× Justina Zubaitė-Bundzė

Ernestas Parulskis – menotyrininkas, kultūros apžvalgininkas, detektyvinių apsakymų autorius, Nacionalinės dailės galerijos (NDG) kuratorius. Jo tekstai reguliariai pasirodo įvairiuose periodiniuose leidiniuose, naujienų portaluose, tarp kurių – „lrt.lt“, „15min.lt“, žurnale „Verslo klasė“. Taip pat „Literatūros ir meno“ puslapiuose. Artėjant tretiesiems Šiuolaikinio meno centro (ŠMC), NDG bei portalo „artnews.lt“ organizuojamiems Meno kritikos apdovanojimams, susitikome pakalbėti apie kiek neįprastus E. Parulskio rašymo metodus ir – neišvengiamai – pašnekovą dominančią meno rinką.

 

Ernestas Parulskis. D. Umbraso / LRT nuotr.

 

Pokalbį pradėkime klausimu apie pokalbius. Naršydama supratau, jog gana sudėtinga surasti tiek interviu su tavimi, tiek tavo paties rengtų interviu. Kodėl šio formato nėra tavo raštijoje?

Senokai, kokiais 2000-aisiais, turėjau savo žiniasklaidos priemonę, buvau ir jos savininkas, ir vienas iš joje dirbančių autorių. Kartą pagalvojau, kad vienas lengviausių būdų sukurti turinį yra pokalbių publikavimas. Apsižvalgiau ir supratau, kad tuo laiku man įdomiausias pašnekovas būtų Algis Ramanauskas-Greitai, man patiko viskas, ką jis darė. Susitarti pavyko lengvai, pasikalbėjome, aš parengiau šaunius klausimus, jis dar geriau į juos atsakė, net padariau kelias nuotraukas. Bet viskas baigėsi, kai pradėjau transkribuoti pokalbį. Šis slenkstis man, pasirodo, yra neįveikiamas, pokalbio nespausdinau, ir ši nesėkmė nužudė visus kitus mano būsimus pokalbius. Daugiau jokių interviu nerengiau, išskyrus pokalbį su menininku Linu Jablonskiu, kuris pasirodė Astos Vaičiulytės sudarytoje, ŠMC išleistoje knygoje „Pokalbiai apie šiuolaikinį Lietuvos meną“ (2022). Tiesa, šį kartą buvau pasiruošęs ir susitaręs dėl pagalbos transkribuojant.

Prisiminkime tavo studijų metus Vilniaus dailės akademijos (VDA) Dailės teorijos ir istorijos katedroje. Ar akademija tave priartino prie tekstų rašymo, o gal be jos būtum jungęsis prie literatūrinės bendruomenės? Tavo tekstai žanro požiūriu kiek nutolę nuo įprastų dailės kritikos formatų, veikiau tai – kultūros komentarai, eseistikos tekstai, nemaža dalis ir su grožinės literatūros bruožais. Pagalvojau, kad dešimtajame dešimtmetyje tau galėjo būti artima tuometinė „Šiaurės Atėnų“ aplinka.

Akademijoje mano mokytojai buvo visos menotyros ir dailės istorijos žvaigždės – tik tark pavardę, ir tikrai neprašausi. Alfonsas Andriuškevičius buvo mano baigiamojo darbo vadovas, tiesa, tik pačioje pabaigoje, kadangi darbą rašiau labai ilgai, o ir studijavau, regis, devynerius metus. Vis dėlto jo kurso man neteko klausytis, kai jis atėjo dėstyti, aš jau buvau bebaigiąs.

Kad ir kaip norėčiau pavaidinti (o norisi!), anuometiniai „Šiaurės Atėnai“ netapo man artima aplinka. Mano pirmoji publikacija buvo pokalbis su lenkų dailininku Andrzejumi Strumiłło. Jį rengiant reikėjo kalbėtis lenkiškai, o aš šią kalbą mokėjau labiau teoriškai. Tekstas buvo mano studijų praktikos dalis, 1989 m. jis išspausdintas a. a. Algimanto Čekuolio redaguotame „žvaigždiniame“ savaitraštyje „Gimtasis kraštas“. Ar čia yra koks nors moralas? Šioks toks yra, tai buvo pokalbis „lyg ir apie meną“, ir šį žanrą stengiuosi išlaikyti iki šiol. Jeigu sąžiningai suskaičiuočiau visus savo tekstus, visai gali būti, kad taip ir nesu parašęs nė vieno tikro meno kritikos teksto.

