Šio rašinio esmė banali ir nuobodi – kaip pasakos „Raudonkepuraitė“ ar „Vilkas ir septyni ožiukai“, kuriose žinomi visi personažai, aiški istorijos pradžia ir pabaiga. Visa kultūrinė spauda iki šiol ne tik kad nėra gavusi finansavimo 2016 metams, bet net nepaskelbtas konkursas. SRTRF internetiniame puslapyje (www.srtfondas.lt, 2016 01 13) rašoma: „2016 m. konkursas bus paskelbtas Vyriausybei patvirtinus konkurso nuostatus. Konkreti data dar nėra aiški.“ Ši bėganti ir uodegą vizginanti eilutė mirguliavo ir visą rudenį. Paprastai tariant, visa kultūrinė spauda ir dar kelis mėnesius nežinos, kokiais šoviniais galės šaudyti šiais metais, kokiais finansais disponuos, tad apie normalų strategavimą, planavimą nėra jokios kalbos. Dreifavimas. Pakarto šuns būsena – ėsti tikrai nebesinori, kvėpuoti nebereikia, virš – vaiskus dangus. Žodžiu, palaiminga būsena. Kultūrinė spauda seniai paskelbusi bado streiką – tik kažkodėl apie tai niekas nežino... Apskritai – apie tai kalbėti rimtai nebeįmanoma. Peržengtos visos ribos. Kokį kalbėjimą gali suprasti politikai, kultūros ministras, vyriausybė, biurokratai? Man dėl jūsų gėda. Žẽma kiekvienais metais rašyti apie tokius niekus. Tenka. Nieko naujo, deja, negaliu pasakyti – tą jau esu rašęs lygiai prieš metus („Literatūra ir menas“, 2015-01-02, Nr. 1, literaturairmenas.lt/2015-01-02-nr-3502/2217-redakcijos-skiltis/3549-gytis-norvilas-labas-kultura-nauji-metai).

Po praėjusių metų pirmąjį pusmetį vykusių ilgų pokalbių, peticijų, radijo laidų, diskusijų su Lietuvos kultūros taryba ir Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondu, Prezidentūros, Vyriausybės, Kultūros ministerijos raštų –­ kitaip tariant, pasirodo –­ skersai ir išilgai tuščių kalbų, galiu tik pasakyti, jog niekas nepasikeitė. NIEKAS. Greičiausiai valdininkai neranda laiko padėti dvie­jų parašų ir antspaudo. Greičiausiai. Tai atviras (tebesitęsiantis) tyčiojimasis – kitaip to nepavadinsi. Turiu pripažinti, jog realūs bandymai, žingsniai justi bent iš Lietuvos kultūros tarybos... Tai jau nemažai.

Teisingausia būtų kultūrinės spaudos neleisti (tuo greičiausiai kažkas labai apsidžiaugtų), o redakcijos raktus išmesti į Vilnelę nuo tilto, ant kurio sukabintos amžiną meilę prisiekusių vestuvininkų spynos. Jei manote, kad jaučiu malonumą apie tai rašydamas – visiškai klystate. Neįdomu, nuobodu, neperspektyvu, nusibodę, juoba apie tai skaityti jums. Bet dabar tai mano (mūsų, mums) frontas, mano (mūsų, mums) karas ir jį turiu (turime) kariauti.

Leidžiant antrąjį šių metų „Literatūros ir meno“ numerį, noriu visiems skaitytojams, autoriams, prijaučiantiems tik padėkoti už palaikymą ir supratimą. Prieš jus lenkiu galvą. Su jumis manevruoti yra lengviau ir prasmingiau. Beje, nuo šių metų žurnalas (o ir prenumerata) pabrango (1,30 Eur), bet nesibranginame. Ne iš gero. Iš kitos pusės – kas jei ne pats bandysi save truktelti, nors ir už plaukų – it Miunhauzenas. Šio išganingo, balto ir nesveikai iškreipto natiurmorto fone.

2016-01-13