Dievai ir žmonės ginčijosi tarpusavyje. Tada atsirado Niujorkas. 

Ignas Kazakevičius 

 

Judita Liaudanskaitė. „Anapus“

 

Surašymo biuro duomenimis, 2020 m. balandžio pabaigoje 77 proc. Niujorko mažųjų įmonių pranešė, kad krito pajamos, pardavimai, neįskaitant finansinės pagalbos ar paskolų...

...Šis miestas išgyveno pilietinį karą ir 1918 m. pandemiją. Jis išgyveno akcijų rinkos griūtis, Antrąjį pasaulinį karą, keletą finansų krizių ir Rugsėjo 11-ąją...

...Visuomenės sveikatos tyrėjai apskaičiavo, kad iki gruodžio 31 d. užsikrėtė 44 proc. visų Niujorko gyventojų...

...Iki 2022 m. liepos 11 d. Niujorke buvo sušvirkšta 17 956 430 COVID-19 vakcinos dozių...

Menininkė Judita Liaudanskaitė atvyksta į Niujorką. Stebi. Būna. Fotografuoja. Stebi. Derina kadrą. Derina kadrą. Kartoja kadrą. Ieško. Nori sulaukti kadro. Keičia rakursus. Bando surasti miesto, rajono, gatvės foną. Keičia fonogramas. Replikuoja. Stebi, vaikšto, atranda. Būna mažas didelis Niujorkas. Būna labai mažas, telpantis į kelionės krepšį. Pora batų ir du sumuštiniai. Valkataujantys žmonės ir šunys. Susirinko, suplaukė. Sėkmės laboratorija, streetai ir aveniu paklydusiems ir atklydusiems... Nepamiršti, šiukštu nepamiršti!!! Atvykstate į 2019–2020 m. atkarpą, distanciją, getą, cenzūrą, klaustrofobiją. Tai baimė šypsotis. Tik liūdnas kaukės veidas. Bet vis tiek nedrąsu. Kaip sekasi? Tau viskas gerai? O kiti miršta, mirė, mirs, ar tau reikia šventės? Tad ką pasakoja niekada nemiegantis miestas?  

J. Liaudanskaitės paroda „Žvilgsnis į Niujorką“ atidaryta Kauno galerijoje „Aukso pjūvis“ (veiks iki rugpjūčio 31 d.). Simboliška. Aukso pjūviu apskritai vadinčiau vietą, kurioje galerija įsikūrusi. Tai Kauno Vienybės aikštė, Kauno istorijos, architektūros ir kultūrinio gyvenimo pjūvis. Nedidelis jaukus kleketuojantis pasaulėlis. Visko saikingai daug. Ir visiems visada norėjosi čia ką nors prilipdyti, kuo nors papildyti, įsiamžinti – paminklu, pastatu, renginiu ar pan. Tad paroda organiškai papildo šio miesto mieste vitriną. Juditos paroda – apie popandeminio gyvenimo pulsą Niujorke. Pagrindinės nuotraukos yra iš Manhatano ir Bruklino rajonų. 

„Turbūt nebuvo tokio miesto JAV, kurio gyvenimas per pandemiją būtų buvęs taip suvaržytas ir nukentėjęs. Ieškojau liūdesio ir fatališkų pėdsakų, liudijančių tuos įvykius. Buvau ne kartą Niujorke ir prieš pandemiją. Šios parodos įspūdžius atsivežiau tomis dienomis, kai blokada buvo tik tik atšaukta. Įspūdis – lyg žemės drebėjimas būtų sukeitęs iškabas. Durys, metro, langai vėl atsidarė, bet lyg per nepasitikėjimo pasauliu miglą. Žinoma, žmonių entuziazmas beribis. Jis greitai nušlifuoja ir nušluoja to seno pasaulio griuvėsius, užkloja žybsinčia reklamine viltimi, šypsenomis. Patiki. O visgi...“ – pasakoja autorė. 

Paklausta, ar fotografavo dangoraižius, menininkė tarsi teletaipu išberia: „Jei tik kas užsimena apie Niujorką, visiems prieš akis bemat iškyla dangoraižiai. O man jie nerūpėjo – norėjau parodyti žmones, kokiu ritmu jie žingsniuoja Niujorko gatvėmis: nesvarbu, ar tai Brodvėjaus teatro rajonas, ar Centrinio parko prieigos, ar žmonės, laukiantys metro, o gal skubantys 5-ąja aveniu pro „Versace“ parduotuvę, ar tai tiesiog gyvenimo ar apskritai bet kokią prasmę praradę personažai. Mane veikė ant pastatų nupiešti paveikslai ir ženklai ir praėjusius įvykius liudijantys nuplyšę reklamos stendai, bylojantys tik apie egzistencijos trapumą ir laikinumą. Banalu? Gal. Tačiau tai miestas su jam būdingais simboliais ir specifiška vizualia architektūrine sąranga, užpildyta šiandienos ir praeities grimasų bei turinio. Tik laiko klausimas, kada vėl būsiu čia.“ 

 

Judita Liaudanskaitė. „Už grotų“

 

Šiuo metu J. Liaudanskaitė yra pakviesta į Vizualiųjų menų mokyklos Niujorke (School of Visual Art) rezidentūros programą.