Kuo tau įdomus tekstų „lyg ir apie meną“ kelias?

Žmonėms dažniausiai priimtinesni lengvesni keliai, o vienas jų – keliauti šalia patikimo pakeleivio. Meno kritika vis tik yra labai rūsti profesija, ir ji nėra mano.

Eseistinių kultūros komentarų žanro lauke gana išsiskiria tavo metodas: tai, kaip prieini prie aptariamų problemų, kaip į juos įsiterpia fikciniai arba menami scenarijai, gausiai, kartais gal ironiškai naudojami kiekybiniai, statistiniai metodai, tarp jų – ir artimo lauko apklausos. Koks yra kūrybinis mąstymo apie pasirinktą problemą kelias? Papasakok, kaip tu rašai, koks tekste kasdienybės nuotrupų, sapnų, fantazijų ir pokalbių su pakeleiviais santykis?

Kai prakalbai apie metodą, ir pats susimąsčiau, kad galbūt tai ir yra metodas. Pirmiausia pamatau dominantį reiškinį arba situaciją ir iš šios susidomėjimą sukėlusios situacijos imu dėlioti siužetą. Jo pagrindu tampa ankstesnės patirtys, grynoji fikcija ir būsimo siužeto katalizavimas išoriniais duomenimis. Kaip pati liudijai, nes ne kartą buvai mano apklausų respondentė, konstruoti siužetą man padeda aplink esantys žmonės, tačiau aš jų tikrai nevarginu (juokiasi) – apklausos vis tik yra sąlyginai linksmas užsiėmimas. Gauti duomenys yra naudingi, nes juos galima panaudoti būsimame tekste tiesiogiai arba kaip erdvę siužetui vystyti. Tai labai naudinga rašant fikcinę literatūrą, kurioje bandau suktis, bet tik trumpuose tekstuose, nes man niekaip nepavyksta pereiti į ilgesnį žanrą.

Kas trukdo: kantrybės stoka ar nerimas dėl nesuvaldytos formos?

Dažniausiai tiesiog dedlaino faktorius, nes aš rašau tik kam nors paprašius, užsakius arba susitarus. Dirbu labai greitai, bet pačiomis paskutinėmis dienomis prieš atidavimo terminą, o tai nėra gera taktika darbui, turinčiam ilgą ar bent ilgesnę formą. Tačiau kartais prisiruošiu – jau parašiau gal 20–30 detektyvinių apsakymų, kai kurie jų visai neblogi. Pavyzdžiui, man patinka žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“ (2024, Nr. 6) pasirodęs apsakymas „Mirtis Verkiuose“.

Man įdomi tokia hibridinė tavo kūrinių forma. Prisiminkime praėjusiais metais Meno kritikos apdovanojimuose laimėjusį tekstą „Pamačius spektaklį, dėl parodos neverkiama“ („Verslo klasė“, 2023 m. rugpjūčio 13 d.) apie parodą-spektaklį arba neseniai „Literatūroje ir mene“ spausdintą tekstą apie kultūros komiteto „Zoom“ susitikimą. Abu jie yra siužetiniai, fikciniai kūriniai, kurie, galbūt ir dėlto, kad tiesiog kalba apie vizualiojo meno kasdienybės, papročių bei politikos problemas, išsiskiria lakoniška forma ir yra įdomūs, pagavūs, nors nėra nei grynojo komentaro, nei tikros literatūros forma. Kaip manai, kuo apdovanotasis tekstas galėjo pasirodyti įdomus komisijai?

