Menininkų rezidencijos – dinamiškas, intensyvus ir itin įvairiapusis reiškinys. Šiuolaikinės rezidencijos kildinamos iš XIX a. menininkų kolonijų, o kai kurie tyrėjai gręžiasi iki pat XVI amžiaus. Iš esmės menininkai ribotam laikotarpiui nuvyksta į kokią nors vietą, kurios šeimininkai apgyvendina arba suteikia studiją, dirbtuves, žmogiškuosius išteklius, arba priėjimą prie vietinės meno scenos, ryšius, arba ypatingą aplinką, arba net viską iš karto. Tik ne bet koks menininkas ir ne bet kada gali nuvykti į rezidenciją – reikia laukti atvirų kvietimų (open calls), teikti paraišką ir tikėtis teigiamo atsakymo. O kaip šį procesą mato priimančioji pusė?

Kai redakcijos kolegoms pasakojau apie planus imti interviu iš Indrės Liškauskaitės, pristačiau ją kaip menininkę, buvusią Nidos meno kolonijos ir dabartinę rezidencijų „SODAS 2123“ kuratorę. Taip pokalbio temą – rezidencijų kuravimą – pristačiau ir jai, sutiko, tačiau jau pradėjusi kalbėti prasitarė, kad dažnai reflektuoja šią poziciją. Paaiškino kodėl, atskleidė savo darbo ypatumus ir dar kartą priminė, kad grožis – tai įvairovė. Jeigu anksčiau menininkų rezidencijos atrodė uždaros, „ne jums“ arba išvis nieko nesakė, šis tekstas turėtų jas demistifikuoti, o gal net duoti naudingų patarimų.

 

Vitalijaus Červiakovo nuotrauka

 

Turi vizualaus meno išsilavinimą, esi praktikuojanti menininkė. Kaip tavo kelias pakrypo menininkų rezidencijų kuravimo link?

Buvau jau baigusi magistro studijas, kai pamačiau, jog Nidos meno kolonija ieško komunikacijos koordinatorės. NMK, kaip institucija, man visada patiko, tad nedvejodama kreipiausi. Praėjau kelis atrankos etapus, bet manęs nepasirinko. Po kurio laiko jie organizavo parodą Vilniuje ir ieškojo pagalbos ją instaliuojant ir prižiūrint. Sutikau, tai buvo labai įdomi šiuolaikinio piešimo paroda, kuri ir į mano asmeninę kūrybinę praktiką įpūtė naujų vėjų, o jau vykstant parodai gavau pasiūlymą pavaduoti tuometinę NMK rezidencijų kuratorę, kuri turėjo išeiti dekretinių atostogų. Būdama menininke ir atsidūrusi kitoje – institucijos – pusėje dažnai mąstau, kas yra kuratorius, o kas – rezidencijos kuratorius? Tarkime, pati niekada nesu kuravusi parodos. Darbe prie menininkų projektų prisiliečiu kitaip, dažnai dar labai ankstyvoje stadijoje, formuojant jų patirtis institucijoje ir už jos ribų.

Kaip tik neseniai „SODE 2123“ viešėjo Chih Tung Lin, čia plėtojo performatyvų kuratorinį projektą „Studio Visits by Chih Tung Lin“ („Studijų vizitai su Chih Tung Lin“), juo kūrė dalyvavimo praktikas. Chih Tung kvestionavo kuratoriaus galios poziciją (pavyzdžiui, per vizitą studijoje) ir tyrinėjo, kaip tokiose situa­cijose įgalinti kitas puses, patį menininką? Arba kas nutinka, kai kuratorius rengia studijos vizitą pas kitą kuratorių? Galbūt šiais laikais kiekvienas menininkas yra ir kuratorius, o jų vaidmenys pamažu keičiasi.

Rezidentus, su kuriais dirbi, matai kaip kolegas?

Taip, laikau save menininkų kolege, kuri lydi juos per visą kelionę, patirtis toje rezidencijoje ir dar iki atvykimo į ją. Turiu galimybę pakreipti, formuoti, rengti studijų vizitus, įlieti į kontekstą, supažindinti su temomis, žmonėmis ar dalykais, kurie galėtų būti vertingi jų plėtojamiems projektams.

