Auris Radzevičius-Radzius. „Be pavadinimo“, drobė, akrilas, 160 × 120 cm. Donato Stankevičiaus nuotrauka

 

Menininką Aurį Radzevičių-Radzių (1965–2019) visada buvo sunku apibūdinti keliais žodžiais. Poetas ir tapytojas, tapytojas ir poetas, laikęsis periferijoje, kai kūryboje dominavo tirštas egzistencializmas ir destrukcija, kai balansuota tarp šviesos ir tamsos, ironijos ir skepticizmo. Ši pozicija plačiai atsiskleisdavo A. Radzevičiaus-Radziaus tapyboje, scenografijos, instaliacijos, objekto ir videomene, didžiulėse ekspozicinėse erdvėse. Kartą viename interviu paklaustas apie savo parodą, ko palinkėtų žiūrovams, atsakė: „Kad eidami į parodą, spektaklį ar koncertą paliktų savo įsivaizduojamą pasaulį namuose ir tiesiog atsivertų tam, ką girdi ar mato. (...) Linkėčiau pastumti į šoną savo egoistišką pasaulio matymą ir atsiverti begalybei.“ Šias mintis prisiminęs ir jų vedamas apsilankiau pirmą kartą po A. Radzevičiaus-Radziaus mirties surengtoje parodoje „Vaizde yra grybų“ (meno agentūros „Baltic New Art“ ekspozicinėje erdvėje Kaune, veiks iki gruodžio 8 d.).

Palikęs už durų visus išankstinius įsitikinimus apie sterilius verslo centrus ir ten eksponuojamą meną, įžengiau lyg į A. Radzevičiaus-Radziaus kūrybos erd­vę, kuri pateikiama tarsi „įžanga į solidesnę menininko kūrybinio palikimo studiją“. Parodos „Vaizde yra grybų“ tikrai nepavadinčiau solidžia, pasigedau ir didelio formato tapybos darbų, ir instaliacijų. Žadą atima prisiminus vien A. Radzevičiaus-Radziaus 2016-aisiais matyta instaliacija „Lozorius“, kur užvertęs akis į viršų regi tarytum mėlyną dangų, bet iš tiesų tai nuoroda į Naująjį Testamentą ir pomirtinį gyvenimą. Šis menininkas visada intriguodavo žiūrovą, stipriai kliudydavo jo vidinį pasaulį. Atrodytų, tokiu būdu kraujyje pamatai grožį, o tamsoje – viltį, nes A. Radzevičius-Radzius visada drąsiai vaizduodavo mirties galimybę ir gyvenimo absurdiškumą. 

Paroda „Vaizde yra grybų“ – tarsi kelionė po  kūrybą ir asmenybę, be išankstinių nuomonių, be etikečių, be pavadinimų (daugelis menininko darbų ir yra be pavadinimų). Galbūt ne kiekvieną žavi tirštas kraujo raudonumas, aštrūs pjūklo ašmenys, kaukolės ir fantastinės būtybės, nuogas kūnas. Bet tai yra tik įvaizdžiai, liudijantys šio autoriaus kūrybos išskirtinumą, nors jis, regis, niekada nenorėjo išsiskirti iš kitų. Vis dėlto ilgas juodas poeto paltas, pankiška nuotaika ir skvarbus filosofinis žvilgsnis patį autorių rodė kaip išskirtinį ir drąsų. 

A. Radzevičiaus-Radziaus tapyba – itin interteks­tuali ir literatūriška, o poezija – tapybiška. Todėl parodą „Vaizde yra grybų“ vietoje ir laiku papildė autoriaus eilėraščiai, patvirtinantys, kad A. Radzevičius-Radzius buvo tapytojas ir poetas vienu metu. Paveiksluose susipindavo siužetiniai pasakojimai, o eilėraščiuose – stiprus metaforiškumas ir vizualumas. Šios dvi skirtingos meno raiškos formos viena kitą papildė, o visoje A. Radzevičiaus-Radziaus kūryboje meno žanrų buvo įvairovė – instaliacijos, videomenas, performansai, scenografijos.

Žvelgdamas į A. Radzevičiaus-Radziaus tapybą ir objektus esi įtraukiamas į kažkokią lyg ne apibrėžtą erdvę, bet sukurtą paties autoriaus, pripildytą tirštų varvančių spalvų, gilaus vizionieriškumo, sodraus kraujo, akinančios šviesos, aitraus kvapo. Parodos „Vaizde yra grybų“ visus darbus norisi žiūrėti kaip vieną A. Radzevičiaus-Radziaus Begalybę, aptinkant ir jos stipriuosius kampus, atspindinčius mįslingą, daugialypę, ryškią ir kontroversišką menininko asmenybę.

Parodoje eksponuojamuose paveiksluose per pilkumą skleidžiasi tarsi sukruvinti gėlių žiedlapiai, raudonis varva ir įsivaizduojamais peilio ašmenimis, sąlyčio taškus prilaiko lapės, žmogus transformuojasi į mešką, skleidžiasi gėlės. Menininkas nėra iš tų, kurie vaizduoja chaosą, jis drastiškai nuplėšia kaukę nuo gyvenimo ir iškelia jį virš visko be pagražinimų, parodo gyvenimo trapumą, nebijo kontroversijų.

Atrodytų, kiekvienas kuriame savo gyvenimo scenarijų, turime vienokią ar kitokią viziją, tam tikrą gyvenimo planą, aiškią strategiją. Bet ar visada to reikia? Nes žiūrint į A. Radzevičiaus-Radziaus darbus – paveikslus ir objektus – nyksta visokie planai – dienos ar gyvenimo. Ir lieka tik paslaptis – atmintyje, amžinai.

 

         „viršum sklendžianti paslaptis – sugalvota 

          nes 

          turi būti kažkas, kad galėtume gyventi 

          šian- 

          dien“ 

Auris Radzevičius-Radzius. 

„Ornamentas vietoj laivo“. – 

V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1990.

 

 

 

 

Astijus Krauleidis-Vermontas – komunikacijos specialistas, kolekcio­nuojantis vaizdus ir apie juos rašantis.