Galimai čia turėjo veikti kažkoks man itin palankus agentas (juokiasi). Tekstas publikuotas žurnale, kurio turinys internete neprieinamas, jį reikia įsigyti. Žinoma, žurnalą galima rasti bibliotekose, grožio salonuose, kavinėse. Manau, kad tai galėjo būti nulemta atsitiktinio susidūrimo su tekstu, kuris paveikė, ir žiuri sulaukė jo nominacijos.

Kokia buvo šio teksto paskata?

Tai situacijos inversija – perskaičiau žinią (galbūt recenziją) apie spektaklį, kuriame buvo be galo daug vaizduojamojo meno. Recenzentas, man atrodo, taip ir parašė, kad „spektaklis panašus į parodą“. Tuomet pagalvojau, kas ir kaip nutiktų, jeigu dailės paroda būtų spektaklis? Supratau, kad tai yra visai galima realybė, nes parodų dramaturgijoje nuo seno ieškoma įvairiausių formų. Jeigu sutariame, kad paroda yra pramoga – akademinė, patyrusių ar visiškų diletantų edukacinė pramoga, – tai parodai būtinas siužetas. Pradėjau galvoti apie suvaidintą parodą – tikrovėje turbūt toks bandymas veikiau virstų komentaru apie parodą nei pačia paroda, tačiau galėtų sušvisti kaip savitas senovinio postmodernizmo blyksnis. Tačiau visuomet yra galimybė tekste, kalbant apie meną, sukurti pramogą skaitytojams.

Buvo smalsu išgirsti, kaip klausimą, „ar paroda gali būti spektaklis“, apmąstai per visuomenės kultūros vartojimo įpročius. Man pasirodė, kad šiame tekste postmodernaus pastišo forma aidi istoriniai konceptualaus meno klausimai: tarkime, ar paroda gali įvykti tik kataloge, ar paroda gali būti tik jos pavadinimas ir panašiai.

Rašant tekstus, skirtus meno diletantams, bet kitų veiklų profesionalams (o „Verslo klasė“ tam labai tinka), galima atlikti ir vieną kitą neprimygtinį edukavimo veiksmą. Pagunda pamokyti visuomet egzistuoja, nors stengiuosi – nelabai sėkmingai – jai atsispirti. Bet jeigu pavysta surasti neerzinančią, o gal net šiek tiek linksminančią formą, galbūt šiai pagundai retsykiais galima ir pasiduoti? Pavyzdžiui, esu labai patenkintas tekstu, kurį parašiau kaip maksimaliai koncentruotą konceptualizmo istoriją. Tai labai geras straipsnis. Kalbėdamas pagalvojau, kad vis dėlto gali būti, kad jo neparašiau, vadinasi, tai bus labai geras straipsnis. Kaip žinome, devintame dešimtmetyje, o ir gerokai anksčiau ar vėliau, buvo surengta parodų, kuriose nieko nerodyta. Tokios parodos surengtos ir simboliškai stipriose vietose, ir nedidelėse projektų erdvėse. Aš jų suskaičiavau septynias.

Argi tik septynios?

Gal ir daugiau, tačiau radau septynias, apie kurias buvo rašyta. Kilo mintis parašyti tekstą apie visų šių parodų, kuriose nieko nebuvo rodoma, hipotetinę retrospektyvą. Tokioje parodoje lankytojas galėtų apžvelgti 1974 m. parodą, kurioje nieko nebuvo, paskui pasivaikščioti po 1989 m. parodą, kurioje taip pat nieko nebuvo rodoma, ir t. t. Tai atliktų ir edukacinę funkciją pažindinantis su konceptualaus meno istorija, tačiau būtų ir paprasčiausiai linksma. Bent šitaip planuoju.

Ar yra hipotetinių scenarijų, užmojų, kuriuos norėtum įgyvendinti ne teksto, o kita forma, pavyzdžiui, surengdamas parodą?

