„Keturios spalvos, keturi žodžiai" („Four colours four words", Josephas Kosuthas, 1966). „Tikras menininkas padeda pasauliui atskleisdamas mistines tiesas" („The True Artist Helps the World by Revealing Mystic Truths", Bruce'as Naumanas, 1967). „Žemė į žemę, pelenai į pelenus, dulkės į dulkes" („Earth to earth ashes to ashes dust to dust", Lawrence'as Weineris, 1970). „Holivudas yra veiksmažodis" („Hollywood is a verb", Edwardas Rusha, 1983). „Apsaugok mane nuo to, ko noriu" („Protect me from what I want", Jenny Holzer, 1983–1985). „Perku, vadinasi, esu" („I shop therefore I am", Barbara Kruger, 1987). „Vaikeli, tu pražūsi" (Ieva Rojūtė, 2013). Išvardijau mažą dalį vaizduojamojo meno kūrinių, kuriuose tekstas yra objektas. Pirmoji pastraipa, žinoma, – kultiniai amerikiečių konceptualistų ir neokonceptualistų darbai, o Ieva Rojūtė baigiamąjį bakalauro darbą „Vaikeli, tu pražūsi" apsigynė šiemet Vilniaus dailės akademijoje. Tačiau visus šiuos kūrinius vienija įsitikinimas, kad tekstas, patekęs ant drobės, ant galerijos sienos, į reklaminę švieslentę ar ant plakato, veikia mus taip pat sėkmingai, kaip ir paveikslas ar trimatis objektas. Kai kuriais atvejais – net sėkmingiau, nes vaizdams skaityti ir suprasti reikia papildomai mokytis, o analizuoti tekstą visi mokomės vidurinėje mokykloje. Holzer ir Kruger naudoja ilgus tekstus, vystomus dramaturgijos kryptimi, Rusha – trumpas, iš pirmo žvilgsnio bereikšmes frazes, Kosutho ir Weinerio frazės dažnai pačios kalba apie save, o Naumanas pasitenkina pavieniais žodžiais ir jų įvairiomis jungtimis. Tekstai Ievos „Vaikelyje" – tai pastaruosius kelerius metus rinktos jos tėvų ištartos ar tiesiog populiarios tėvų ir vaikų santykius nušviečiančios gyvenimiškos tiesos bei patarlės. Šių tekstų instaliacija buvo skirta susigyventi su mintimi apie potencialią nesėkmę ir kaltę prieš tėvus, jaučiančius atsakomybę už vaikų nesėkmes. Tose gyvenimiškose tiesose ir patarlėse Ieva randa tautosakos bruožų. Tai būdas perduoti patirtį lakoniška, net abstrakčia fraze. Ši „tautosaka" Ievą domina primygtiniu vienintelės patirties teigimu ir kitokių patirčių neigimu.
Tekstas sukomponuotas į altorių primenančią struktūrą: centrinėje dalyje sudėtos svarbiausios tiesos, o šoninės dalys papildo ir pabaigia mintį. Improvizuota altoriaus struktūra Ieva siekia ne pasišaipyti, bet gyvenimiškai išminčiai suteikti deramo sakralumo. Centrinės dalies viršūnėje – kryžius iš „Ašarų pakalnės" ir „Obuolio nuo obels". Gyvenimas sunkus, ir mes niekur nepabėgsim nuo to, iš kur atėjom – dvi esminės Ievos tekstų kryptys. Žemiau – kertinis visos instaliacijos taškas: „Vaikeli, tu pražūsi". Šioje frazėje telpa ir tėvų rūpestis, ir kartų konfliktas, negatyvumo užprogramavimas ir nesėkmės baimė. Dar žemiau „altorius" išskaidomas į specifines tėvų ir vaikų santykiams pritaikomas tiesas, o jas įrėmina abipus „altoriaus" esančios dvejos durys ir tiesa: „Viskam yra pradžia – viskam bus ir pabaiga." Tuo Ievos instaliacija primena Holzer ir Kruger dramaturgiškas tekstų instaliacijas. Šoninėse „altoriaus" dalyse tekstą papildo keletas autentiškų objektų – tai šeimos nuotrauka, daryta Ievos vaikystėje: raštelis nuo Ievos rankytės iš gimdymo namų ir malda už tėvus iš močiutės elementoriaus. Objektai įkomponuoti į universalių patarlių kryžių: „Auga vaikai, auga ir bėdos" ir „Nėra namų be dūmų". Centrinėje kūrinio dalyje atsirado iš šeimos nuotraukos perkeltas Ievos vaikystės atvaizdas. Net jei atsirado dėl formalių priežasčių, – vertikalaus dėmens trūkumo tarp horizontalių frazių, – šis atvaizdas leidžia suvokti instaliacijos atsiradimą iš Ievos pozicijos. Nuolatos kažkur Ievos pakaušyje tūno jos vidinis vaikas, su kuriuo ji ir bando išsiaiškinti tarpusavio santykius, vis iš naujo gromuliuodama tėvų tiesas.
