Astrida PETRAITYTĖ. Thomo Manno festivalio parodos ir jų koncepcija/-os

Mizgirių menininkų namaiJau daugelį metų vykstu Nidon specialiai Thomo Manno festivaliui –­ neatsispyriau pagundai ir šiemet (liepos 13–20 d.). Nebūdama „kurortininkė" – neįsivaizduodama gulėjimo ištisą dieną pliaže, festivalio metu šiame kurorte jaučiuos labai komfortabiliai: šiek tiek jūros (šiemet – audrotos, malonumas akiai ir ausiai), kasdienė jaukaus ir tvarkingo pamario miestelio atmosfera, būtosios mažlietuviškosios būties ženklai, ir – nuo pavakarės intensyvi, dažniausiai trikomponentė kultūrinė programa: pranešimas (Žodžio programa), paroda, koncertas. (Dar vilioja ir Nakties kinas, bet po tradiciškai turtingų muzikinių vaišių Nidos evangelikų liuteronų bažnytėlėje man jau būna gana). Šiemetis festivalis, įvardytas – „Tėvynės ieškojimas", užbaigė Cz. Miłoszo inspiruotą intelektinių įžvalgų triadą (2011-ųjų tema buvo „Gimtoji Europa", 2012-ųjų – „Pavergtas protas"). Šiek tiek šiemečių parodų įspūdžių, žinia, diletantiškų. Bet juk festivalio parodos dažnusyk nebūna vien tik „menas" – jos apgaubtos ir bendrojo teminio konteksto, ir Thomo Manno vertinančio žvilgsnio (norimo pajusti arba ne), ir „saviškių" susibūrimo šventinės atmosferos.
Švente visad tampa kasmet surengiama paroda V. ir K. Mizgirių menininkų namuose, kuriuose savaime romantiška būti – ir į marias iš parodinės erdvės (bent jau verandos, į ją vedančios) gali akį užmesti, ir suestetintą medinio pastato jaukumą įkvėpti, o dar – pabendrauti su meno kūrinių autoriais ar bent su savais festivaliniais pažįstamais prie vyno taurės... O šiemetė čia surengtoji paroda, kaip paprastai – jaunų menininkų, – man sklandžiausiai įsiterpė į festivalio teminius „rėmus".
Šįkart pristatyti du autoriai, vizualinių menų atstovai: Petras Saulėnas su „Algirdo Saulėno palikimu" ir Dovilas Paliukas su filmuku „30 minučių iki kopų". Saulėnas pateikė savo tėvo, aviacijos entuziasto, fotografijas (galima sakyti – jų interpretacijas), eseistiniu žodžiu įprasmindamas savo santykį su jomis, su tėvais, jų karta. Citatą iš greta darbų kabojusios kalbos nusirašiau: „Atrodo, kad tėvynė, kaip perduodami iš kartos į kartą atsiminimai, kalba, kultūra, reikalauja būti patvirtinta, pakartota, išjausta, išieškota vėl ir vėl."
D. Paliukas savo filmuotų Nidos – Thomo Manno mėgtųjų vietų – vaizdų demonstravimui suteikė, sakyčiau, performanso, turinčio ir archaikos, ir modernumo žavesio, atributikos: juosta sukosi keistokame įrenginyje iš ritės, taip be pauzės, vėl ir vėl pakartodama reginius... Kaip sakė autorius, juosta specialiai apdirbta, ji nenukopijuojama.