Apibendrinant vienos rezidencijos yra orientuotos į procesą, kitos – produkciją. Realybėje šie elementai, žinoma, susipina, bet kuris formatas, remiantis tavo asmenine ir darbo su kitais rezidentais patirtimi, labiau pasiteisina?

Negaliu atsakyti. Man rezidencijos patinka tuo, jog gali būti labai labai skirtingų tipų, ir visų jų reikia. Nėra vieno universalaus geros rezidencijos standarto ar apibrėžimo. Esmė – įvairovė.

Ar tokiu būdu žodis „rezidencija“ nepraranda savo prasmės? Kritikų teigimu, tai kartais virsta kultūriniu turizmu. Tarkime, Lietuvoje menininkai teikia individua­lios stipendijos paraiškas Lietuvos kultūros tarybai ir gauna finansavimą. Bet jeigu rezidencijos tipas – paduoti raktus ir palikti ramybėje kurti, juk būtų galima už savo pinigus važiuoti į viešbutį ir dirbti jame.

Yra ir to turizmo. Tu kalbi apie retreat tipo rezidencijas. Viskas priklauso nuo paties menininko poreikių – kartais tikrai labai reikia pabėgti, atsitraukti, kartais norisi priežiūros, pagalbos. Skelbdami atvirus kvietimus pastebėjome, jog į mokamas vietas (t. y. už buvimą rezidencijoje institucijai susimoka pats žmogus) daug dažniau kreipiasi tų šalių menininkai, kurios turi geras vidines finansavimo struktūras. Europos kontekste tai, be abejo, yra Vakarų šalys, itin mažai paraiškų sulaukiame, pavyzdžiui, iš Balkanų regiono. Žinoma, visko pasitaiko, kai kurie menininkai atvyksta iš toliau, būna susitaupę pinigų ir tai mato kaip investiciją į save, yra pasiryžę užbaigti konkretų projektą. O per atvirus kvietimus į rezidenciją su stipendija atsiveria įvairovė – kandidatai kreipiasi iš viso pasaulio.

Esu dalyvavusi pokalbiuose, kuriuose diskutuota, kad reikia naikinti mokamas rezidencijas – esą į jas atvyksta prastesni menininkai, pakanka tik turėti pinigų, o ne idėjų. Kad vieta neliktų tuščia ir būtų galima užsitikrinti pajamas, institucijos neva daro kompromisus dėl meninės praktikos kokybės. Į nemokamas (pačios rezidencijos finansuojamas) vietas rengiamas daug didesnis konkursas ir galima atsirinkti geriausius iš geriausių kandidatų.

Priklauso nuo institucijos. Jeigu ji turi vardą, yra žinoma, patikima, aukštos kokybės, suteikia geras sąlygas, į mokamą vietą taip pat būna didžiulis konkursas. Tarkime, Nidos meno kolonijos infrastruktūra yra nuostabi, o kaina – juokinga. Galima išsinuomoti savo būstą ir atvažiuoti į rezidenciją, kur erdvi studija, didelės dirbtuvės, kūrybai reikalinga technika, kuratoriaus pagalba, ekspozicinės erdvės, gamta ir t. t. Neretai žinia sklinda iš lūpų į lūpas ir menininkai teikia paraiškas būtent gavę pažįstamų ar draugų rekomendacijų.

Ar Lietuvos rezidencijos gerai žinomos pasaulyje?

Europoje tikrai žinomos. „Rupert“, Nidos meno kolonija turi ilgametę patirtį, manau, šios rezidencijos yra vienos stipriausių Lietuvoje, jos gerai žinomos ne tik dėl rezidencijų programos, bet ir dėl kitų meno lauke vykdomų veiklų. Apskritai pastaruoju metu pas mus itin padaugėjo rezidencijų. Neseniai žiūrėjau Kultūros tarybos ir „Nordic Culture Point“ finansavimo rezultatus – jau veikiančios kultūrinės iniciatyvos, vietos pradėjo steigti savo rezidencijas. Kodėl tokioje sąlyginai mažoje šalyje atsiranda tiek daug rezidencijų? Manau, už tai atsakingi labai geri pavyzdžiai – matome, kad sistema veikia, ir tai motyvuoja. Ne visos rezidencijos veikia ištisus metus, kai kurios priima tik vieną du žmones arba kol įgyvendina konkretų projektą. Štai „Verpėjos“ – nauja, gan menkai žinoma rezidencija, tačiau jau jaučiamas nemažas susidomėjimas, nes ten siūloma unikali, alternatyvi programa.