Yra vienas apsakymas, sąlyginai aktualus, susijęs su intensyviai aptariamu didelių parodų formato netvarumu. Šio teksto veikėja socialinėse medijose seka naujienas apie menininkų ėjimą į Venecijos bienalę. Jame pasakojama, kad bienalės kuratorius pirmą kartą nusprendė surengti tikrai „žalią“ bienalę, tad vienintelis kelias menininkams į ją patekti yra fiziškai atnešant savo kūrinį. Skulptoriai neša skulptūras, tapytojai – paveikslus. Norėčiau sudalyvauti Lietuvos paviljono atrankoje į tokią Venecijos bienalę: piktieji komisijos nariai keršytų menininkams, priversdami juos karučiais stumti kokį nors sunkų eksponatą, o gailestingieji pritartų paraiškai, kur skaitmeninis kūrinys telpa į duomenų kaupiklį.

Pokalbyje jau išsprūdo žodis „postmodernizmas“, apie kurį galvojau mąstydama apie tavo tapatybę. Kiek tau postmodernistinė žiūra įdomi kaip istorinis reiškinys, kaip mąstymo būdas, kaip praktika? Šiandien postmodernizmas neretai traktuojamas jau kaip tam tikras reliktas, tačiau man atrodo, kad esi vienas iš nedaugelio, šiandien savaip vis dar pasiduodančių šiems žaidimams.

Kai tik formavosi mano rašomieji ir stebimieji įgūdžiai, postmodernistinis vizualusis menas tiesiog klestėjo. Tokie vaizdai ir juos lydintys tekstai neabejotinai mane formavo, tačiau, kadangi esu paviršutiniškumo virtuozas, iš postmodernizmo perėmiau tik vieną man priimtiną aspektą – juokavimą tokiose aplinkybėse, kur to juokavimo lyg ir negalėtų būti. Man tai priimtina, ir šį principą nuolat naudoju.

Juokas, juokinimas arba bent koks pakrizenimas lydi daugelį tavo tekstų. Lydi ne tik tave juos rašant, tačiau ir skaitytoją, nes tie tekstai tikrai yra šmaikštūs. Ar kartais tai nėra viena iš priedangos formų, pavyzdžiui, vengiant formuluoti tiesesnius argumentus, siekiant rašančiojo pozicijos suminkštinimo?

Genialiai suformulavai, matyt, taip ir yra. Man nuoširdžiai norisi, kad mano tekstai būtų pramoginiai. Ar tai ką nors slepia? Taip, slepia absoliutų mano paties konformizmą – man nelengva suformuluoti kategorišką nuomonę apie vieną ar kitą dalyką. Nors ir norėčiau kartais išsakyti kategoriškiau, bet tiesiog dėl mano prigimties tai nepavyksta. O pranešti ką nors norisi, tad pajuokavimas lieka vienintelė man įkandama forma. Nors, tarkime, yra ir išimčių. Be nuolaidų kovoju su angeliukų skulptūromis Vilniuje, apie tai parašiau ir detektyvą. Jame pasakoju apie menotyrininką, kuris taip nekenčia Vilniaus angeliukų, kad nusprendžia juos iššaudyti. Kadangi yra menotyrininkas ir labai prastas šaulys, besitaikydamas į skulptūras vis nušauna žmogų. Policija ieško serijinio žudiko ir tik vienas policininkas, šiek tiek besidomintis menu, supranta, kad tai nėra maniakas, šaudantis į žmones, o va toks nesėkmingas šaulys.

Aktualiosios dailėtyros ciklo anonse sakai: „Patikimas pasakojimas apie kūrinį – svarbiausias kainos formavimo veiksnys.“ Kita vertus, pastarąjį pusšimtį metų, gal net ilgiau, šiuolaikinio meno lauke diskutuojama apie besikeičiančias šio lauko galios pozicijas, aiškinamasi, kas lemia poveikio meno rinkai pokyčius. Kritikos vaid­muo menksta, pirmajame plane matomos kuratorių, galerininkų, institucijų vadovų figūros. Bet juk pasakojimus kuria ne tik kritikai, juos kuria ir kuratoriai, ir patys menininkai – galbūt čia ir slypi atsakymai?

