Ieva Gudmonaitė. Išlaisvintam menui kūrėjas nebūtinas

„Tebūnie naktis" renginių virtinėje atsisveikinome ir su Dainiaus Liškevičiaus projektu „Muziejus". Birželio 16-osios vakarą visi norintys galėjo pasivaikščioti po Nacionalinę dailės galeriją (projektas čia eksponuotas nuo balandžio 18 d., o jo fragmentas – tęsinys pristatytas ir Šiuolaikinio meno centre), lydimi paties autoriaus. Manau, verta „Muziejų" prisiminti dėl kelių priežasčių. Visų pirma projektas tapo fiktyvia ir labai įtaigia erdve, supinančia menininko asmenines patirtis ir daiktus su istoriniais įvykiais, nepaliekant skirties tarp vidaus ir išorės, asmeninės ir visuotinės istorijos. Kita vertus, čia kvestionuojama pati muziejaus sąvoka ir menininko vaidmenys besikeičiančioje visuomenėje.
Tarp mūsų ir to, kas vyko kažkada, yra atstumas. Tą liudija ir pati muziejaus sąvoka, kuri siejasi su tam tikra distancija, relikvijomis arba net mirtimi (žodis „muziejus" skamba beveik kaip „mauzoliejus"). D. Liš­kevičiaus atveju realių faktų pateikimas, o ypač perkeliant juos į piešinius, suteikia šiems nerealumo ir ironijos atspalvį. Mirtis (visais atvejais –­ Romas Kalanta susidegina, Antanas Kraujelis nusišauna, Bronius Maigis peiliu supjausto, t. y. bando nužudyti, Rembrandto paveikslą) čia tampa tik faktu, o ne patirtimi, išgyventu reiškiniu. Įvykiai demitologizuojami, įkeliami į komiksinę erdvę. Į juos tarsi siūloma pažvelgti šaltai, per atstumą, apsvarstyti šalia kitų peno apmąstymams suteikiančių daiktų. O visa tai galų gale susilieja į kažkokį fragmentišką, kaleidoskopišką būvį. Minėtų trijų asmenų protesto veiksmai D. Liškevičiaus „muziejinėje" sistemoje traktuojami gana drastiškai, it meninė akcija. Manau, kad realybės atmetimas čia turi ir tam tikrą simbolinę pras­mę. Sovietmečiu, laisvos minties ribojimo laikais, Kalantos ir Maigio savižudybės tapo būdu išsiveržti iš sis­temos. Menininkas šiuo atveju daro tą patį. Taip mums atveriamas šiurpus istorinių įvykių matmuo, nes realybė ir menas tampa vieniu. Pasėjama abejonės sėkla, darosi neaišku, kuria kryptimi judame, kiek „tikri" prisimenami įvykiai, kokioje erdvėje ir kodėl jie vyko.
Kaip fakto paralelė „Muziejaus" žiūrovams buvo rodomas filmuotas vaizdas, kuriame sudeginamos nepanaudotos fotojuostelės, iš jų dėžučių sudėliojamas kryžius. Kuriama naikinant, nauji reiškiniai gimsta iš mirties ir neigimo. Apie tą patį kalba ir kitas filmas, kuriame roko grupės muzikantai naikina ir daužo savo instrumentus. Neapleidžia jausmas, kad tuo metu būtinai reikėjo ką nors sugriauti. Tam, kad sukurtum. Juk kažkuria prasme būtent šitaip ir vyksta kūryba...