O koks yra „SODO 2123“ kabliukas? Sakei, lydi menininkus jų kelionėje, tad iš ko ji susideda?

Rezidencija „SODAS 2123“ taip pat yra gan nauja. Ji įsikūrusi meno ir kultūros komplekse – būtent tai yra jos specifika. Greta įvado į vietos kontekstą, pastatą ir kt., atvykusiems menininkams siūlome studijų vizijų programą, kurioje kiekvieną supažindiname su vietiniais, kuriančiais panašiomis medijomis arba temomis. „SODO 2123“ veik­lą organizuoja ir vykdo Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, turime plačią duomenų bazę, kiekvienas pažįstame daugybę Lietuvos menininkų ir institucijų, tad dar iki rezidentui atvykstant svarstome, ką geriausia galėtume pasiūlyti. Labai džiaugiuosi, kai pavyksta suderinti ir užsimezga ilgalaikis ar kitaip vertingas bendradarbiavimas, darantis įtaką tiek rezidento, tiek vietinio menininko praktikai. Mane, kaip menininkę, šis darbas labai praturtina, neleidžia užmigti savo studijoje, skatina nuolat dalyvauti gyvame šiuolaikinio meno procese.

Taip pat svarbu, kaip iš skirtingų kontekstų atvykę rezidentai bendrauja tarpusavyje. Jiems suvažiavus vyksta grupinis kūrybos, naujausių, aktualiausių idėjų pristatymas, tai padeda pralaužti ledus. Savotiški meninių praktikų greitieji pasimatymai. Kartais grupė labai organiškai sulimpa, atranda sąlyčio taškų, o kartais menininkai pasirenka dirbti individualiai. Taigi dinamika gali būti itin įvairi, o tai vėlgi iš dalies priklauso nuo rezidencijos tipo ir vienu metu priimamų rezidentų skaičiaus.

Koks skaičius būtų optimaliausias? Su 20 žmonių turbūt niekada nesi dirbusi, bet 5–6?

Kuo daugiau menininkų, tuo abstrakčiau dirbi – tiesiog fiziškai negali kiekvienam skirti tiek daug dėmesio, įsiklausyti, įsigilinti. Dirbant su mažesniu kūrėjų skaičiumi, rezidencijos programą galima lanksčiau pritaikyti jų reik­mėms. Patiems menininkams optimalus kitų rezidentų skaičius taip pat labai skirtingas. Kai kurie, tarkim, dirbantys performanso srityje, gali norėti įtraukti kitus žmones, tad jiems 10, 20 kitų rezidentų yra pats tas, kiti, kaip minėjau, nori atsitraukti, susikaupti užsiimdami savo veikla. Kviečiančioji institucija turi aiškiai formuluoti savo pasiūlymą, o į pasiūlymą atsiliepiantis žmogus – tinkamai įsivertinti lūkesčius. Kitaip nebus dermės su rezidencija. Vertindami paraiškas visada atsižvelgiame, ar galėsime suteikti tinkamas sąlygas net tada, kai menininkas yra puikus ir daro labai įdomius dalykus. Jeigu tyrinėji urbanistiką, nevažiuoji į atokią gamtą, jeigu dirbi su garsu, nevažiuoji ten, kur nėra reikalingos įrangos.

Kolegė pasakojo apie menininkę-profesionalią rezidentę, kurios visas gyvenimas susidėjo iš važinėjimo į rezidencijas. Tik kartą, kai nepasisekė gauti vietos, ji liko savotiška benamė. Menininkai išmoksta išnaudoti resursus, tinkamai parašyti paraišką, užpildo portfolio garsiais pavadinimais, tačiau nebūtinai kažką padaro, tiesiog naudojasi sistema. Ar tau yra tekę susidurti su tokiais atvejais?

Ar būtina rezidencijoje sukurti kokį nors baigtinį produktą? Darbo patirtis labai praplėtė mano akiratį – pamačiau, kad yra daugybė skirtingų praktikų ir formulių, kaip galima sukurti meno kūrinį. Vieni turi labai aiškų tikslą ir pamažu žaidžia su medžiagomis, kiti pradeda nuo to žaidimo ir temas išgrynina pakeliui. Gal menininkas mėnesį ar du plėtos idėjas, kurios materializuosis tik po pusmečio ar metų. Kai kurie menininkai geba dirbti labai greitai ir atvyksta su aiškiais uždaviniais, kiti atlieka ilgą tyrimą ir rezidencija yra tik vienas iš etapų. Per atvirų studijų renginį laikotarpio pabaigoje apčiuopiamo rezultato gali ir nesimatyti.

