Plastinė išraiška. Tūrinis trimatis objektas atviroje, viešojoje erdvėje: lenkta, ištęsta konstrukcija, sudaryta iš trijų stambių dalių. Šoninės dalys analogiškos, išdėstytos skirtinguose aukščiuose ir atsuktos viena į kitą; jos abi trumpesnės, lenktos ir sudarytos iš ritmiškai kartojamų vienodo dydžio segmentų. Jas jungianti dalis gerokai ilgesnė, tiesi ir vientisa. Ji atrodo per sunki arba per ilga: tarsi lenkimasis būtų vykęs ne taip, kaip planuota, ir besilenkianti konstrukcijos dalis, užuot ritmingais segmentais pakilusi ir nusileidusi tiesiai ir simetriškai, pasviro tam tikru kampu ir slystelėjo gerokai žemiau, nei planuota, o gal iš apačios pasistiebė kiek per aukštai ir tik tada baigė lenktis. Atrodo kaip judesys: lipimas arba apatinių dalių pastanga susijungti, ir tai suteikia gyvumo.

Vidinė skulptūros dinamika grįsta šiuo nuspėjamą judesį pakeičiančiu nesklandumu, su juo susijusia įtampa ir ritmo pasikeitimu. Keičiasi segmentų kuriamas ritmas, jų dydis, kryptis. Tas judesio nesklandumas išryškina, kad konstrukcija yra jungtis: aukščiau esančios krantinės dalies su žemiau esančiąja, vienos krantinės pusės su kita; ji yra riboženklis, dalijantis krantinę į dvi erdves – iki skulptūros (arba prieš ją) ir už (po) jos (erd­vės ir laiko, ėjimo pro konstrukciją prasme).

 

Vladas Urbanavičius. „Krantinės arka“, plienas, antrinės žaliavos, panaudoti seni, iš žemės iškasti plieniniai SSRS dujotiekio „Družba“ vamzdžiai, rūdys, 1400 × 2000 × 140 cm, 2009. Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

Stebint skulptūrą iš šalies ar praeinant po konstrukcija, svarbu fiksuoto žiūros taško nebuvimas – žvilgsnio, perspektyvų kaita: skulptūra stovi atviroje erdvėje, nėra fono jai apžiūrėti, o žiūrint pro ją atsiveria skirtingos perspektyvos. Stovėjimo vieta lemia, kas įrėminama, kas patenka į iškadruotą vaizdą. Taip konstrukcija formuoja šiek tiek ironišką, judantį rėmą, per kurį siūloma žiūrėti į urbanistinį peizažą dviem kryptimis – link senojo Vilniaus (Gedimino kalno) arba naujojo Vilniaus (dešiniojo Neries kranto dangoraižių).

Svarbus ir medžiagiškumas, apsauginiu sluoksniu nedengtas metalas, pabrėžiantis skulptūros atvirumą oro sąlygų poveikiui, atsidavimą gamtai ir laiko tėkmei.

Matome, kad skulptūros plastinę išraišką artikuliuoja priešpriešos: vientisas – sudėtinis, ritmas – jo pertrūkis, judėjimas – stabilumas, viršus – apačia, atvirumas – uždarumas, jungimas – atskyrimas.

Figūrų lygmuo. Pavadinimas „Krantinės arka“ sujungia dvi figūras: arkos ir krantinės. Arka visų pirma yra vienas svarbiausių architektūros konstrukcinių elementų, tačiau, akivaizdu, ši arka ne konstrukcinė, bet dekoratyvinė. O iš dekoratyvinių arkų atmintis iškart pasiūlo triumfo arkos koncepciją: puošnius, monumentalius vartus, senovės Romoje statytus pergalei mūšyje pagerbti; nuo baroko laikų tokios arkos išplito Europos architektūroje kaip reikšmingas urbanistinis elementas, žymintis pagrindinių gatvių sankryžą ir aikštės centrą. Gal mūsų arka yra ironiška triumfo arka – ji ir ne centre, ir ne sankryžoje, ir be numatytos krypties, kuria praeina nugalėtojas? Ironija arkai pritiktų ir prisimenant XX a. pab. Lietuvoje klestėjusią arkų madą, kai tarsi iš didingos romantiškos praeities ir romaninės architektūros ilgesio arkų atsirado daugiau ar mažiau (ne)tinkamose vietose.

