Ingrida Mockutė-Pocienė. „Vienas kūnas“ (2008–2023)

 

Nežinia, kada introspekcija ir savirefleksija virto tapatumu. Taip, išties keistas vėrinys iš trijų įtartinų žodžių, juolab pabertų epochoje, kurioje, nors garbinant (ir pelnytai) individualumą, manieringai bodimasi individualizmu. Vidujybės matininkai – visi tie minčių ir gestų meistrai knygose ir drobėse, vėliau ir fotografijose plėtę merkatorišką asmens išklotinę, – jie priėjo žemės kraštą. Nėra nieko sklaidesnio už vidinių akių braižomą topografiją, sklindančią ad infinitum.
Neaišku, kada daugianarės tapatumo sąvokos molekulės (ak, koks mechaniškas sankibos modelis) pridengė debesies šešėliu vidinį gausybės ragą, bet, regis, kismas vyko optinėms metaforoms išsinarinant kulkšnis. Nebūtina, kad mūsų mintys būtų vien okuliarinės. Nesvarbu, kad išnirimas ir išsinarinimas prasmės są­skambiu suglaudžia pasirodymą ir traumą. Tapatumas veikiau primena jėgą, suspaudžiančią daugį į tankį, tik ar paverčia jį nedalomu vieniu?
Kodėl, tarkim, asmens genealogija piešiama kaip medis, o ne, pavyzdžiui, mineralas? Juk „[M]es mylime ne kaip gėlės / iš vienų vienintelių metų“, – dilgteli Rainerio Marios Rilke’s motyvas.
Ar kilmės strėlė yra tiesė su žeberklo galva? Juk ji sužeidžia?
Jei esi vienas kūnas su kažkuo, ties kur būsi atriektas tapatumui?
„Vienas kūnas“ – Ingridos Mockutės-Pocienės fotografijų paroda (Panevėžio miesto dailės galerijoje veikė iki lapkričio 11 d.) – skalsi trijų šeimos kartų tapatumo riekė. Net grūdas fotoatvaizduose ima regėtis ten, kur jo techniškai nebūta. Menininkės žiūrai būdingas gravitacinis kadras, sunki trapecinė kompozicija, sutelkianti sinesteziškai juntamą tūrių sunkį fotografijos apačioje. Taip iškeliama įkūnyto laiko manifestacija. Tačiau fotografijos geba byloti be pasakojimo, be teksto, juolab kronikos, jos perneša žinią archajiškai: kaip įkūnytąją intuiciją. Fotografijos tik suspaudžia semantikas į kietą gniūžtę. Apstėja savito žanro – rašymo apie fotografiją – lyg dviejų lygiateisių medijų dialogo dalyvio, tarsi dialogiškosios graikų filosofijos akustinio rudimento.

 

Ingrida Mockutė-Pocienė. „Vienas kūnas“ (2008–2023)

 

Jei vaizdą laikytume laiko rieke, histologiniu mėginiu, atpjautu ploniausiu gyvasties sluoksniu – kiek trunka fotoaparato užrakto išlaikymas, – tada ir kūnas, ir akmuo, ir duona, ir peilis būtų nebe siurrealistinė seka, bet glaudi vyksmų sąjunga. Būti suspaustam ir atriektam, būti arti ir sutapti, subyrėti ir tapti atskirtam – genealoginiai tapatumai lakūs ir judrūs, sulipdomi ir palaikomi nebent ilgesiu ar nostalgija. Asmeninės fotografijos baugiai parodo, kaip tolstame nuo savojo epicentro, savasties plėtra ir išsisklaidymas daugybėje praeitų (būtent praeitų, pereitų savęs pačių regėjimųsi) atvaizdų regisi grėsmingiau nei XIX a. rentgeno fotografijos šventvagystė, užklojusi gyvus kūnus jų skeletais ir pažadinusi visuomenės siaubą. O juk užsiklojame nusivilktu laiku, mūsų portretų gausa yra velnio advokatas, tiksliau, promotor fidei (tikėjimo stiprintojas) – beje, 1587 m. pareigybė įsteigta kaip beatifikacijos ar kanonizacijos procesų būtinas sandas – neigti ir kaltinti vien tam, kad būtų išaukštinama. Mūsų pačių atvaizdai mus steigia, o paskui nusmeigia ietimis ir, perfrazuojant Octavio Pazą, parodo vis jaunesnę mirtį. Galimybė pakartoti savęs regėjimąsi, tapatumą, suspaustą į kadrų tankį, – tarsi atkurti savo tapsmo atvaizdą. Ir tada suglumti lyg nusikaltus. Nes savumo tapsmas privalomai nematomas, lygiai kaip ir kūno tamsoje paslėptas skeletas.
Savęs ir savųjų regėjimasis – kažkas, vykstąs taip stipriai ir tik iš savęs, savo pajėgomis, be stūmio iš šono. Algis Mickūnas pastebi šią mūsų kalbos gebą parodyti vyksmų savastingumą kaip „sampratą įvykių, turinčių savyje gyvybės principą. Toks principas kalboje išreiškiamas refleksyviomis veiksmažodžių formomis, tariamomis su si (reflexiva reciproca). Štai „žmonės susisėdo už stalo“. Čia si parodo, kad įvykis įvyko pats iš savęs, iš savo pajėgų (...). Įvykiai būna susiję vienas su kitu (...), bet jie turi ir savo vidinę gamtą, kuri nėra pažeidžiama“ („Estetika“, V.: LLTI, 2011, p. 206).
Tad fotografija, juolab bylojanti apie savumą, taptį, sutaptį, tapatumą, labai maustų kalbos reflektyviosios dalies, atveriančios vyksmą iš savęs paties, savo galių iždo, imanentinės jėgos. Tik per sangrąžą įmanoma suvokti tam tikrų atvaizdų prasmes. Per grįžtį savęsp, per susispietimą į vieno kūno tankį su savaisiais, sangrįžą į suartėjimų momentus (nes tarp momentum (moveo – judinu) ir memento (atmink) yra tylus akustinis sluoksnis mori (mirsi)). Keisiesi, judinsiesi, mirsiesi, lygiai kaip ir regėsiesi, prausiesi savo paties atvaizdais, savo ir savųjų veidais nusiplausi visus veidus, nuplausi jais tą patį kūną, kuriuo dalinsiesi per kartų kartas.

 

 

Salomėja Jastrumskytė – humanitarinių mokslų daktarė, filosofė, menotyrininkė, tapytoja, poetė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja.