Pradedu nuo pačių pradžių. Tapyba –­ vaizduojamosios dailės šaka, kai dažomoji medžiaga tepama ant tam tikro paviršiaus (popieriaus, sienos). Geresnio apibrėžimo nei sausio 20 d. vykusios diskusijos „Ar jauna = nauja?“ pabaigoje moderatoriaus Vido Poškaus įgarsinta anonimės dailėtyrininkės citata negalėčiau sugalvoti: „Apie tapybą nereikia kalbėti ar rašyti, į ją reikia žiūrėti.“ Ir visi diskusijos dalyviai sutartinai, kone reveransiškai palinksi galvomis.

Visa laimė, kad dėl civilizacijos turime tokį komunikacijos įrankį kaip raštas (esama nuomonių, kad civilizaciją apskritai pagimdė rašto atsiradimas), kitaip man dabar tektų vandališkai teptuku ar voleliu švaistytis po VDA paro­dų sales „Titanikas“. Į tapybą reikia ir žiūrėti, ir apie ją kalbėti, ir, be abejo, ją kurti. „Kraujo reikia!“ – sugniaužęs kumštį šaukia Arvydas Šaltenis. Kraują reikia užvirinti arba profilaktiškai nuleisti, kad organizmas patirtų regeneracinį šoką, bet tai nevyksta ganėtinai stipriai nei dėl autoritetingų išorinių, nei dėl dvejojančių vidinių impulsų. Tai gali būti viena priežasčių, kodėl Vilniaus tapyba yra purvinai kryžma (formaliąja prasme), o Kauno – be didesnių pasispardymų sekanti provaizdžiais.

„Jaunos Kauno tapybos“ parodos kuratorė, VDA KF Tapybos katedros vedėja Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, mamon­toviškais akiniais matydama Lietuvą kaip agrarinį kraštą, didžiuodamasi lietuvių buvimu paskutine pagoniška tauta Europoje (net jei tai vienaip ar kitaip siejosi su beraštyste ir technologine stagnacija), panašu, suvokė, kad lankytojai pastebės akivaizdžias paraleles, kone identišką studentų ir jų mokytojų manierą, todėl pamėgino užbėgti kritikai už akių. Parodos apraše teigiama, jog rengiant ją „atsivėrė įdomūs pasikartojimai, išryškėjo kaita ir eksperimentavimas. Panašios temos jau buvo tyrinėtos pirmtakų, (...) tačiau nežymus pasikeitimas, formos krustelėjimas atveria naują raišką, suteikia kitą intonaciją ir emociją. (...) Kai kas, atrodo, nuo daugkartinio naudojimo turėtų išsikvėpti, tačiau kokiu tai stebuklingu būdu vėl atgyja ir randa savo tęstinumą pasikartojimuose...“ Deja, vien dėl to, kad eksponuojamų darbų minusas yra raštiškai artikuliuojamas, jis netampa automatiškai pliusu ar bent jau nebe minusu – stebuklų parodoje nėra, o dabar ne XX, juolab ne XIV amžius. Garsiąją skirtingiems prastos reputacijos autoriams priskiriamą mintį galima perfrazuoti taip: jei kartosi ganėtinai garsiai ir ilgai, tai taps (tapybos) tiesa.

Jei tapybą aiškintume panašios šaknies žodžiais, lietuvių kalboje etimologiškai ji sietųsi ir su tapimù (ant savirealizacinio dėmens kirtį dedančio Gasiliūno ir su Manon Lesko istorija paraleles vedančios Paulinos Vituščankos aiškinimai), ir su tapatybe, tapsėjimu, tapšnojimu ar net Tapinu. Pastarasis vargu ar sugebėtų įnirtingiau išsiginti šio formalaus ryšio nei Alvydas Jokubaitis, prieš keletą metų VDA vykusioje diskusijoje užginčijęs ant ŠMC besipuikuojančią aproprijuotą ir modifikuotą Josepho Beuyso citatą, teigdamas jokiu būdu nesąs menininkas ir pats tai žinąs geriau už kažkokią sieną. Mūsų institucijos tapytojai žino (ar mano) esą tapytojai, nors vieša paradoksali paslaptis, jog tapyti taip, kaip iš tiesų nori/jaučia, Akademijoj gali studijuodami kažką kitą, bet ne pačią tapybą.

Disciplinų niveliacija vienus apgaubia it grėsminga migla, trukdanti matyti ir suvokti tapybos ar kitos dailės rūšies „grynumą“, brėžti aiškius kontūrus, kitus išlaisvina, nes būtent per kontūrų paslankumą, pirminį formos neatpažįstamumą esti tęstinumas be kartojimo. Todėl parodoje maloniai išsiskiria kūriniai, kurių netikėtai užklupta instinktyviai nė nepavadinčiau tapyba: nepavadinčiau tapyba: videodarbas (Igno Gleixnerio „Virpesiai“), instaliacija su šviesa (Julijos Jakilaitytės „Pradžia“), erdviniai objektai (Povilo Ramanausko „Introspekcija“). Nuo atsakymo į klausimą apie tarpdiscipliniškumą „Meno parko“ direktorius Arvydas Žalpys išsisuko aiškindamas, jog meno kūrinys turi būti vertinamas savaime, o ne pagal „tilpimą“ į kažkokius meno rūšių stalčiukus, tačiau tokiu būdu nepaaiškėja, kiek videodarbe yra tapybos. Kiekvienas dalyvis, gavęs mikrofoną į rankas, diskusiją suko sava linkme ir visas renginys panėšėjo į sąmonės srautų monologus. Kaip kad ant sienų kabantys darbai panėšėja į svetimų, jau išsigryninusių sąmonės srautų vizualizacijas.

„Kraujo reikia!“ – raštiškai kartoju Šaltenį, ir man visai nesvarbu, jog tai galiu padaryti šešis kartus vėliau, nei įsidūręs pirštą menininkas būtų išpiešęs.