžio „eiti“ sinonimai, jie skamba tarytum išplėtotas patarimas judėti, numanant, kad tai padeda išlikti. Gretimame ekrane matome žiupsnelį vienas kitą keičiančių tekstų fragmentų, kuriuos interpretuoti galime įvairiai, bet štai visas parodos fonas suteikia specifinių paskatų, tekstų atrakinimo ir jungimo būdų. Panašiai, kaip tai padaro popierinė instrukcija, kurioje, be parodos autorės, išnyra ir jos kūrybinio partnerio Karolio Tamošiūno pavardė. Reikėtų turbūt geriau klausti parodos palydovės Paulės, ką gi, kuriant šią parodą, konkrečiai nuveikė partneris, betgi galime spėti, kad jo vaidmuo čia buvo labai organiškas.

 

J. Barilaitės parodoje „Dugnas“. „Absoliučiai juodas kūnas“ (2023) ir „Saulės spektras“ (2023, NASA nuotr.). A. Muscarios nuotrauka

 

 

Sintetinis tautiškumas, polimeriškas kraujas

 

E. Rakauskaitės paroda „Polimerija“, kaip ir J. Barilaitės, „Dugnas“, ir lakoniška, ir lygiai taip pat akcentuojanti sąsajas bei ryšius – puikiai struktūruota, struktūruojanti, tad, drįsčiau sakyti, padedanti išgyventi, sveikatinanti. „Dugnas“ per dugno sąvoką bando mus gydyti parodydamas nusėdusio dumblo gyvybingumą ar galimybę atsispirti (J. Barilaitės instrukcijoje rašoma: „Išgyventi – tai susitaikyti su mirtimi.“). Mažiau už „Dugną“ dramatiška ir ne tokia mįslinga „Polimerija“ mums parodo (manyčiau, ne be ironijos) grėsmingos medžiagos – plastiko – jungčių estetiką, išryškina prieštaringus jausmus ir refleksijas keliantį plastiko grožį ar funkcionalumą. Prisiminkim: „plastikinis“ gali reikšti metaforą, kalbant apie nenatūralumą, menamos esmės trūkumą.

Sąvoka „polimerija“ (gr. polymereia – daugialypiškumas) vartojama nusakant sudėtingumą, gausumą, ja apibūdinamas ir cheminių junginių molekulių gebėjimas jungtis į grandinę ir sudaryti naujų savybių turintį didelės molekulinės masės cheminį junginį – polimerą. Palyginti su „Dugnu“, struktūruojamu tarytum sapnuojant ir vis pabundant, „Polimerija“ labiau primena racionalų proto produktą ir gerokai labiau „plastikinė“, čia vaizduojami ryšiai, kaip ir kuriantis polimerui, įgyja visiškai naujų savybių. Pavyzdžiui, pagal regionų tautinių rūbų pavyzdžius sukurta nauja plastikinė, blizgi performanso apranga, žaidžiama įvairiai eksponuojant ja aprengtus modelius. Performanso pagrindu kurtame videodarbe užfiksuotas šiais rūbais pasipuošusių moterų choreografinis pasirodymas su plastikinių gėlių girliandomis, iš viršaus nufilmuotas performansas atrodo kaip visiškai naujas judantis ornamentas (tautiškas, tik naujos kartos?) ar spalvotas kaleidoskopo vaizdas. 

Plastiko technika pasitelkiama ir interpretuojant mūsų šalyje masiškai naudojamą Ukrainos simboliką. Kaip ir etnografinė tekstilė, Ukrainos vėliavos spalvos bei valstybinė heraldika kuriama ant tinklinio plastiko audinio klijuojant lipnios plėvelės kvadratėlius. Norint šias nuorodas į kariaujančią šalį apžiūrėti iš arčiau, tenka pakontempliuoti ties atsivėrusia šviesiu plastiku išklota parodine erdve ir po kojomis patiestu apskritu raudonu kilimu su užrašu „Prašome nusiauti batus“. Gal tai sintetinė, polimeriška kraujo bala, o gal per saugų atstumą polimeriškai suvokiamas karo elementas?

Netikėtas, nustebinęs, originalus ir performatyvus sumanymas – plakatas, įvesdinantis į „Polimeriją“, – suglamžyto blizgaus plastiko atvaizdo fotoatspaudas ant plastikinės pertvaros, juosiančios restauruojamą Vokiečių gatvės pastatą, kuriame įsikūrusi galerija. Kitaip sakant, „Polimerija“ peržengia įprastos ekspozicinės erdvės ribas ir susilieja su aplinka, tampa gyvenimu, polimeru su naujomis savybėmis. Šis E. Rakauskaitės darbas ant tvoros tapo puikia visos parodos vizitine kortele, reklama, funkcionaliu daiktu ir, žinoma, autorės kūrybinių galių patvirtinimu.

 

Atlantidos tragizmas ir trapi amžinybė

 

Menininkams reaguoti į aplinką natūralu, ir įdomiausia tokį atsaką stebėti, kai reakcija ne perdėm tiesmuka bei nuspėjama, o sukuriama nauja kokybė. Kitas kelias – tiesioginis iliustravimas, ir puiku, jei pavyksta išlikti ištikimam sau, tęsiant tai, ką geriausiai moki. Vienas tokių pavyzdžių – Kaune, A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje rugsėjo mėnesį veikusi Irenos Mikos tapybos darbų paroda ,,Paskendęs Nemuno slėnis“, skiriama Nemuno slėnyje palaidotiems 35 kaimams, 725 sodyboms, piliakalniams ir bažnyčioms įrengiant Kauno marias atminti (dar viena „dugno“ variacija?). Vėliau mokslininkai įvertino tokių projektų netikslingumą ir žalą: nerentabilu, investicijos labai didelės, elektros pagaminama mažai, sunaikinama brangi infra­struktūra, miškai, pasėliai, pastatai, paveldas. Dailininkė reagavo į praeities įvykius, lygindama juos su Atlantida, rezultatas – jai įprasta sodraus kolorito ir riebių potėpių maniera sukūrė darbų seriją, interpretuodama įsivaizduojamų kaimų motyvus, kaimiečių rutiną, kraštovaizdžio elementus, suteikdama jiems dramatizmo, išreikšdama savo empatišką santykį. 

Estetiškiausia, preciziškiausia, skaidriausia, filosofiškiausia ir įspūdingiausia reakcija į aplinką, pasitelkiant tarpdisciplininio meno galimybes, pavadinčiau Juliano Vogelo pasirodymą „China Series“ šiuolaikinio cirko festivalio „Helium“ platformoje. Rugsėjį 3 autorinius spektaklius „Titaniko“ parodų erdvėje su žongliravimo žaidimu „Diabolo“ lydėjo 5 dienas eksponuojama paroda. Instaliacijos iš dubenėlių šukių, kūriniai, imituojantys japonišką kintsugi (jungimo auksu) technologiją, „Diabolo“ primenančius keramikos objektus sukantys ir siūbuojantys mechanizmai. Reginiams kurti ir sustiprinti naudoti apgalvotas, šešėlius kuriantis apšvietimas, garsai, projekcijos, video­kūriniai. Visa tai tapo idealia kompozicija iliust­ruoti projekto moto: „Trapu, tačiau amžina. Sukasi, rieda, krenta.“ Kaip visa tai veikė? Įkvėpė, paglostė, gydė, išlaisvino. Ką nors sudaužė? Neskaudžiai.

 

 

 

 

Amanita Muscaria – daugmaž disciplinuota ir nežinia kaip edukuota parodų lankytoja.