Tačiau grįžkime į krantinę. Krantinė – ribą ženklinanti, talpi kultūrinės erdvės figūra, apimanti miestą ir vandens telkinį, reiškianti jų susiėjimo vietą: miesto erdvę prie vandens. Šiuo atveju tai upės krantinė, o ji svarbi dar ir tuo, kad atveria naujų prasmių, pavyzdžiui, stabilumo ir kaitos aspektus, būdingus ir miestui, ir upei, tik kiekvienam savaip. Upė atrodo visada ta pati, o miestas auga, plečiasi, keičiasi; upės vaga mieste įrėminama, įforminama, jai nebeleidžiama keistis. Vis ta pati Neris teka per Vilnių, kuris vis persistato, ir upė Neris mato vis kitus rūmus ant savo krantų. Tačiau tam tikra prasme galima manyti ir atvirkščiai: vis tas pats miestas stovi vietoje, o upė nuolat teka, ir į tą pačią upę, sakoma, antrąkart neįbrisi, o gyventi tame pačiame mieste, kaip ir, tarkime, sesuo Faustina, galime. Upės krantinė yra ne tik erdvės, bet ir laiko riba: laikas teka per miestą kaip upė.

Nepamirškime ir trečios, labai svarbios figūros, kurią į skulptūros prasminę visumą įtraukia medžiaga, kartu ir pravardė: Vamzdis. Tai labai įdomi, kultūrinė, su civilizacija, patogumais susijusi figūra, nes vamzdžiai yra svarbi civilizuoto gyvenimo dalis: jais kas nors tiekiama, jais šalinama; jie dažniau slepiami nei eksponuojami, o kukli išvaizda yra tiesiog milžiniškos vamzdžių svarbos priešprieša. Vamzdis yra komunikacijos, sujungimo figūra, nes vamzdžiai, kaip miesto inžinerinės struktūros dalis, visada sujungti į būtinus patogumus garantuojantį tinklą. Kanalizacijos vamzdžiai – o vamzdis prie upės nori nenori primins kanalizaciją – yra tarsi savaime suprantamas objektas, kurio norėtume nematyti, tik norėtume, kad puikiai veiktų. Vamzdžiai nurodo ir į požeminį miesto gyvenimą, paslėpto judėjimo galimybę, atviro ir uždaro, vidaus ir išorės priešpriešą. Prisimenant po miesto kiemus ir pagatvius pasklidusius ventiliacinių vamzdžių straubliukus, mūsų Vamzdis ima atrodyti kaip vienas jų: išlindęs į paviršių ir nusileidžiantis prie upės atsigerti – gyvūniškumo įspūdį sustiprina ir čiuptuvą primenanti arkos pėdos apačia. Dujotiekis (būtent jam skirtas vamzdis panaudotas mūsų arkai) atveria dar vieną aktualų semantinį lauką: patogumo ir būtinybės, priklausomybės ir vartotojiškumo, išteklių, krizių, o šiandien – dar ir karo. Vamzdis visgi galinga figūra.

Dar grįžkime prie žodžiu neįvardytos, tačiau matomos figūros – rėmo, kuris kadruoja miesto vaizdus, siūlo netikėtus rakursus ir aliuzijas. Kad ir Gedimino kalno dešinio šlaito kontūro pakartojimas arkos kontūru, pilį įtaisant per vidurį, kaip atviruke. Ir daug įdomių kitų kadrų, gimstančių žiūrint skirtingomis kryptimis ir skirtingais metų laikais. Rėmo figūra išryškina dar vieną „Krantinės arkos“ funkciją: ji ne tik riboženklis, jungtis, bet ir būdas kitaip pamatyti miestą.

Taigi figūrų lygmenyje prasmę ir žaismą kuria priešpriešos: čia – ten, miestas – upė, judantis – stovintis, laikas – erdvė, sena – nauja, viešas – slaptas, rimtumas – ironija. Dalis figūrų lygmens priešpriešas sudarančių semų (judėjimo, stabilumo, atvirumo, uždarumo, jungimo, atskyrimo, gyvumo ir kt.) sutampa su plastinės išraiškos priešpriešų semomis, o tai yra poetinio diskurso bruožas.

„Krantinės arka“ yra jungtis, susiejanti miestą ir upę, stabilumą ir judėjimą, rimtumą ir ironiją, praeitį ir ateitį ir dar daugiau. Arka čia ir dabar siūlo kitaip žiūrėti į miestą, matyti jo kismą, nelaikyti jo kažkuo, kas baigta, pastebėti skirtingas perspektyvas, įvairovę, darną ir nedarną. Suprasti miestą kaip gyvą: 700 metų jaunas Vilnius.

Gintautė Žemaitytė – semiotikė, Vilnių mylinti vilnietė; šiuo metu dirba Šiuolaikinio meno centre.