Kokia meno vertė? Ar galime jam nustatyti kainą? Naujausia ataskaita, užsakyta Jungtinės Karalystės nacionalinės investavimo institucijos „Art Fund“ (nepriklausoma, naryste grįsta britų labdaros organizacija, renkanti lėšas, reikalingas įsigyti tautai svarbiems meno kūriniams, – vert. past.) ir vieno pagrindinių jos rėmėjų „Wolfson Foundation“, atskleidžia: per pastarąjį dešimtmetį faktinis valstybinis muziejų finansavimas šalyje krito 13 % – nuo 829 mln. svarų sterlingų (apie 932 mln. eurų) 2007 m. iki 720 mln. svarų sterlingų (apie 809 mln. eurų) 2017-aisiais. Ataskaitoje, kurios autorius – Britų akademijos prezidentas istorikas Davidas Cannadine’as, teigiama, jog toks resursų stygius išprovokavo JK muziejams pavojingą situaciją: nepakankamas finansavimas, prarasta dvasia ir negebėjimas išpildyti savo, kaip meno saugotojų dabarties (ką jau kalbėti apie ateities) kartoms, funkcijos.

Tokia depresiją kelianti situacija nestebina. D. Cannadine’as konstatuoja: „Per pastaruosius 300 metų remdama meną, o konkrečiai – muziejus ir galerijas, britų valstybė buvo itin šykšti.“ 618 mln. svarų sterlingų (apie 698 mln. eurų), kuriuos Skait­menos, kultūros, medijų ir sporto departamentas (DCMS) bei kitos Londone įsikūrusios institucijos 2016–2017 m. paskirstė britų muziejams bei galerijoms, tesudaro mažiau nei 1 % visų vyriausybės išlaidų. Procentaliai valdžia kultūrai skiria mažiau nei Danija, Prancūzija, net Vengrija ar Latvija. JK meno institucijoms D. Cannadine’as piešia panašiai niūrų peizažą kaip ir JAV, kurios 2019 m. biudžeto projekte numatytas nemenkai sumažintas Nacionalinio menų fondo (NEA) ir Nacionalinio humanitarinių mokslų fondo (NEH) finansavimas. Tačiau visa tai provokuoja klausimą – ar žiūrime į teisingus skaičius? Naujausioje knygoje „The Growth Delusion: The Wealth and Well-being of Nations“ („Auganti iliuzija. Tautų turtai ir gerovė“, 2018) ilgametis žurnalistas ir „Finan­cial Times“ redaktorius Davidas Pillingas teigia, jog rėmimasis bendruoju vidaus produktu, kaip šalies ekonominės gerovės ir klestėjimo de facto rodikliu, iškraipo vaizdą. BVP, grindžiamas nuolat augančio ekonominio vystymosi logika, aklai privilegijuoja gamybos apimtis ir produktyvumą, tačiau nepalieka vietos mąstyti apie viso to reikšmę – ar augimas teikia laimės?

XX a. 4 dešimtmetyje išrastas BVP to meto indust­rijai buvo visai neblogas matas, bet labiau niuansuotuose sektoriuose, pvz., menuose, edukacijoje ar vis daugiau skaitmenizuojamose ekonomikose, jis nebėra pakankamai veiksmingas. BVP įgnoruoja produktyvumą palaikančius dalykus. Tarkime, iškirtus mišką ir jo vietoje pastačius gamyklą, apskaičiuojama tik ekonominė nauda, gamtos naikinimui nepriskiriama jokia neigiama vertė, o į vadinamąjį neformalų arba nematomą darbą, pavyzdžiui, namų ruošą ar vaikų auginimą, neatsižvelgiama. Nacionaliniam statistikos biurui egzistuoja tik tai, kur galima prirašyti svaro sterlingo ženkliuką.

D. Cannadine’as teigiamai vertina Tony’o Blairo leiboristų vyriausybę, kuri 10 dešimtmečio viduryje davė itin reikalingą impulsą muziejų finansavimui – pinigai pasipylė iš Kultūros paveldo loterijos fondo ir per „Regionų renesanso“ programą (tipiškai pavadintą pagal laikotarpio perspaustą optimistinę nuotaiką) sudaigino kelias naujas meno institucijas už Londono ribų. Tačiau šie blizgūs nauji pinigai atkeliavo su tam tikromis papildomomis sąlygomis. Ūgtelėjęs finansavimas pristatė išmatuojamas užduotis: auginti lankytojų skaičių, plėsti edukacijos ribas ir įtraukti bendruomenę. Biudžetinės pajamos pristatė kiekybinius tikslus ir siekius. Anot D. Cannadine’o, „šalies valdžia ir vietinės administracijos buvo pasiryžusios didinti muziejų ir galerijų finansavimą mainais į vis didėjančius lankytojų srautus, tačiau tai reiškė, kad muziejai ir galerijos buvo nebevertinami kaip reikšmingo meno ir kuratorinės kompetencijos saugotojai, bet turėjo pasukti savo paskirtį plačiau apimančių veiklų link“.

