Donato Norušio garso paroda „Intuityvios instrukcijos“ iki spalio 22 d. veikė Vilniaus dailės akademijos tekstilės galerijoje „Artifex“

 

Ko tikimės iš garso, kai įeiname į kambarį, kuriame stovi kolonėlės ir mikrofonai? Ar laukiame, kada būsime pralinksminti? Informuoti? Įėję į modernaus meno galeriją, esame įpratę elgtis tyliai. Mandagiai tūpčiojame prie aprašymų; atsargiai atliekame rokiruotes su kitais lankytojais, vis užleisdami garbingus du metrus nuo meno objekto; jei paroda ne visai mūsų, galbūt net stengiamės rasti tempą, kuris būtų kompromisas tarp mandagumo ir nuobodulio. Kiek laiko skirsime garsinei parodai, egzistuojančiai ne tik erdvėje, bet ir laike?

Garso menas nuo atsiradimo pradžios kelia klausimą, kas yra pats garsas ir kur jo vieta – tiek kaip konceptualios meno formos, tiek kaip fizinio reiškinio. Žanras, kildinamas iš ankstyvojo XX a. dada judėjimo ir futuristų, o vėliau išplėtotas avangardistų ir Fluxus kūrėjų 8 dešimtmečio Niujorke, vietą rado ne tarp muzikos, o tarp meno; jo erdvėse ir formatuose (kad ir kokia abstrakti ir sudėtinga būtų meno sąvoka) griaudamas skulptūros, pasirodymo ir triukšmo tapatybės ribas. Plėsdami galerijų ir muziejų erdvių galimybes menininkai mokė naująsias auditorijas atvirumo ir naujo santykio su kūriniais, nuo kurių negali pasislėpti – jie ateina pas tave bangomis.

Vis dėlto tarp muzikos ir tylos telpa daug. Šioje abstrakčioje terpėje garso menas per 40 metų istorijos nutiesė ne vieną būdą parodoje ieškoti prasmės tiek kūrėjui, tiek lankytojui. Bet ar jau išmokome jų klausytis?

Vilniuje tai buvo galima padaryti iki spalio 22 d. veikusioje Donato Norušio garso parodoje „Intuityvios instrukcijos“. Ji labai tiko Senamiestyje įsikūrusioje mažoje Vilniaus dailės akademijos tekstilės galerijoje „Artifex“ su 3 baltomis erdvėmis ir koridoriumi. Po parodą lankytoją vedė Donato ir kuratorės Ievos Gražytės išvystytas mito naratyvas: alternatyvus siekis pasakoti vietos, akimirkos, kūno ar daikto istorijas garsu.

Sakau, tiko, nes garsas ir yra tekstilė: ne tik dėl to, kad garsas yra neišvengiamai medžiagiškas, tiek metaforiškai, tiek fizikinis fenomenas. Mane visada žavėjo simbolinis audi- žaismas žodyje audinys – lyg paslėpta nuoroda į skambančias gijas, kurios suriša objektus erdvėje į vientisą aplinkos tekstūrą. Nuoroda į garsą ne tik kaip išorinio pasaulio, bet ir kaip mūsų visuomenės audinį, kuriame viskas ir visi susiję; kuris suriša žmones, tarp jų (ne)esant žodžių. Garso menas – ir D. Norušio paroda – dažnai tiria būtent tokius audinius: iš ko išausta erdvė, kasdienybė, skulptūra, mūsų kūnas.

 

Donatas Norušis. „(De)gradacija“. Donato Norušio nuotrauka

 

Nors garso meno kategorijų oficialiai nėra, kartais išskiriami du tipai: garso instaliacija ir garso skulptūra. Abu tipai yra laike egzistuojančios (angl. time-based) meno formos, garsui instaliacijose tampant pagrindiniu meniniu objektu, dažnai žaidžiančiu su erdve, jos akustika ir architektūra, klausytojo pozicija joje. Skulptūros atveju garsas arba skleidžiamas pasitelkiant fizinį objektą, arba erdvėje esantis objektas kitais būdais dalyvauja sklindant garso bangai. D. Norušio paroda pateikia gerų pavyzdžių šiems tipams ir jų interpretacijoms, kartu į graso meną įtraukdama lietuvišką kontekstą. Jei pirmieji garso meno kūriniai gimė iš Niujorko triukšmo, tai kaip skamba šiuolaikiniai Vilniaus garso mitai?