Ar rezidencijų darbuotojai seka buvusių rezidentų kūrybinį kelią? Kaip sužinote, ar kuris iš jų vėliau panaudojo įgytas patirtis?

Kartais patys menininkai parašo ir pasidalija naujais kūriniais, atsiradusiais būtent iš to rezidencijoje praleisto laiko. Būna, socialiniuose tinkluose pamatome jų pa­rodas ir sąsajas. Labai smagu, kai kas nors išsiskleidžia, tampa rimtu projektu po kurio laiko. Ap­skritai rezidencijos trunka gan trumpai, standartas yra 1–3 mėnesiai, o menininko kūryboje tai išties nedaug.

Kokia trukmė būtų aukso viduriukas? Per mėnesį vos spėji atvažiuoti, pristatyti, apsivalgyti, susipažinti su aplinka, žmonėmis ir, žiūrėk, jau reikia išvažiuoti.

Sakyčiau, du mėnesiai, nors ne visi gali sau tiek leisti – riboja darbai, kiti įsipareigojimai. Per mėnesį tik apšylama, o per 2, 3 jau galima rimčiau apčiuopti temas, pradėti tyrimus ir kūrinius. Kuo ilgiau trunka rezidencija, tuo tos temos ir tyrimai gali būti gilesni ir įdomesni.

Suteikti menininkams patirtis skamba labai gražiai ir idealistiškai, o ar rezidencijoms yra iš to kokios praktinės naudos?

Praktinė nauda?! Cha cha, mene nėra praktinės naudos. Rezidencijos – erdvė, kuriose išbandomi naujausi šiuolaikinio meno formatai, vyksta minčių lūžiai, generuojamos idėjos. Šios idėjos turi išliekamąją vertę tiek institucijai, tiek vietinei meno scenai. Į produkciją orientuotos rezidencijos gali, tarkime, surengti parodą. Bet svarbiausia, kad vyksta pokalbis ir idėjų apykaita.

Štai įvardijai puikią praktinę naudą. Komplekso „SODAS 2123“ atveju vietiniams menininkams net nereikia ypač stengtis – naujos idėjos pačios atvažiuoja į jų kiemą. O jeigu menininkas nuvyksta į produkcija grįstą rezidenciją, bet jam dėl įvairiausių priežasčių vis dėlto nepavyksta įgyvendinti savo tikslų, sukurti tą žadėto kūrinio, kas tuomet? Jis lieka morališkai arba finansiškai skolingas institucijai?

Nesu susidūrusi su atveju, kad nieko nepavyktų. Dažniausiai produkcijos rezidencijose vyksta glaudus menininko ir kuratoriaus bendradarbiavimas. Kuratorius, matydamas, kad menininkui labai sunkiai sekasi, turi kalbėti, palaikyti, ieškoti sprendimo būdų, blogiausiu atveju, jei naujo kūrinio reikia būsimai parodai, imti senesnį to menininko darbą. Jeigu vis dėlto žadėtas kūrinys nebūtų sukurtas, įžvelgčiau ir rezidencijos kaltę, nes dažniausiai menininkas kviečiamas, kad procesas vyktų drauge. Į baigtinį produktą orientuotos rezidencijos dažnai skiria stipendijas, būna pasirašoma sutartis su šalių įsipareigojimais ir atsakomybėmis, jei sutartis nevykdoma. Bet net iš kolegų nesu girdėjusi tokio atvejo. O jeigu ištinka force majeure, kokios nors asmeninio gyvenimo problemos, visi yra supratingi, siūloma nukelti rezidenciją vėlesniam laikotarpiui. Kartais menininkai teikia paraišką į rezidenciją, kuri vyks po metų, o per tą laiką stipriai pasikeičia jų įgyvendinami projektai. Gyvenimas vyksta, ir tai yra natūralu.

Kokie artimiausi „SODO 2123“ planai? Gal numatytos kokios nors teminės rezidencijos?