Nors grynoji meno kritika rinkai nedaro didelės įtakos, tačiau tai, ką vadiname profesionaliąja meno apžvalga, neabejotinai veikia rinką. Mano nuomone, kritikos situacija Lietuvoje yra nebloga, tačiau platesnei auditorijai skirtų tekstų, menotyrinių apžvalgų tikrai trūksta. Tokių, kokie spausdinami populiariuose žurnaluose, laikraščiuose, kokius skaitome „The New York Times“, „The Guardian“, „The New Yorker“ ir kitur. Aš visuomet perskaitau, ką apie parodas rašo Jerry Saltzas ar Waldemaras Januszczakas, – puikios apžvalgos. Jeigu atsirastų tokių užsakymų, manau, ir pas mus būtų žmonių, galinčių juos rašyti. Ir pats mielai tai daryčiau. Nors ne, nedaryčiau, bet tikrai atsirastų kitų, kurie juos puikiai parašytų.

Bet tai yra šioks toks amato meistrystės klausimas?

Iš tiesų. Galbūt neatsirastų labai daug ir norinčių, ir galinčių tai daryti. Tačiau, mano nuomone, šis kritikos žanras vis dar turi reikšmingą įtaką meno kūrinių kainoms ir jų pasakojimų formavimui. Yra keli elementai, formuojantys kiekvieno menininko asmeninę meno rinką. Pirmas – turi atsirasti žmogus, nuoširdžiai norintis šiuos kūrinius parodyti (kuratorius). Tuomet turi būti žmogus, kuris norėtų apie tai papasakoti (kritikas), kuriam ši paroda ar konkretus kūrinys paliko didžiulį įspūdį, ir jis puolė rašyti tekstą. Galiausiai reikia žmogaus, kuris žinotų, kaip parduoti šį kūrinį, – jis nebūtinai tas, kuris nori parduoti ar siūlosi parduosiantis, o tas, kuris žino, kaip tai padaryti. Sėkmės atveju dar reikėtų, žinoma, ir pirkėjo. Įveikus pirmus tris slenksčius, asmeninė menininko rinka jau yra susiformavusi, tada lieka tik mechaniniai veiksmai. Šie trys žingsniai reikšmingai prisideda kuriant patikimą pasakojimą – bent trijų žmonių, kuriems kūrinys padarė tokį įspūdį, kad jie nori parodyti jį kitiems, atsiradimas yra pagrindinis meno rinkos formavimo veiksnys.

Ar vis dėlto Lietuvoje nėra taip, – beje, mes kaip tik tai ir darome, – kad populiariųjų apžvalgų vietą tam tikra prasme užima gausus publikuotų pokalbių, interviu aruodas. Jų spausdinama daug, įvairių, nemažai jų – užsakomieji. Dažna institucija rengdama parodą jau suplanuoja būsimus straipsnius pokalbių pavidalu. Tai, žinoma, nėra blogai, tačiau galimai prisideda prie šiokios tokios kritikos tekstų niveliacijos. Nesu tikra, ar tai būdinga tik mūsų scenai, manyčiau, kad ne. Galbūt tai yra tam tikras institucijų, žiniasklaidos priemonių rinkodarinis sprendimas – manau, kad skaitytojai irgi mėgsta tokį formatą. Kaip žiūri į šią situaciją?

Iš patirties žinau – norint parengti gerą apžvalgą, nesvarbu, apie knygą ar parodą, rašantysis turėtų eiti Roland’o Barthes’o nurodytu mirusio autoriaus keliu. Jei kritikui yra svarbus ne tik kūrėjo menas, bet ir jo gyvenimas, galima imtis kitų formatų – pokalbių ar tekstų su gausiais biografiniais elementais. Tai gali būti ir svarbu, ir įdomu, tačiau parodos pamatymui naudos neduoda. O rašyti recenziją sąmoningai nematant autoriaus biografijos yra sunku. Aš pats tokį tekstą parašiau tik vieną – apie 2023 m. Martyno Mažvydo bibliotekoje veikusią Arūno Gudaičio parodą „Miestas eina per laiką“. Tai buvo paroda, kurios autoriaus nei žinojau, nei pažinojau, tačiau ji man padarė didelį įspūdį ir aš pajutau prievolę apie ją papasakoti.