Ričardas Šileika. „Raseiniuose pavasariaudamas suktelėjau turgun“ (2017)

Niekas neabejoja, jog valstybės finansuojamos institucijos turi būti atskaitingos, vis dėlto galbūt matuojame ne tuos dalykus arba tuos, tačiau netinkamu būdu. Galbūt pražiūrime esminę muziejų funkciją – būti pažinimo, išsimokslinimo, kontemp­liacijos, konservavimo ir kuratorinių praktikų erd­ve, – jei muziejaus vertę nustatyti atiduodame tik auditorijos statistikai? Spręsdamas, ar muziejus gerai atlieka savo darbą, pirmiausiai žiūriu į jo programą. Pagrindinė mūsų apsėdimo progreso idėja problema, jog neįvertiname potencialių minusų. „Negali pavadinti to mainais, jei matuoji tik vieną lygties pusę“, – teigia D. Pillingas. Jeigu resursai riboti, o biudžetai traukiasi, kažkas turi aukotis. Dalis muziejų buvo priversti mažinti darbuotojų skaičių, pilną etatą keisti pusiniu arba kliautis neapmokama savanoryste. Jie turėjo pasirinkti, į ką fokusuosis: ekspozicijos programą, darbų įsigijimą, edukaciją. Meskit kortą. Realybė tokia, kad JK meno, kultūros ar net, deja, švietimo sritys administruojamos kaip bet kokia kita industrija, kurioje taikomos išmatuojamos planinės užduotys, tikslai, diagramos bei statistika, ir būtent tokie parametrai atsiduria kortų kaladės viršuje. Kuratoriai ne tik turi rengti parodas, bet ir yra priversti politikuoti, tapti vadybininkais, įžymybėmis, saldžiai suokti rėmėjams, rūpintis savo erdvės socialinės paskyros veikimu. Dauguma institucinių kuratorių privalo surengti bent vieną parodą blokbasterį per metus, nes kitaip...
Grįžkime prie T. Blairo. Kaip įspėjimą D. Pilligas nurodo 2001 m. įkurtą „Delivery Unit“ (Prime Minister’s Delivery Unit, arba PMDU, – Ministro pirmininko pristatymo dalinys – valstybinė institucija, turėjusi padėti antrąkart iš eilės išrinktai leiboristų partijai ir ministrui pirmininkui vidaus politikos prioritetų nustatymo ir vykdymo klausimais, – vert. past.), kuriai vadovauti T. Blairas paskyrė buvusį mokytoją Michaelą Barberį. Įstaiga tapo valstybinės tarnybos „apsirūpinimo“ etalonu sveikatos ir švietimo srityse. Žiniasklaida M. Barberio metodus pašiepiamai praminė „deliverologija“, o vadybos konsultantas Peteris Druckeris kartą tarstelėjo: „Jeigu negali kažko apskaičiuoti, negali to valdyti.“ Rezultatas – ligoninės stengėsi pasiekti nubrėžtus tikslus pasirinkdamos gydyti lengvesnius širdies ligų atvejus ir privengdamos sunkesnių, o mokyklos atsisakė priimti ne tokius talentingus vaikus.

Tai blaivinantis priminimas gavusiems užduotį skirstyti mūsų muziejų bei galerijų biudžetą ir skaudi realybė kuratoriams, kurie turi tiems muziejams ir galerijoms vadovauti. Našumą iškelti aukščiau kokybės, kiekybinius matmenis taikyti kokybiniams rezultatams – tai tas pat, kaip lyginti obuolius su apelsinais, pamirštant, jog šie dažnai veikia skirtingose dimensijose. D. Pilligas pastebi, jog ekologijos ekonomistai, remdamiesi panašiomis nuostatomis, jau mėgino modeliuoti monetarinę planetos vertę, galiausiai pavadinę ją nematerialiu kapitalu, ir svarsto: „Kaip įkainoti subjektyvius dalykus, pavyzdžiui, estetinę, meninę, edukacinę, dvasinę ir mokslinę vandenyno naudą?“ Geras klausimas. Gal nevertėtų mėginti atsakyti į jį skaičiais.

Iš anglų kalbos vertė Goda Aksamitauskaitė
„Frieze“, Nr. 194, 2018 m. balandis