Mūsų veikla dar tik įsibėgėjo. Neseniai vyko garso menininkų rezidencijų ciklas, kurį kuravo Sholto Dobie. Ką tik atrinkome du menininkus, kurie atvyks rudenį ir ruoš kūrinius Igno Pavliukevičiaus kuruojamai parodai „Atletikos“ galerijoje. Vėliau bendradarbiausime su „Architektūros fondu“. Su Kultūros institutu inicijavome mėnesį truksiančią rezidenciją kuratoriams. Įdomu, kad į ją per atvirą kvietimą pretendavo gerokai daugiau žmonių nei į menininkų rezidencijas. Vizualaus meno lauke rezidencijos dažniau rengiamos menininkams, kuratoriai neturi tiek galimybių, tad buvo labai gaila iš visų kandidatų išrinkti tik vieną. Tačiau greta kuruotų teminių rezidencijų planuojame visada turėti ir paprastų, kurios neribotų ir suteiktų galimybę atvykti visiems menininkams, nepriklausomai nuo jų pasirinktų temų. Norime išlaikyti platų profilį.

Po tos kelionės drauge nebūna sunku atsisveikinti su rezidentais? Ar tokia „terminuota draugystė“ kaip tik sumažina krūvį?

Per atsisveikinimo vakarienes būna tikrai liūdna. Su vienais užsimezga artimesnis santykis, su kitais – ne, bet vis tiek kažkiek sunku paleisti. Bet atvyksta nauja rezidentų grupė – atvira aplinkai, imli, nuoširdi, ir viskas vėl šviežia, norisi juos kuo geriau priimti. O dėl rezidencijų kuratoriaus kompetencijų, manau, labai naudinga yra pabūti atvykstančių menininkų kailyje, t. y. pačiam nuvykti į kokią nors rezidenciją. Tai padeda geriau suprasti, kaip jie jaučiasi, ko gali trūkti ir kokias gerąsias praktikas galima perimti.

Goda Aksamitauskaitė – menotyrininkė, kultūrinių projektų vadovė ir koordinatorė, labiau mėgstanti prakalbinti kitus, negu kalbėti pati.

/ / /

Norėdamas trumpai papasakoti apie savo patyrimus Šiaurės menininkų rezidencijoje (NKD) Dalėje (Norvegija) turėčiau pasitelkti metaforą, apimančią tris dėmenis: Jaunojo tapytojo prizą, nuostabų laiką ant kalno su dar keliais menininkais ir Ukrainoje prasidėjusį karą.

Dviejų mėnesių NKD rezidencija man buvo pirmoji, todėl savo patirties neturiu su kuo palyginti. Vis dėlto kirba nuojauta, kad tai buvo aukščiausio lygio vieta. Menininkams suteikiamas jaukus medinis namelis ant kalno ir nemaža studija 3 min. atstumu pėsčiomis per sniegą. Joje – milžiniški langai šiaurės kryptimi, todėl man, kaip tapytojui, tai buvo nuo­stabi erdvė kūrybai, o ir kitų meno sričių rezidentams šviesi, aukšta studija su vaizdu į kalnus atrodo pasakiška. Institucijos formatas orientuotas į kūrybą ir menininko laiko laisvę. Be kelių vietiniams interesantams skirtų atvirų studijų dienų ir pačių dalyvių organizuotų prisistatymų (šitai galėtume laikyti atsiskaitymu), privalomų veiklų nebuvo. Man pasisekė rasti tuo pat metu viešėjusių menininkų ir darbuotojų darbo bei laisvalaikio dinamiką – nuolatinis malonus profesinis bendravimas, pažintys su užsienyje kuriančiais menininkais, naujų žvilgsnių, idėjų bei kasdienybės traktavimas.

Supratau, kad rezidencija skirta dalintis, pažinti, kon­temp­liuoti ir bendrauti. Iš ten atsivežiau pluoštą medžiagos, kurią toliau apdirbu savo studijoje Vilniuje.