„Muziejuje" atsiveria keistas kontrastas tarp anarchistinius poelgius viešinančių vaizdo įrašų ir ketinimo sukurti muziejų, t. y. sistemą, „namus" mirusiems daiktams ir nebeegzistuojančių epochų liekanoms. Tačiau Liškevičiaus muziejuje nėra įprastos tvarkos ir sistemos. Nors daiktai „eksponuojami", jie sudėlioti ir sukabinti, bet jų čia buvo labai daug. Jie neatidalomai susipina reikšmėmis – asmeniniai daiktai šalia praėjusį laiką liudijančių artefaktų. Žiūrovo santykis su erdve čia anaiptol nebuvo aiškus. Nežinia, ar galima daiktus liesti (kai kurie atrodė padėti būtent tam, ypač knygos, besiprašančios būti vartomos). Kita vertus – juk tai muziejus, kur eksponatai dažniausiai pagarbiai saugomi ir lankytojai jų nečiupinėja. Štai kad ir už stiklo padėti sovietinę epochą liudijantys daiktai, sunumeruoti kaip muziejuose, kur prie skaičių rašoma, ką čia regime. Tarsi daugeliui tai būtų neaišku ir nepažįstama... Manau, kad tos, dar visai „šviežios" epochos žmonėms jie turėtų būti artimesni ir šiltesni už daugumą šiuolaikinių artefaktų. Natūralu, nes tai siejasi su vaikyste (pavyzdžiui, mano tėvai užaugo sovietmečiu). Kartu aptinku keistą kontrastą – priespaudos laikotarpis pateikiamas kaip vaikystės atsiminimų erdvė, kuri juk yra laisvės įsikūnijimas, nes niekas neuždarys vaiko į „narvelį", neįkalins siauros sistemos ribose. Taigi daiktai iš sovietmečio ir menininko vaikystės, tų laikų piešiniai ekspozicijoje susisiejo kaip kone tapatūs reiškiniai, įgavę tą patį nuotolį, žvelgiant iš mūsų dienų perspektyvos. Muziejus, sukurtas praėjusiam laikui, tarsi patvirtina, kad jis tikrai jau yra praėjęs... Mes, žiūrovai, ateiname pasižiūrėti į jį iš šalies, lyg tai būtų nebe mūsų patirtis. Išties, esame kito laiko žmonės, gyvenantys laisvoje šalyje, kur menininkas, kaip antai Liškevičius, gali statyti muziejų muziejuje, remdamasis tik savo paties sukurta sistema. Be to, veiksmas vyko Nacionalinėje dailės galerijoje, kuri, kaip parodoje rodomo filmo metu buvo priminta, dar ne taip seniai buvo revoliucijos muziejus...

Dainiaus Liškevičiaus parodos „Muziejus“ Nacionalinėje dailės galerijoje fragmentas. Tomo Kapočiaus nuotrauka
Vienoje ekspozicijos dalyje menininkas sugrupavo sovietinio pasaulio vaizdus, kitoje – Indijos. Beje, anuomet egzotiška šalis šiandien atrodo kur kas artimesnė, labiau pasiekiama nei ta fantasmagoriška epocha, juk geležinė uždanga patikimai saugojo Sovietų Sąjungos piliečius nuo tolimų kelionių ir „nepageidaujamų" įspūdžių. Taigi, viskas apsivertė... tačiau kai kas žmogiškoje prigimtyje nesikeičia per amžius. Štai vienas labiausiai man patikusių eksponatų šiame muziejuje – delfino piešinys. Jis buvo pakabintas netoli Liškevičiaus diplomo, kuriuo jis buvo apdovanotas už pasiekimus piešimo srityje. Pasirodo, delfinai irgi moka piešti ir jų darbai galėtų būti vertinami per meninės kūrybos prizmę. Žvelgiant šitaip, akivaizdu, kad tai tikras gesto tapybos pavyzdys. Tik Lietuvos Jūrų muziejaus atspaudas kiek griauna bendrą kompoziciją ir parodo natūralų žmogaus troškimą viską sudėlioti į lentynas, pažymėti, priskirti. Kad tik neišsiveržtų kažkas atsitiktinio, iracionalaus ir nekontroliuojamo... Patiko draugės pastebėjimas, kad delfinas yra nacionalistas, nes lapas gaivališkai perbrauktas raudona, žalia ir geltona spalvomis...
„Tema – menininkas, tikslas – išlaisvinti meną", – taip apie savo „Muziejų" sako pats Liškevičius. Tad kaip gi jis „išlaisvinamas"? Galbūt parodant ir sureikšminant patį menininką? Štai autorius eksponavo savo vaikystės piešinius po stiklu, tarsi pabrėždamas savo asmens svarbą, lyg kalbėtume ne apie vieną personą, o apie ištisą epochą ir jos ženklus. Gyvename individualizmo amžiuje –­ kiekvienas menininkas norėdamas galėtų pasistatyti sau monumentą, iškalti savo vardo lentelę ant namo, kuriame gyvena. Kam laukti, kol tave patvirtins istorija? Šiandien viskas galima. Ribų nebėra. Nebent susimuliuotos muziejaus ribos. Muziejaus muziejuje... Tai vyksta ir žaidžiant, ieškant meno ten, kur jo iš tiesų nebėra, kur telieka tikrovė ir tikri, su realybe susiję ir fiktyvaus muziejaus teritorijoje atsidūrę daiktai. Tačiau čia priėjau prie paradoksalios išvados –­ išlaisvintam menui, t. y. gyvenimui ir jo dėsniams, kūrėjas nebėra būtinas...