Sako, Kauno Velnių muziejuje naktį būna baisu. Atgyja velniai ir raganos, šėlsta, plaka orą skarmalų likučiais. Visa gerkle rėkia, kaukia, spjaudosi, negražiai nelietuviškai keikiasi. Jei kartais nesuspėtumėte iki uždarymo apžiūrėti nepakartojamų sovietinės lietuvių liaudies dirbinių ekspozicijos ir būtumėte užrakinti šiame nenuspėjamame muziejuje per naktį, manau, savo akimis galėtumėt tuo įsitikinti. Pabandykit kada.

Tačiau inkvizicija yra blogiau už bet kokias raganas, sakyčiau*.

O inkviziciją skatina propaganda, – atranda dar negirdėtą naujieną straipsnelio autorė. Jei rimtai, spėju, kad ne aš viena pastebėjau, jog rusiška propaganda jau senokai sėkmingai eksploatuoja žudikiškus Antrojo pasaulinio karo pabaigos sovietų plakatus, o kita pusė (pastaruoju metu net nebeaišku, kuri) kažkodėl vis dažniau remiasi tų pat laikų beveik identiška vokiečių propaganda. Visa tai, žinoma, duoda svarių rezultatų.

Pas mus daugelį apėmusi baimė pasireiškia dar penkiagubai nei paprastai pagarsėjusiu triukšmu, vienų kitiems svaidomais prakeiksmais, nesibaigiančiu kažin kokių nusikaltėlių sąrašų sudarinėjimu. Vienas susidaręs Putino agentų sąrašą, kitas – amerikiečių, trečią, žiūrėk, labiausiai domina menami Europos Sąjungos agentai. Pavardės sąrašuose, kaip galima tikėtis, dažnai sutampa. Dar vienas įdomus dalykas – labai pagausėjo netikrų gėjų, tiksliau, tokiais pakrikštytų ne visai savo noru. Dabar, manau, jie sudarytų bent jau du trečdalius Lietuvos gyventojų. Ką gi, plečiasi „vaivorykštės tauta", nieko nepasakysi, ir, kas linksmiausia, ne be mūsų pačių pagalbos.

Man kažkodėl atrodo, kad jei tas Putinas būtų labai norėjęs, tai būtų jau atėjęs iki mūsų. O tuomet nemanau, kad būtų skirstęs į žalius, žydrus ar raudonus. Keliautume ten, kur tas ponas nuspręstų – kartu su visais gėjais ir nesusipratėliais „mianinykais". Visi draugiškai, taip sakant, koja kojon su mada.

Nors jeigu žmogus esi prisiskaitęs knygučių apie sovietų „žygį" Berlyno link, Putino propaganda iš tiesų kelia šiurpą. Bet aš taip pat manau, kad ir kaip keistai skambėtų, kad „jie" dar labiau mūsų bijo, arba bent jau tiek pat, kiek ir mes jų. Paniškai bijo tos „bobos su barzda", „abiejų" mūsų tankų ar kažkokių pačių propagandos susigalvotų kaimo turizmo sodyboje ruošiamų smogikų. O ką, iš baimės net Lietuva kartais gali atrodyti imperija.

Tarkim, kaunietis dailininkas Rolandas Rimkūnas dar prieš keletą metų pasakojo, kad jo sukurtas mažo miestelio herbas, vaizduojantis bebrą su dviem atkištais dantim, sulaukė labai savotiško atgarsio internetinėse Rusijos platybėse. „Lietuviai savo herbuose vaizduoja tik plėšrius žvėris – iškart matyti, kad tai nepaprastai agresyvi tauta", – maždaug toks buvo komentaras.

Nors mes ir labai „agresyvi" tauta, vis tiek manau, kad lietuviška propaganda yra visai neblogas dalykas. Aišku, gal kartais ji ir ne tokia profesionali, kaip gerokai didesnių ir stipresnių už mus valstybių. Ne tokia profesionali, nes dažniausiai kurta ne visai tam pritaikytomis sąlygomis, paskubomis, susidūrus akis į akį su pavojumi. Manyčiau, taip kurt „propagandinį meną" nėra labai patogu ir jauku, užtat rezultatas įtikinantis. Tas paprastas neprofesionalaus dzūkų poeto eilėraštukas apie dvi birbynes ir vieną poną nėra toks jau primityvus, ar ne? Žinoma, daugelis lietuvių menininkų, ypač dauguma profesionalių grožinės literatūros atstovų tai išverstų kaip „aš nuo visko atsiriboju, aš esu aukščiau viso to", bet, nesupykite, tai yra tipiškas kolaboranto požiūris.