Tuo tarpu dešiniajame „altoriaus" šone įvyksta didžioji drama, nes frazė, prikaupusi daugiausiai tiesos energijos, ištiško per visą sieną: „Čia yra gyvenimas, o ne fantazija." Akivaizdžiai asmeninė vieno iš Ievos tėvų frazė tiksliu pjūviu atpjauna sufantazuotą jos pasaulį, taigi ir mus, aptarinėjančius jos darbą, nuo tikro ir sunkaus pasaulio už Vilniaus dailės akademijos sienų.
Iš gatvės meno ateinanti raiška – markeris ant sienos – itin paprasta, pagal Ievos instaliacijos viziją, nesukelianti pastangų įspūdžio. Vis dėlto, skirtingi storiai, skirtingi paviršiai, skirtingiems žodžiams reikalingas skirtingas šrifto charakteris – tai savitai įvaldyta gatvės meno teksto technika. Nors instaliacijoje kalbama apie potencialią nesėkmę, Ievos instaliacija turi labai gerai apgalvotą struktūrą.
Struktūros tikslumas – ne atsitiktinumas, nes Ieva jau keletą pastarųjų metų dirba su tekstu. „Vaikelio" priešistorė – instaliacijos „Rūpintojėlis" (2012) ir „God Bless America" (2012). Tai mažesnio mastelio, ant vienos sienos išsitenkančios instaliacijos, tyrinėjančios kiek siauresnes temas. Į „God Bless America" sudėta Ievos patirtis iš malonios kelionės ir žeminančio darbo Amerikoje – patirties dviprasmiškumas sudėtas į frazes: „Ne piniguose laimė", „Yra žodelis reikia", „Verkia duonelė tinginio valgoma" ir „Darbas žmogų...", papildomas dirbančiųjų piešiniais, o viską sujungia pavadinimo frazė. „Rūpintojėlis", kuris ir bus rodomas „Vartų" galerijos peržiūrų kambaryje, – nedrąsi Ievos pradžia, įdomi, žinant, į kokį kelią išvedė šis takelis (kalbant apie Ievos instaliacijas sunku susilaikyti nuo patarlių naudojimo). Iš tiesų tai literatūrinis Rūpintojėlio – lietuvių liaudies dievdirbių puoselėto susirūpinusio Jėzaus atvaizdo, tyrimas. „Medituoja apie savo mirtį", „Rūpintojėlis – the worrying Christ", „Liūdesys – viena pagrindinių emocijų, susijusių su rūšies išlikimu", „Smūtkas prieš savo kančią", „Savo tautos sielos kontempliacija" ir kiti liaudiškos menotyros pavyzdžiai – paaiškinimai, kas tas Rūpintojėlis. Kompozicijos centre – Ievos paišytas Rūpintojėlio portretas, išpuoštas dirbtinėmis gėlėmis – vėlgi, ne pasityčiojimas, o bandymas suprasti sakralumo formas. Rūpintojėlis – kiekvienam lietuviui lengvai suprantamas, akivaizdus simbolis, tačiau įdomu, kad pradedant apie jį kalbėti, atsiranda skirtingos istorijos, ko gi jis toks susirūpinęs. Geras žvilgsnis į šiuos rašytinio teksto ir sakytinės kalbos hibridus, mus pasiekusius iš senų laikų ir visiškai natūraliai mūsų galvose funkcionuojančius, gali atidengti dalelę mūsų kultūrinės tapatybės.
Ievos Rojūtės instaliaciją „Vartų" galerijos peržiūrų kambaryje bus galima apžiūrėti birželio 27–liepos 4 dienomis.
Ievos Rojūtės instaliacijos „Rūpintojėlis" fragmentas – 4 viršelyje.