Paroda „Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918–1940 m.“ Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki 2017 m. birželio 4 d.

7, 7, 7. Aukso puodas! Tik kad... ne. Pirmoji lietuvių dailės paroda, kurioje nedalyvavo nė viena moteris, buvo surengta 1907 m. Vilniuje, pirmoji lietuvių moterų dailės paroda, savo 80-mečiu inspiravusi dabar NDG vykstančią „Asmeniška“, Kaune surengta 1937 m., o 1977 m. Veronoje įvyko tarptautinė menininkių paroda „Magma“, kurios pavadinimas įkvėpė dabar NDG vykstančią parodą MAGMA.

Bėgu akimis per pirmosios moterų dailės parodos recenzijas ir galvoju: niekas nepasikeitė. O recenzijų būta su kaupu – nuo Vydūno, Vienožinskio, iki anonimo, pasivadinusio moters vardu. Daugelis kritikavo pirmosios parodos chaotiškumą. Taip, ji išties atrodė „suneštinė“: ekspoziciją sudarė tapyba, grafika, skulptūra, piešiniai, servizai, pudrinės ir t. t. Galbūt nėra ko stebėtis, turint omenyje, kad apie būsimas paro­das tuo laikotarpiu laikraštyje būdavo paskelbiama likus porai savaičių ir autoriai (-ės) arba spėdavo sukurti kažką nauja, arba traukdavo senus darbus, arba nedalyvaudavo visai (dėl to moterų dailės parodose tarpukariu nebuvo vilniečių). Tačiau dabar ši tradicija jau išgyvendinta.

Kas nepasikeitė? Apskritai požiūris. Moterų iniciatyva supeikta teigiant, kad nėra jokios prasmės joms telktis į būrį pagal lytį ir būtent taip save pozicionuoti – juk grupinėse parodose dalyvauti niekas nedraudė. Anot vieno recenzento, užtenka iš grupinių parodų išimti kelis blogus vyrų darbus, įdėti kelis gerus moterų, ir viskas susitvarko. O kodėl taip nebuvo daroma iki tol?.. Paroda girta džiaugiantis, jog pagaliau moterys ėmėsi iniciatyvos į savo rankas, pažadino moterišką savivoką, susibūrė ir prisistatė publikai. Gražu. XX a. pirmoje pusėje (ir vėliau) moterų kūryba laikyta sentimentalia, dekoratyvia, mėgėjiška. Kitaip tariant, hobiu, kuriuo užsiimama, kai / jei lieka laiko po pasirūpinimo šeima ir po namų ruošos darbų. O kas nepasikeitė? Per atidarymą pasakyti kalbos atvyko kultūros viceministras. Kol skaitė tai, kas jam jo paties (vis dėlto tikriausiai padėjėjų) buvo parašyta, tol – dar dar, tačiau nusprendus pridurti kažką „nuo savęs“, ne oficioziško, lyg pajuokaujant, nuskambėjo frazė, kurios tiksliai nebeatkartosiu, bet pasakyta daugmaž taip: kiek daug moterų auditorijoje, na, tai džiugu, kad jums rūpi tokie dalykai.

Asmenine tragedija drauges bei koleges menininkes sukrėtusi ir pirmąją jų parodą paskatinusi Marcė Katiliūtė tarsi iliustruoja, tačiau, kita vertus, truputį iškreipia ano meto moters padėtį kūryboje. Ji norėjo būti menininke „pilnu etatu“ – ne eiti į tarnybą, ištekėti ir retkarčiais pakurti, o panirti visu kūnu ir mintimis, nesiblaškyti ir iš to pragyventi. Ir tada, ir dabar tai įmanoma, bet vis dėlto... nelabai. Katiliūtė savo laiškuose kaltino kolegas ją vertinant ne tiesiog kaip kuriantį žmogų, o kaip menininkę moterį, ir manė esanti nepakankamai pripažįstama būtent dėl šios priežasties. Ji kartu su Domicele Tarabildaite-Tarabildiene baigė meno studijas ir norėjo išvykti mokytis į Paryžių. Abi stipendijų negavo. Tačiau Domicelė nuėjo aiškintis su valdžia ir, nors viena komisijos narių, Sofija Čiurlionienė, susirūpino, kaip čia moteris ir dar trijų mažamečių vaikų motina (!) griaus šeimą – juk net vyrams Paryžius susuka galvą, ji, savo išsikovojusi, į Prancūziją išvyko. Vadinasi, buvo įmanoma. Tik praėjus 5 m. po Katiliūtės mirties, pagaliau buvo surengta jos kūrybai skirta paroda, paviešintos jos mintys. Pasipylė susižavėjimas kūriniais ir kritika valdžiai, raginimai kreipti dėmesį į jaunus (-as) gerus (-as) menininkus (-es), nepriklausomai nuo jų lyties, socialinės padėties ir panašių aspektų, – mirusįjį visada lengviau mitologizuoti ir herojinti nei įvertinti dar esant gyvam.