Taigi, mūsų propaganda labai jau sunkiai skinasi kelią mūsų pačių link. Tai, pasikartosiu, ypač pasakytina apie profesionalius mūsų menininkus, dirbančius bent kiek šiuolaikiškesnėmis priemonėmis. Nors kartkartėmis skoningiau ar ne visai davatkiškai panašias temas nagrinėjančių vis dėlto atsiranda, ypač kalbant apie lietuvių vizualųjį meną. Tačiau tokie greitai pastatomi „į vietą" tiek kolegų retrogradų, tiek ir visokių „neatsilikusių nuo laikmečio dvasios" komunistuojančių personažų pastangomis.

Tarkim, Lietuvos partizaninio judėjimo istorija net po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dar ilgai buvo kaip reta vengiama tema. Užtat puikiai kelią skynėsi literatūra, dar kartą „perdemaskuojanti" sovietmečiu propagandos į miltus sumaltą Lietuvos partizaninį judėjimą. Šiam reiškiniui net nebuvo laiku suteikta proga reabilituotis, todėl tie žmonės ir toliau visi iki vieno daugelio įsivaizduojami kaip bejausmiai beveidžiai smogikai, panašūs į tokius, kokie dabar reiškiasi Ukrainoje.

Aišku, prolietuviška tautos dalis tūžta, kaip moka, taip ginasi. Partizaninis judėjimas neadekvačiai sudievinamas, kiekvienas net atsitiktinai su juo susijęs tampa šventuoju, kol ši tema galiausiai tampa neginčijama marginalų, bet kokį reikšmingą dalyką sugebančių paversti kažkokiomis klaikiomis abstrakcijomis, nuosavybe. Ir nemanau, kad tokie žmonės gyvenime yra skaitę Adolfą Ramanauską-Vanagą ar Lionginą Baliukevičių-Dzūką. Kaip ir daugelis mūsų inteligentų. Bent šitie galėtų paskaityt, gal makaulėse kiek prašviesėtų.

Na štai, tokia tad ištarmė. Bet juk nesinori taip teksto užbaigti, bambant ir viską aplinkui keikiant. Reikėtų šį straipsnelį „užraukt" pakiliai, viltingai, taip sakant, kokia nors šventiška ir optimistiška gaida. Juo labiau kad mums visiems taip trūksta pozityvių naujienų. Ir per televiziją nieko džiugaus nerodo, visi laikraščiai taip pat pilni purvo, juose aprašomos vien katastrofos, nelaimės ir neįdomios politinės naujienos. O juk nutinka ir begalė gerų dalykų. Kiek šaunių nepretenzingų renginių kasdien vyksta tiek Vilniuje, tiek kituose Lietuvos kampeliuose! Galiausiai juk šitiek dailės parodų ir plenerų. O kur dar didžiausio moliūgo varžybos, įvairios vegetariško maisto šventės, kačių ir šunų pasirodymai beigi konkursai?

Kita vertus, pabandysiu ir aš jus truputėlį pradžiuginti. Galbūt ne visi žinote, kad Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus neseniai gavo dovanų naują visai dar neblogą paveikslą. Tikriausiai nenustebsite sužinoję, jog tai – pritrenkianti dailininko Kęstučio Šapokos figūrinė molbertinės tapybos kompozicija „Velnias raudoname fone", vaizduojanti vieną nuostabiausių dirbinių iš šio muziejaus kolekcijos, subtiliai įamžintą, kaip turbūt supratote, nepakartojamame raudoname fone.
Na, ar pakankamai džiugi naujiena?

* Šiaip jau čia turėjo būti parodos „Rūpesčiai ir lūkesčiai", neseniai vykusios, liaudiškai tariant, Kauno velnių muziejuje, recenzija. Tai buvo tapybos, piešinių ir koliažų paroda – trumpai priminsiu –­ pristatanti bendrą Rolando Rimkūno, Kęstučio Šapokos ir šio teksto autorės „tautiškumo sampratą". Tačiau atrodo, kad „savirecenzijos" nebus, nes autorė rado įdomesnių temų. Nors ir kaip knietėtų aptarti savo pačios naujausius „šedevrus".