Benigna Kasparavičiūtė. Atgaiva sielai

Benignos Kasparavičiūtės tapybos darbų paroda „Tapyba“ Jurgio ir Marijos Šlapelių muziejuje

Benigna Kasparavičiūtė. „Senamiesčio dvasia“. 2012–2013

Turbūt ne kiekvienas žino, jog pačioje Vilniaus senamiesčio širdyje, Pilies gatvėje, jau senokai veikia J. ir M. Šlapelių namas-muziejus. Šiame žilą senovę menančiame pastate veikia ne tik nuolatinė ekspozicija, bet kartais rengiamos ir lietuvių dailininkų-modernistų kūrybos parodos. Neseniai muziejuje buvo galima išvysti dailininko G. Znamierowskio kūrybą, o šiuo metu čia veikia Benignos Kasparavičiūtės tapybos paroda.

Šią žinomos lietuvių tapytojos (nuo 2008 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narės), įvairių konkursų, pavyzdžiui –­ Didžkukulių valgymo varžybų, nugalėtojos, parodą pavadinčiau nuosaikia, gal net tradiciška.

Tik įžengus į ekspozicijų salę, iš karto pastebimos dvi lygiavertės tendencijos: vieni paveikslai yra kiek didesnio, kiti – lyg ir mažesnio formato. Reikia pabrėžti, jog iš viso čia yra eksponuojama 11 didesnio formato B. Kasparavičiūtės kūrinių bei 8 mažesnio formato tos pačios autorės darbeliai. Pakalbinus dailininkę paaiškėjo, kad ji pati labiau vertina didesnius savo pastarųjų metų darbus, tačiau dauguma lietuvių dailėtyrininkų žavisi mažesniaisiais, pabrėždami jų svarbą lietuvių dailės istorijai, tradicijai, vystymuisi ir raidai.

Didesnio formato kūriniuose autorė naudoja pilkšvas, rusvas ir kitokias santūriai  prislopintas rūsčias spalvas, o mažesnio formato kūrinėliuose pastebima tendencija ryškinti, intensyvinti koloritą. Didesniuosiuose vaizdas kuriamas subtilesniais potėpiais. Mažesni darbai tapyti gestiškiau, impulsyviau, juose matyti rankų ir kojų pėdsakai. Taip tapytoja tarsi pritaria menotyrininkės M. Žvirblytės kiek kitame kontekste išsakytoms mintims, jog šiuolaikinėje lietuvių tapyboje būtina iš naujo įvertinti ir artikuliuoti tokius iš šiuolaikinio meno diskurso laikinai išstumtus aspektus kaip autentiškas menininko rankų prisilietimas tapymo procese, individualus braižas. Pirmosios mano paminėtos grupės kūrinių charakteris tragiškas, antrosios – ramesnis, piešinys autorės fiksuojamas galantiškiau. Kaip ir mažesnio formato drobėse, didžiosiose akivaizdus ritualinis veiksmo pobūdis, net elementariausiuose kasdienybės momentuose įžvelgiama šventa, sakrali prasmė, tačiau jų nuotaika ne tokia tragiška, giedresnė, kupina nesumeluoto autorės sielos džiugesio. Didesnieji tapiniai, anot B. Kasparavičiūtės, analizuotini lietuviškosios tapybos tradicijos bei istorijos kontekste, o mažesniųjų darbų temų ratas žymiai platesnis, meistriškumo skalė didesnė, jie yra daug solidesnės vertės ir masto. Autorės nuomone, tai vieni tragiškiausių ir  reikšmingiausių kūrinių Europos tapybos istorijoje.

Tiesa, ir vieno, ir kito formato darbuose deklaruojamas vaizduojamo žmogaus ar peizažo netobulumas, transcendencijos atžvilgiu pabrėžti visi tapomų objektų fiziniai, psichologiniai trūkumai. Žmogus, anot D. Rostworowskio, šios lietuvių tapytojos paveiksluose tampa „vienatvės ikona“.

Jungdami vidinį susirūpinimą, vaizduotę ir dvasingą pasaulėjautą, B. Kasparavičiūtės tapybos kūriniai įgauna tvirtą filosofinį pagrindą bei kuria nerimastingą nuotaiką. Permainingais mūsų laikais, kai gyvenimas kupinas pagiežos bei neapykantos, šie įstabaus grožio senamiesčio vaizdai, begalinės fantazijos kupinos ekspresionistinės vizijos ir kiti nepretenzingi Kasparavičiūtės kūrinėliai tęsia geriausias lietuvių tapybos tradicijas ir yra tikra atgaiva sielai.

P. S. Tiesa, kai šią interpretaciją perskaičiau pačiai autorei, šioji teigė su kai kuriomis teksto įžvalgomis ir detalėmis ne visiškai sutinkanti. Tačiau, manau, kitaip ir būti negali – šį tekstą rašiau ne kaip dailininkė, o kaip dailės kūrinių interpretatorė. O interpretacija yra interpretacija, su ja galima sutikti, galima ir nesutikti, galima diskutuoti, tačiau galima ir nediskutuoti...