Viename tekste kalbėdamas apie bičiulio Lino Jablonskio parodą, savo jausmus parodoje pavadinai „neįvykusio galeristo nerimu“. Kaip manai, ar nebūtum šaunus galerininkas?

Taip, neįvykęs galerizmas man artima būsena, retkarčiais priartėjanti prie realaus veiksmo. Pavyzdžiui, vos paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, su kolegomis į Suomiją vežėme parduoti Lietuvos šiuolaikinį saloninį meną ir net šį bei tą, su nuotykiais, pardavėme. Šį atvejį dažnai aptariu meno rinkos paskaitose. Puikiai žinau, kad meno pardavimas yra labai sudėtingas darbas, kuriam reikia pasišvęsti ir turėti kiek kitokių būdo bruožų nei maniškiai. Galbūt galėčiau būti agentu – tokių nuotykių su antikvariniais daiktais irgi esu turėjęs. Turbūt 2009 m. vieno Anglijos miestelio specializuotame grafikos darbų aukcione pamačiau vadinamuosius job lotus, garduose suverstus maišus su grafikos kūriniais. Tokio maišo pradinė kaina tuomet buvo maždaug 10 svarų. Dėl jų varžytasi gana stipriai, ypač aršiai varžėsi tie, kurie šiuos grafikos kūrinius vėliau pardavinėjo turistams. Su bičiuliu sudalyvavę aukcione įsigijome kelis tokius maišus – tai, kas buvo visai neblogi darbai, pasidalinome, o likęs apyšlamštis, keli šimtai plieno ir vario raižinių, litografijų, beveik viskas iš XVIII–XIX a., atiteko man.

Mačiau, kad senos grafikos pasiūlos Vilniuje beveik nėra, todėl, užsidėjęs nemenką antkainį, – palyginti su nepaprastai žema įsigijimo kaina, – šiuos darbus pasiūliau keliems antikvariatams, tačiau žmonės nieko nepirko. Paklausus priežasties, man atsakė, kad mano pasiūlyta kaina, maždaug 25 litai, yra per maža. Tuomet supratau vieną iš lietuviškos meno rinkos ypatybių – mūsų vartotojams senovė yra savaiminė vertybė, tad pirkėjas, pamatęs seną lakštą už keliolika litų, netiki prekės tikrumu ir įžiūri apgavystę, gal net klastojimą. Nors kas užsiimtų litografijos padirbinėjimu dėl tokios menkos naudos? Juk čia šitiek darbo reikėtų įdėti. Šis atvejis man tapo pamoka ir, be abejonės, mano paskaitų siužetų dalimi.

Baigdama paklausiu, ar esi akylus kultūrinės spaudos skai­tytojas. Ką įdomesnio pastebėjai pastaraisiais metais?

Meno kritikos tekstus skaitau kiek paviršutiniškai – čiumpu tai, kas greičiausiai pasiekiama. Perskaitau visą mūsų kultūrinę spaudą, tad vietinį turinį išmanau gerai, stebiu, kaip keičiasi autorių vardai, pasirodo naujų kritikos balsų, tarp jų ypač energingi yra Emilijos Lipskos ir Marijos Martinaitytės tekstai. Man patinka stebėti, kaip keičiasi intonacijos, – anksčiau jaunieji autoriai, kurių dalis jau pradingo, rašydavo nepaprastai teoretizuodami, vėliau nuvilnijo autofikcinės kritikos rašymo banga, o dabar matau tendenciją, kai, neatsisakydami fikcijos, kritikai vėl įdėmiai žiūri į meno kūrinius. Taip ir turėjo įvykti, tai neabejotinai siejasi ir su besikeičiančia vizualiojo meno būsena – kūrinių siužetiškumo intensyvėjimu, kuris kartais net tampa aiškiai matomais pasakojimais. Kintančios vizualiojo meno būsenos kritikus verčia keisti naudojamus įrankius, o jei jie nesikeičia, vadinasi, kritikas nemėgsta šiandien kuriamo meno. Visa tai man įdomu ir naudinga. Aš mėgstu rašyti apie šiuolaikinio meno stebėtojus.