„Buvau gal penkerių. Svečiuodamasis pas vieną iš savo tetų tarp senų rakandų radau fotoaparatą „Smena“ („Смена“). Radinys buvo toks įdomus, kad nežmoniškai jo įsigeidžiau. Tačiau man paaiškino, kad aš dar per mažas, nemokėsiu juo naudotis. Tai buvo viena pirmųjų „Smena“ versijų, manau, pirma arba antra. Labai graži, iki šiol jos vaizdinys lengvai iškyla atmintyje. Jokios automatikos, jokių eksponometrų, mažutis objektyvas, odinis futliaras, ranka lėtai persukami kadrai. Net suaugusiam žmogui sunku prisiminti kiekvieną kartą juos persukti. Šio įrenginio sukeltas geismas buvo toks stiprus, kad pradėjau planuoti fotoaparato vagystę. Kiek atsimenu, įgyvendinti nepavyko, nes jo pas tetą neberadau. Vėliau išaiškėjo: teta sunkiai serga vėžiu ir netrukus gali mirti. Noriai lankiau ją ligoninėje, nuolat lyg tarp kitko užsimindamas apie „Smeną“. Uolus lankymas padėjo išgauti pažadą, kad jei ji mirs, fotoaparatą paliks man. Mirė ji po kokių trijų mėnesių. Nedelsdamas pradėjau reikalauti iš giminaičių palikimo, bet jiems tai nelabai rūpėjo. Fotoaparatas taip ir nebuvo rastas. Aš dar daug metų bandžiau jo ieškoti svečiuodamasis name, kur teta gyveno.

Mano tėvai pastebėjo šį apsėdimą, ir sulaukęs septynerių gavau dovanų naujutėlaitę „Smena M8“, tuo metu kainavusią 15 rublių. Buvo įdėta fotojuostelė ir paaiškinta, kaip nustatyti diafragmą ir išlaikymą, prie kurių skaičiukų, palengvinti apsisprendimui, nupiešti saulutė ir įvairūs debesėliai. Visų nuostabai, išfotografuotą juostelę nunešus į fotopaslaugų centrą, anuomet veikusį netoli Ateizmo muziejaus (dabar Šv. Kazimiero bažnyčia), gavome keletą gana kokybiškų nuotraukų.“ (Žygimantas Augustinas)

 

Dovilė Dagienė-DoDA. Tapytojo Žygimanto Augustino portretas. Vilnius, 2018 m. liepa