Iš Niujorko į Alytų atvežta Samuelio Taco dailės kolekcijos paroda „Misticizmo ugnis – Soutine ir litvakų dailė“ (parodos kuratorė Ieva Kuzminskaitė-Staigienė) ne vieną meno mylėtoją paskatino į rudens kelionių maršrutą įtraukti Alytų.

Buvęs alytiškis, o dabar niujorkietis S. Tacas yra garsus kineziterapeutas, gydęs daugelį meno pasaulio įžymybių. Lietuvoje jis neretas svečias – atvyksta ne tik aplankyti nuo vaikystės pamėgtų vietų, bet ir pasidalinti profesinėmis žiniomis ar pristatyti pasirodžiusią knygą (jų lietuviškai išleido jau keletą). Lietuvoje S. Tacas yra įsteigęs paramos fondą TATZ, skirtą menininkų gydymui ir šios srities specialistų rengimui. Dar Alytuje pamėgęs muziką ir dailę, laisvalaikį jis skiria dailės kūrinių kolekcionavimui. Sukauptus kūrinius savo namuose mielai parodo jais besidomintiems, ne kartą yra skolinęs įvairioms parodoms. 2022 m. Alytui tapus Lietuvos kultūros sostine, jis pats pasiūlė savo kolekciją eksponuoti Alytuje. Iš meilės vaikystės miestui, taip pat todėl, kad kolekciją planuota rodyti prieš porą metų restauruotoje Alytaus sinagogoje (dabar Alytaus audiovizualinių menų centras). S. Tacas kolekciją vadina „Soutine’as ir draugai“. Ją kaupti pradėjo daugiau nei prieš 10 metų, perskaitęs 2008 m. pasirodžiusią Antano Andrijausko knygą „Litvakų dailė l’école de Paris aplinkoje“. Ypač didelį įspūdį S. Tacui paliko Chaimo Soutine’o (1893–1943) kūryba ir biografija, kurioje rado sąsajų ir su savo gyvenimu. Ch. Soutine’o kūrinių originalus pamatęs Jeruzalės muziejuje, pirmą šio dailininko paveikslą S. Tacas įsigijo 2012 m. nedidelėje dailės galerijoje. Pradėjęs kolekcionuoti S. Tacas Ch. Soutine’ą pasirinko savo kolekcijos ašimi ir šiandien jo kolekcijoje yra apie 150 kūrinių. Didžiąją jų dalį sudaro Paryžiaus mokyklos lit­vakų dailininkų darbai.

 

Yakov Chapiro. „Moters portretas“, apie 1930–1940

 

Alytuje buvo eksponuota apie 40 kūrinių. Kaip ir S. Taco kolekcijoje, parodos ašimi tapo Ch. Soutine’as. Parodoje jis buvo pristatytas dviem vėlyvojo laikotarpio paveikslais, eksponuotais ant ryškia raudona spalva išskirto stendo, pastatyto pačiame sinagogos centre, iškart už bimos. Abu paveikslai mažo formato. Vienas iš jų buvo nutapytas apie 1940 m., kai nuo nacių dailininkas slapstėsi Prancūzijos kaimuose. Paveiksle „Avis už tvoros“ Ch. Soutine’as sugrįžo prie pamėgtos aukos temos. Tačiau, skirtingai nei 3 dešimtmečio darbuose, nevaizdavo nei kraujo, nei perpjautų vidurių. Balta avis, gailiai bliaunanti už tvoros, kuria beviltiškumo, pasmerktumo, kone fiziškai girdimo šauksmo įspūdį. Dramatizmu ir graudžiu liūdesiu persmelktos kančios išraišką sustiprina dailininko braižui būdingi nervingi potėpiai, skausmingi spalvų deriniai (žr. 4 viršelį).

Paveikslą „Antys Champigny tvenkinyje“ Ch. Sou­tine’as sukūrė 1943 m. liepą, likus vos mėnesiui iki mirties. Neramiais potėpiais užfiksuotas tamsaus kolorito peizažas priartėjo prie abstrakcijos. Gali būti, kad tai paskutinis dailininko kūrinys. 2018 m. abu S. Taco kolekcijos Ch. Soutine’o paveikslai buvo eksponuoti Žydų muziejuje Niujorke surengtoje parodoje „Chaïm Soutine: Flesh“. Paties Ch. Soutine’o veido bruožus Alytaus parodos lankytojai galėjo pamatyti garsiojo Amedeo Modigliani’o (1884–1920) sukurtame portrete, eksponuotame greta Ch. Soutine’o paveikslų ant raudonojo stendo. Žydų kilmės italų dailininkas buvo vienas artimiausių Ch. Soutine’o draugų, jo „sielos dvynys“. A. Modigliani keletą kartų piešė ir tapė tuomet dar pripažinimo nesulaukusį dailininką, atkakliai kopusį į meno olimpą. 1917 m. lengvais, eskiziškais štrichais A. Modigliani’o pieštą Ch. Sou­tine’o port­retą „Christie’s“ aukcione S. Tacas įsigijo prieš pat parodą Alytuje.

 

Emmanuel Mané-Katz. „Muzikantai“, apie 1959. Dalios Tarandaitės nuotraukos

 

Aplinkui centre eksponuojamus Ch. Soutine’o ir A. Modigliani’o kūrinius ant baltų stendų buvo iškabinti kitų Paryžiaus kultūrinio megapolio įtaką patyrusių litvakų dailininkų Michelio Kikoïne’o (1892–1968), Pinchuso Krémègne’s (1890–1981), Emma­nuelio Mané-Katzo (1894–1962), Jacques’o Lipchitzo (1891–1973), Yakovo Chapiro (1887–1972), Lazaro Segalo (1891–1957), Maxo Bando (1900–1974), Neemijos Arbit Blato (1908–1999), Bencjono Rabinowicziaus (1905–1989), Samuelio Rozino (1926–2006), Menachemo Shemi’o (1897–1951) kūriniai. Dauguma šių dailininkų, kaip ir Ch. Soutine’as, buvo kilę iš mažų miestelių (štetlų) dabartinės Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos teritorijose. Tokių kaip Alytus. Išvykę į didžiuosius Europos kultūros centrus, nepaisydami skurdo ir nepritekliaus, jie sugebėjo išlaisvinti kūrybinį potencialą.

Melancholiškas M. Bandto berniukas, E. Mané-Katzo nutapyti ar S. Rozino išraižyti klajojantys žydų muzikantai (klezmeriai), Y. Chapiro jaunavedžiai ir amatininkai, M. Kikoine’o, P. Krémègne’s, N. Arbit Blato ir kitų dailininkų natiurmortai, peizažai, vyrų ir moterų portretai restauruotos sinagogos erdvėje atrodė labai natūraliai. Paveikslų koloritas paslaptingai susisiejo su kruopščiai restauruota sinagogos sienų tapyba, atidengti net du skirtingų laikotarpių fragmentų sluoksniai. Atrodo, XX a. litvakų dailės kūriniai užpildė kultūriškai jiems priklausančią erdvę, ne tik todėl, kad jais žavėtumės, bet ir todėl, kad, anot S. Taco, „primintų mums tai, kas buvo greta ir ko neliko“.

Alytyje parodyta tik nedidelė S. Taco kolekcijos dalis. Norintys daugiau apie ją sužinoti turėjo galimybę parodoje peržiūrėti alytiškio režisieriaus Arvydo Kinderio sukurtą filmą „Kolekcionierius“, kuriame S. Tacas detaliai pristato savo kolekciją.

Dalia Tarandaitė – dailėtyrininkė.