Dešinėje apčioje – Wilhelmo Klotzeko įspaudas odoje iš parodos „Niekuomet ten“. Astridos Petraitytės nuotraukos
Iš tiesų abiejų autorių darbai – Saulėno melsvų fotografijų, Paliuko „pablukusios" juostos – liudijo dėmesingą, kiek nostalgišką žvilgsnį į būtąjį laiką, anų laikų žmones ir – nenutraukiamas sąsajas su mūsų egzistencija.
Visad labiausiai laukdavau tradiciškai į festivalio programą įterpiamos „istorinės", t. y. šiam kraštui, jo praeičiai skirtos parodos. (Štai pernai turėjome progos susipažinti su Irmantės Šarakauskienės kuruota O. Dubeneckienės-Kalpokienės piešinių, įamžinusių Kuršių nerijos tautodailę, paroda.) Šiemet manęs laukė šioks toks nusivylimas – bet juk asmeninius nusivylimus gali sukelti ir nepagrįsti lūkesčiai? Išties lūkesingai skubėjau į Evos Pluhaŕovos parodos „Fotografijų migracija. Nostalgiškas senųjų nuotraukų žavesys 1920–1990 m." Neringos istorijos muziejuje atidarymą... Simpatizuoju parodos autorei Evai, (prieš keletą metų jau sutiktai vienos iš festivalio kuratorių vaidmenyje), buvo džiugu išgirsti ne tik ją su vyru (lietuviu) ir mažąja šeimynėle šnekučiuojantis lietuviškai, bet ir – žinią, jog neseniai apsigynė menotyros disertaciją... Vis dėlto šio mokslinio darbo pagrindu parengta ekspozicija man labiau priminė ne parodos eksponatus, bet informacinius stendus (plakatus) – juose surašyti tekstai iliustruoti „nuotraukų nuotraukomis" (dar po stiklu eksponuoti ir keli sovietiniais metais išleisti foto albumai, paskolinti klaipėdiškės I. Simonaitytės bibliotekos). Taip, informacija apie įvairiais laikotarpiais ir įvairiose erdvėse (t.p. išeivijoje) puoselėtą šio krašto fotografinį įamžinimą, visai turininga. Tik... parodoje vyliausi išvysti senų autentiškų krašto nuotraukų. Bet gal niekas man jų ir nežadėjo?
O parodos, tiksliau – parodų, kaip Thomo Manno festivalio komponento, –­ koncepcijos klausimas aštriausiai iškilo apsilankius VDA Nidos meno kolonijoje. Užsitęsus Thomo Manno namelyje vykusiai Žodžio programai (lenko M. Cichockio pranešimui), nebelėkiau į parodos „Savos teritorijos" atidarymą jau kone pajūryje įsikūrusioje Meno kolonijoje – ko gero, nebūčiau spėjusi išgirsti jos rengėjų pristatomojo žodelio (kuratorės Eglė Mikalajūnė ir Rasa Antanavičiūtė), tad pačią parodą apžiūrėti galėjau ir kitą dieną... Muziejaus direktorė V. Jonušienė, matyt, pagrįstai mane perspėjo: tokias parodas žiūrint svarbu žinoti jų koncepciją... Taigi jau be „premjerinio" šurmulio dviese su vilniete poete Ineza pavaikštinėjome po erdvų parodinį „angarą", žvilgterdamos tai į ant sienos demonstruojamas Kanados medžių keteras (Mark Lewis. „Algonquino parkas ankstyvą rytą"), tai įsiklausydamos į iš monitoriaus sklindančias paukščių balsų imitacijas (Marcus Coates. Videfilmas „Ne sezonas"), tai pastoviniuodamos ties „išpampusia Europa, sudaryta iš „svajonių valstybių" – Lietuva čia apima karaliaus Mindaugo laikų teritoriją" (tai apie Société Réaliste žemėlapį „Kultūros valstybės: Didesnė Europa" iš E. Mikalajūnės parodą pristatančio rašto, kurį radusios galėjome kompensuoti neišgirstąjį žodį) ir pan.... Turėdama artimųjų, itin vertinančių „objektų" ir šiaip šiuolaikinio meno parodas, pati jų gana prisižiūrėjusi, nedrįsčiau burnot prieš konceptualųjį meną, tik... Kai prieš keletą metų festivalyje dar nuskambėdavo priekaištai, daugiausia skirti Žodžio programai: kodėl pamirštas pats rašytojas, nepristatomi jo kūriniai ir asmenybė, buvo suformuluotas maždaug toks atsakymas (taigi – koncepcija): nesame nutolę nuo Thomo Manno – gvildenamos jo intelektinių interesų lauko problemos... Manyčiau, tas kriterijus galėtų būti taikomas ir festivalio parodoms, banaliai formuluojant: ar Thomui Mannui tai būtų įdomu? Būčiau linkusi įtarti, kad rašytojas buvo kiek konservatyvaus estetinio skonio ir kad į šiandienos šiuolaikinį meną jis žvelgtų skeptiškai...
Suprantama, visai šiuolaikinė buvo ir Goethe's instituto stipendininko, VDA meno kolonijos rezidento iš Vokietijos Wilhelmo Klotzeko paroda „Niekuomet ten" („Nie da") – Thomo Manno muziejuje, Rašytojui skirtose ekspozicijoje įsiterpiantys įspaudai odoje, pavyzdžiui, „MANNO MAXIMA" ar trapecinio gaubto stalinė lempa (MANNO LAMPO)... Bet kažkodėl viliuosi, kad užėjęs Thomas Mannas šypteltų, „legitimuodamas" šiuos pašmaikštavimus... Bet čia aš jau sprendžiu ne tiek pro „parodos", kiek pro jos artefaktų prizmę – autoriaus tekstų knygelę „Niekad ten Nidoje / Nie da in Nida" ir atidarymui skirtus skaitymus (tą vokiškai tradicinį Lesung'ą). Taigi gavome knygeles su dvikalbiu tekstu, kam rūpėjo, tas sekė lietuviškąjį Kristinos Sprindžiūnaitės vertimą, autorius skaitė vokiškai –­ galima sakyti, sukūrė vieno aktoriaus spektaklį. Kaip matome, žaidimas žodžiais, jų prasmėmis ir sąskambiais autoriui svarbus ne tik literatūrinėje kūryboje, bet ir jo „taikomuosiuose menuose". Gal tai patiktų žodžio meistrui Mannui?

Draugai