Vis dėlto šis tekstas turėtų apžvelgi parodą NDG, o ne atpasakoti istoriją. „Asmeniška“ kuratorė Ieva Burbaitė ir architektė Marija Repšytė į „moteriškąją problemą“ – moteris šeimoje, visuomenėje ir kūryboje – pažvelgė tik per kūrybos prizmę. Intencionali prieiga prie feministinio diskurso čia labai nuosaiki arba jos visai nėra. Bene 200 eksponatų, surinktų iš muziejų ir privačių kolekcijų, atskleidžia bendrą Lietuvos moterų menininkių kūrybos spektrą: rūšis, techniką, temas. Išlaikoma dailės rūšių hierarchija: tapyba iškilmingai, vietomis pernelyg suforsuotai kabo ant sienelių, grafika, piešiniai, fotografijos ir kt. gausiai nugulę ant debesų, salų, stalų. Nemažai kūrinių – iš 1937 m. parodos, taigi bend­ras „Asmeniška“ eksponatų kiekis ir jų pateikimo būdas pateisinamas, prisimenant pirmosios parodos išvaizdą (beje, ant vienos sienos projektuojamos jos atidarymo fotografijos, galima palyginti). Ne taip gerai susipažinus su kontekstu ir menininkių biografijomis, vyriškoji linija punktyrais sutinkama Barboros Didžiokienės karikatūrose, viename užsakomajame port­rete ir menininkių mergautinėse arba povedybinėse pavardėse –­ iš šių galima nuspėti ryšius su to meto inteligentija.

Lankydamiesi parodoje pamėginkite suskaičiuoti, kiek joje motinų su vaikais arba tik vaikų vaizdų. Nenuostabu – dar ir dabar žiniasklaida perša mintį, jog vaiko laukimasis yra pagrindinis moters gyvenimo tikslas, jos paskirtis, ir stebisi (švelniai tariant) sąmoningai pasirinkusių būti bevaikėmis sprendimu. Daugybė kitų, sakyčiau, švelnokų kūrinių – taip pat iš kasdienybės: portretai, kiemas pro langą ar laiveliai Nidos uoste. Tačiau ir toji buitis skiriasi: vargingesnės merginos vaizduoja šlavėją, bulviakasį, kasėjus („Vyrai su kastuvais“ – nuostabus daugiaplanis Liudos Vainekytės linoraižinys, primenantis 30 m. vėliau Sofijos Veiverytės nutapytus „Traktoristus“), kilusios iš aukštesnės klasės – šokius, apsilankymą pas kirpėją. Išsiskiria dvi istorinės tematikos kompozicijos: Vandos Juzefos Pazukaitės mėlynai rausvas linoraižinys „Emilija Pliaterytė 1831 m. sukilime“ ir realiste pavadintos Irenos Jackevičaitės-Petraitienės didelio formato simbolizmo, tragizmo ir net lengvo erotizmo persmelkta „Pavergtoji Vilnija“, kuri nustebino net ją turėjusį ir apie tai pamiršusį M. K. Čiurlionio muziejų.

Repšytė sakė norėjusi „asmeniškumą“ įvesti ir į parodos architektūrą. Todėl didžiausios NDG ekspozicijų salės sienos naudojamos minimaliai, kūriniai išbarstomi jos erdvėje. Norėta, kad lankytojai asmeniškai susitiktų ir su eksponatais, ir vieni su kitais, o žengiant žingsnį į šoną akiratin pakliūtų vis naujas, prieš tai nepastebėtas kūrinys ir kurtų sąveiką su tuo, kas jau matoma. Šia prasme pa­roda „nefotogeniška“, o vaikščiojimo po ją trajektorija – klaidinanti. Pora galimų pradžių ir kiekvieno asmeninė pabaiga. „Asmeniška“ – puiki retrospektyvinė paroda tiems, kas daugiau ar mažiau pažįsta pristatomą laikotarpį. Taip pat tiems, kas ieško moterų savivokos ir solidarumo lietuviškoje dailėje užuomazgų. Antrajai grupei žmonių kilusius, ne iki galo artikuliuotus klausimus padės atsakyti arba dar labiau sujauks mintis kita moterų dailei skirta NDG paroda MAGMA (žr. toliau).