Dominykas Sidorovas, tapytojas

/ / /

2021-ųjų gruodį svečiavausi SIM rezidencijoje Reikjavike, Islandijoje. Kelionė į rezidenciją buvo projekto, kurį finansavo Lietuvos kultūros taryba, dalis. Džiaugiausi atvykusi į rezidenciją nepopuliariu metų laiku – kūrybinėse ir gyvenamosiose erdvėse buvo pakankamai erdvu. Šį mėnesį susipažinau ne tik su Islandija, nes į rezidenciją buvo atvykę menininkų iš Turkijos, Vokietijos bei JAV. Kartu keliavome, diskutavome, žiūrėjome filmus ir šventėme Kalėdas. Tuo metu rezidenciją kuravo Martynas Petreikis, kuris supažindino ne tik su vietine kultūra, bet ir su kalėdine žemaitiška virtuve.

Islandiją norėjau pažinti dėl jos santykio su gamta, pamatyti, su kokiais iššūkiais susiduriama ir kaip sprendžiami klimato kaitos padariniai. Šis laikas buvo labai produktyvus, kadangi norėjau sukurti darbų, pakeliauti ir pamatyti šalį. O planuoti veiklas padėjo gamta – orų prognozės pasufleruodavo, kada geriau likti rezidencijoje ir kurti, kada – keliauti ar eiti pasivaikščioti. Toks greitas persiorientavimas atsižvelgiant į orų prognozes sukūrė lankstumo įprotį, kurio iki šiol stengiuosi laikytis. Paskutinėmis dienomis galvojau, kad būtų smagu Lietuvoje rasti erdvę, kurioje galėčiau kurti ir būtų susibūrusi bendruomenė. Taip nutiko, kad Vilniuje persikrausčiau į studiją kultūros komplekse „SODAS 2123“. Dabar dirbdama šioje aplinkoje dažnai pasijuntu tarsi kurčiau didelėje rezidencijoje. Ne tik todėl, kad studijos kaimynai – kūrėjai, bet ir todėl, kad nuolat vyksta migracija. Komplekse taip pat veikia ir rezidencija, kurioje menininkai kas mėnesį keičiasi. Visa tai sukuria tokį gyvybės, judėjimo įspūdį, tarsi plauktum laivu, kuriame vieni keliauja ilgiau, kiti – trumpiau.

Auksė Miliukaitė, tapytoja

/ / /

Plėtoju tarpdisciplininę praktiką, kuriu, kuruoju ir entuziastingai laukiu susitikimų su kitais panašiai mąstančiais praktikais. Kai aptikau „SODĄ 2123“, pagalvojau, kad tai puiki rezidencija būtent šiam tikslui. O kai bendravau su komanda, pajutau, kad galiu tyrinėti savo idėjas taip laisvai, kaip tik noriu. Sulaukiau skatinimo bandyti ir nebijoti suklysti. Į rezidenciją vykau ne tik įgyvendinti kuratorinį performatyvų projektą, bet ir susipažinti su vietiniais kūrėjais. Rezidencijų kuratorė Indrė Liškauskaitė padėjo užmegzti ryšį su daugybe įdomių menininkų, labai tai vertinu.

Chih Tung Lin kuruoja ir užsiima tarpdisciplininėmis praktikomis, gyvena Taivane ir Suomijoje.

/ / /

Ne kartą sulaukiau siūlymų kandidatuoti į vieną ar kitą rašytojams skirtą rezidenciją užsienyje ir Lietuvoje, tačiau šia galimybe taip ir nepasinaudojau. Ir nežinau, ar kada pasinaudosiu. Kažkaip netraukia. Geriausiai man rašyti namuose – šia prasme mano gyvenimo būdas dėkingas, nes niekas namie rašyti netrukdo, paprastai galiu tam skirti tiek laiko, kiek noriu. Dieną dirbu literatūrinius darbus, vakarus skiriu su literatūra nesusijusioms veikloms bei žmonėms. Jei tektų dieną rašyti, o vakarais nuolat bendrauti su kolegomis rašytojais, vertėjais, dalyvauti literatūriniuose renginiuose, skaitymuose, labai greitai nuo literatūros, rašymo ir kalbų apie rašymą pradėtų darytis koktu. Matyt, rašyti mane įkvepia kasdienybė, gyvenimas ir kasdieniai, vadinamieji paprasti (kad ir ką tai reiškia) žmonės, o ne rašytojai ir intelektualios kalbos bei literatūrinės veiklos. Kita vertus, puikiai suprantu, kad nevykdama į rezidencijas netenku galimybės užmegzti naujų literatūrinių draugysčių, susipažinti su vertėjais, agentais ir pan.

Virginija Kulvinskaitė