„Mano sesuo turi mažą mergaitę. Jai jau beveik metai. Neseniai sesuo tvarte iškniso labai seną, vaikui skirtą aptvarą, tokį sudedamą, su tinklinėmis sienomis, ir pastatė kiemo vidury. Labai ryškiai prisimenu, kaip vienas pats žaidžiau „namus“ tame garde, jis tada stovėjo kieme, lygiai toje pačioje vietoje, man buvo maždaug aštuoneri (subrendau vėlai). Tai buvo vasarą. Įlipau į vidų, atsitūpiau, uždengiau dėžę dideliu dekiu ir tamsoje tupėjau kurį laiką. Kai atidengiau, buvo jau paskutinė vasaros diena, laikas į mokyklą. Taip ir baigėsi vaikystė.“ (Mykolas Sauka)