 

 

Didžiojo dramblio valgymas

 

Niujorkas. Kažkas kumšteli. Tai laikas. Laikas perbraukti objektyvu vaizdą. Fotografuodama J. Liaudanskaitė nesiverčia per galvą, nebijo būti pagauta diskutuojanti su tradicija ar nuo jos bėganti, juolab bandanti bėgti nuo mūsų spėliojimų ir pastebėjimų. Naujoje parodoje matau menininkės siekį mesti lošimo kauliukus ir tęsti kelionę Niujorko linkui. Čia, žiūrėk, iškritus ėjimui bėgte per kryžkelę, pro fasadą, arba –  aplink priešgaisrinį čiaupą, seną kadilaką. Taisyklingai adaptuota JAV miesto pavadinimo forma yra Niujorkas (New York), sufleruoja žodynas. Tačiau mums verčiau rašyti niujorkas (su mažąja n) – tada būtų paprasčiau derinti didelį visomis prasmėmis Niujorko pasaulį ir menininkės vizualizuojamą Niujorką. Jokiu būdu nenuvertinu potyrio, polėkio, užsispyrimo, tiesiog dramblį reikia valgyti kąsneliais.

Fotografijos požiūriu niujorkas nėra išskirtinis. Jis svarbus tik tiek, kiek autorius gali su juo sukurti ir įamžinti emocinį ryšį, vizualizuoti savo matymą, nuojautas, iliuzijas. J. Liaudanskaitės fotografijose miestas regisi iliuzinis, dokumentiškai idealizuotas, tarsi pasakojimo perpasakojimas įterpiant asmeninių, įstrigusių atmintin, matytų ar veikiau perskaitytų žiniasklaidoje detalių. Prie jų pasąmonė pati susipsichogeografina ir nuveda, kad būtų nufotografuota, įtikrinta, įtvirtinta. 

Tai, ką parodoje prezentuoja J. Liaudanskaitė, galėtume pavadinti koliažine fotografija – miksu, kurio sudedamoji dalis yra vizualinės deformacijos, intuityviai kuriama didmiesčio metafizika, kartais bliuziškai lyriškas, kartais sarkastiškas požiūris į žmones ir architektūrą. Niujorkas – megapolis, kupinas visokių keistenybių, magiškuose kvartalų lankstiniuose knibždančių personažų, tarsi jie būtų ištraukti iš įvairaus plauko ir kalibro filmų ir materializuoti tam, kad tęstų savo žygius, tik jau šalia mūsų. 

Autorė žvelgia į Niujorką, kalba lanksčia dokumentine kalba, užsimena apie „kažko intymaus“ globaliame pasaulyje svarbą, ko, manding, šiuo metu labai trūksta dabartiniame mene. Kad ir apsimestinio naivumo, šiek tiek šilumos, kavos išsinešti su dviem pavogtomis bandelėmis, kuriomis dalijasi gatvinis mohikanas. Niujorko kokteilio receptas pagal Juditą? Pirmas sluoksnis – atpažįstamas, bendrinis motyvas. Kitas sluoksnis – potekstė. Trečias – pauzė, tuštuma, klaustukas? Įvairūs mažo kalibro daikteliai, fragmentiški veidai, ornamentai, architektūriniai elementai randa savo vietą daugiapakopiame lofte. Dėmesys detalei padeda išlaikyti pusiausvyrą tarp abstrakčių spalvinių ir faktūrinių žaidimų, kompozicinių triukų, žiūros horizontų, žvilgsnio fokuso kaitos. Pavadinimai-abstrakcijos tik papildo paviršiaus tėkmę, kaip ima raibuliuoti vanduo nukritus lapui. Kryžiuojasi gatvelės, gatvės, aveniu, šaligatviai, takeliai – linijos, taškai, punktyrai, tonai kuria optinę miesto atmosferos tekstūrą, kurioje palaimingai skendi tirpstančių objektų kontūrai. 

 

Judita Liaudanskaitė. „Koherencija“

 

Kartkartėmis prie jų priartėjama, kartais dingstama spalvų abstrakte, mat dėmenis čia galima kaitalioti it japoniškame akmenų sode. Autorė tikrina niujorkišką algoritmą, vis stabteli, atsigręžia, o nueitas kelias – dingęs... J. Liaudanskaitės fotokoliažų albumas primena, kad patirtis ir pabaiga tarsi metafizinės paralelės ima ir kartais susikryžiuoja. Todėl Niujorke reikia eiti, eiti vien tam, kad galėtum tiksliau įvardyti idealo akivaizdumą. Eiti ir pereiti tarsi iš niekur atsirandančius pasaulinius sukrėtimus, visuomenės sluoksniavimąsi, cenzūrą, kūrybos prasmę susidūrus su mūsų dienų neužmušamo kultūrinio gyvenimo fenomenu. Patikėkite, kada nors apie šį pandeminį ir popandeminį periodą kalbėsime išdidžiai hiperbolizuodami praeitį: „Tai buvo žydrųjų ekranų laikotarpis. Bendravome jų šviesos nutvieksti. Jautėmės lyg ateiviai. Tikrinome savo ištvermę, grūdinome tikėjimą. Buvome empatiški ir vieningi. Nė vienas mūsų nežinojo, ar dar pamatys rytoj tą, su kuriuo bendravo vakar.“

 

 

 

Ignas Kazakevičius – menotyrininkas ir kuratorius, ypač vertinantis netradicinius kūrybos ir kuravimo metodus, metaforą, popestetiką, remiksus.