Amanita Muscaria. Truputį apie kates

„Nėra ko čia daug kalbėt, geriau pasigrožėkime“, – maždaug taip per parodos atidarymą „Ne apie katinus“ pareiškė katinų mylėtoja dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė. Tvirtai nukirto sausakimšoje Antakalnio galerijoje (paroda čia veiks iki sausio 6 d.) jau po parodos autorių – Džinos Jasiūnės ir Gied­riaus Jonaičio – pasisakymų. Manyje tupintis katinas akimoju pagalando nagus į smegenų kompiuteryje susigrūdusius tekstus ir kontekstus suniurnėdamas „nou nou nou“ – esą yra ką pasakyt, netgi labai, ir tik neapsimeskit čia šikančiais katinais.

Dėl tokios katiniškos kalbėtojų pozos truputį užniežtėjo liežuvį, bet šį niežulį kaip mat nuslopino Liaudies Balsas tikrąja to žodžio prasme. Kai tiek daug žmonių, žodžių turėtų būti kuo mažiau. Balansas turi būti, jis irgi grožio dalis, rimti dailėtyrininkai tą jaučia. Sausakimša salytė Antakalnio g. 86 šurmuliavo ir beveik duso. Renginio dalyvių galvose, gurgždančiose šukuosenose, puokštėse ir autoriams skirtų dovanėlių pakuotėse skambėjo itališkai katiniškų čia puikiai įsikomponavusio gyvo Mario di Pasquale’s dainų aidai. Nuo gretimame kambariuke įkurdinto vaišių stalo murkavo katyčių motyvai: ūsuoti sūrio sumuštinių snukučiai, katinų pavidalo silkių patiekalai, gėrimai su katiniškomis etiketėmis ir kitokie žadėti charakteriai skrandžiui bei nuotraukoms, kurių būtinas atributas – ritualiniai indeliai su ritualiniu skysčiu (ir kas gali būti katiniškiau už asmenukes su taurėmis ir bokalais).

 

Parodos autorių nuotraukos

 

Ne tiek jau daug dabar parodų, kuriose pasigrožėjimas taptų prioritetu, nebent subjektas būtų socialiai angažuotas ir siekiantis socialinio pateisinimo sunkiai į socialumo sampratą įspraudžiamai kūrybai. Dž. Jasiūnės preciziškai (ar, kaip viena parodos lankytoja sakė, filigraniškai) nupiešti katinai (kodėl – ne katės?) yra neabejotinai gražūs, jei tik ne daugiau. Izoliuoti nuo bet kokių santykių, panašūs į grynąsias idėjas, kurios tikrai labiau atspindi pačius žmones, o ne katinus. Šie katinai nesutepti pelėmis nei žiurkėmis ar vargšais paukšteliais, kuriems jie ką tik nulaužė sprandus ar perkando gerkles. Apsaugoti nuo kovos už būvį, sterilūs, be patelėms būdingos prievolės pasirūpinti jaunikliais, be patinų rutinos pavasarį kovoti dėl patelių ir teritorijos. Džinos katinai nesutepti nė kačių maistu, sukurtu iš atliekų, atkeliavusių iš žmonių poreikiams pastatytų skerdyklų. Ne taip, kaip 1939 m. Pablo Picasso sukurtame paveiksle „Katė gaudo paukštį“, kuriame, kaip tvirtinama, atspindėta reakcija į Ispanijos pilietinį karą ir Antrojo pasaulinio karo baisybių nuojautą. Beje, Pablo yra pareiškęs, kad bjaurisi veislinėmis, ant pagalvėlių gulinėjančiomis katytėmis, tačiau simpatizuoja laukinėms, galinčioms bet kada įsikibti nagais tau į veidą. O kokie gi yra Džinos katinai? Jie – „ne apie katinus“, jie liudija apie autorės kantrybę, techniką, meistrystę, apie tūrių, šešėlių ir faktūrų pojūtį, o galbūt ir apie augantį sterilių butų šeimininkų poreikį pasipuošti sienas dekoratyviais, nepretenzingais dailininkų darbais.

 

Parodos autorių nuotraukos
Parodos autorių nuotraukos

 

Druskos, dervos ir svylančių plaukų kvapo tikrąja ir perkeltine prasmėmis į šią dviejų autorių parodą prideda G. Jonaitis. Vieną iš svarbiausių parodos kodų jis – tyčia ar netyčia – įvardija per parodos atidarymą papasakodamas savo kaklaraiščio istoriją (neapsieita be tikros ugnies elemento)... Ką šis vyriškas atributas simbolizuoja, žinome, tad iki kačių, nuo senų laikų siejamų su seksualumu, šuoliukas – visiškai nedidelis. Juolab kad ir viename Giedriaus darbų matome gražiai išsirietusią katytę-moterį – gulimąja poza, su privalomomis, proporcingomis apnuoginto kūno grožybėmis. Katinų motyvus šis autorius panaudojo ir kurdamas iliuzinius drebučius (pasirodo, tai buvo maistą patikimai užkonservavusi epoksidinė derva) ekspozicijai, ir silkučių dėliones parodos atidarymo šventei. Taigi neapsieita be maisto, valgymo (liežuvio) erotikos. „Niam niam“ beveik tas pats kaip „miau miau“, tiesą sakant, kas to nežino. Ypač tada, kai meilės įkarščio periodu vienas kitą vadiname kačiukais.

Maistas, erotika, katyčiai, o kaipgi pinigai? Nepamiršti ir jie. Tarytum susapnuoti ar kažkur matyti, bet tarytum privalomi ir neišvengiami – ant lietuviškų dešimties litų dizaino šablono (autorius yra tas pats G. Jonaitis) sufantazuoti ūsuoti katiniški Darius ir Girėnas... Galbūt tai užuomina apie savo pinigų netekusią, kadaise didingą, bet dabar šiek tiek sukatėjusią Lietuvą? Ir tik jau nesakykite, kad išvirkščioji visų didybių ir pergalių pusė, išmušta kačių kailiukais, – ne iš tų objektų, kuriais galėtume grožėtis.


Amanita Muscaria – daugmaž disciplinuota ir nežinia kaip edukuota parodų lankytoja. Išmaniai galanda peilius į apverstas lėkštes, peilius naudoja pagal paskirtį, į galerijas vaikšto neginkluota, leng­vai pasiduoda bet kokioms grožio formoms.