Įėjusį į galeriją klausytoją pasitinka 4 mikrofonai, kurių atgarsiai į galeriją perkelia Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios akustikos parametrus. Garso menui ieškant konceptualios ir akustinės garsinių fenomenų tapatybės, tokia erdvė iš tiesų dėkinga: simbolizmu ji iš karto kelia klausimą, kaip galerija ir šventovė gali koegzistuoti vienoje erdvėje sugretinus parodos erdvės vaizdą ir bažnyčios garsą. Garso menininkai bažnyčias mėgsta dėl ilgo reverberacijos laiko, bet technologijos į galerijas šiandien leidžia įnešti ir įneša bet ką: mišką, operą, savo miegamąjį. Vienas žinomesnių pavyzdžių – Billo Fontanos 1984 m. Berlyne pristatytas įrašas, kuriame suskambo triukšmingiausios prieškario Europos traukinių stotys, leidusios persikelti ne tik erdvėje, bet ir laiku. Donato parodoje lokalius kontekstus puikiai atspindi „Monumentu bulgarkei“ pavadintas kūrinys. Čia 4 kanalais transliuojamame garse pro menininko namų langą girdimas buitinis triukšmas susipina su jo skaitoma poezija, autoironiškai keliant klausimą, kuris garsas taps eksponatu monumentu: kampinio šlifuoklio ar skaitomo eilėraščio?

 

Donatas Norušis. „Hmmm"

 

Abiem atvejais garso instaliacija ar skulptūra kviečia į savotišką žaidimą, kurio taisykles gali susikurti klausytoja, darydama viską, ko galbūt nedrįstų originalioje erdvėje – atsistoti prieš nematomą altorių ir šūktelti, garsiai juoktis, dainuoti; eiti per rajono triukšmą ir bandyti jį romantizuoti vos girdima poema. Kuo tampa erdvė, kai lieka tik garsas? Būdama ne visai tabula rasa ji virsta garso architektūros, jos istorijos ir sociokultūrinių normų laboratorija, išlaisvinančia patalpą nuo paskirties, o mus – nuo jos ribotumo suvokimo.

Vis dėlto tam, kad tik iš formos pažintume prasmę, turime dalytis kontekstu, galbūt net išsilavinimu. Esame vizualiai raštinga visuomenė, kurioje garso abstraktumas dažnai pakiša koją. Tai pastebi kultūros kritikai, tarkim, „New York Times“ straipsnyje „Tai garsas, tai menas, kažkas tai vadina muzika“ („It’s Sound, It’s Art, and Some Call It Music“). Straipsnio pradžioje cituojamas dramaturgo Williamo Hoegalando ciniškas komentaras apie performanso meną: „...mes jau turime performansus: jie vadinami teatru.“ Mes jau turim ir muziką, ir skulptūrą – ar garso menas nėra tiesiog keistas triukšmas? Kiek galime klausytis tylos ir bandyti joje ieškoti prasmių?

Tačiau garsas yra daugiau nei tiesiog kitoks menas. Jis leidžia geriau suprasti laiką, jau minėtus erd­vinius kasdienybės audinius. Grįžtant prie Donato parodos – vienoje iš erdvių skamba ten pat stovinčios polistireno skulptūros kūrybos procesas. Karšta viela rašytas eilėraštis mums neįskaitomas, tačiau, I. Gražytės teigimu, „garsas gali papasakoti objekto atsiradimo laiko naratyvą, jo audioretrospektyvą“. Kas mums padeda pažinti aplink esančius objektus, vietas? Jų formos, pavadinimai? Galbūt čia garsas gali ateiti į pagalbą, kai vaizdo perpildytame archyve pasigendame atminties formos alternatyvų.

Nemėginu teigti, kad vaizdas ir garsas turi būti priešinami. Anaiptol, vaizdo ir garso žaidimas dažnai ir padeda juos geriau suprasti: erdvę iš tikrųjų geriau suvokiame ausimis, ne akimis; emociją filme ar spektaklyje dažnai suteikia būtent garso takelis. Balsas yra galingas mūsų garsinio raštingumo agentas, net ir be žodžių gebame skaityti subtiliausias garso išraiškas. Pažinti garso ir vaizdo santykį galima pasitelkus ir trečią mediją, tarkim, vandenį ar kūną, pavyzdžiui, 2016 m. Berlyno „Eigen + Art“ galerijoje Carsteno Nicolos eksponuota instaliacija „Iškreiptas Atspindys“ („Reflektor Distortion“), kai žemi dažniai keitė vandenyje atsispindėjusias neonines šviesas, taip garsas tapo matomas. Donato parodoje buvo galima išgirsti jo balso ir kvėpavimo bangas, tuo pat metu matant skaitomą tekstą. Donatas tiesiogine to žodžio prasme stojo krūtine tarp teksto „It’s all about the myth“ („Viskas apie mitą“), kurio projekcija iškraipoma garso bangų ir jo kuriamo garso. Garsas laužia šviesą, o kūnas laužia garsą. Lankytojo kūnas galerijoje kuria naują parodų lankymo mitologiją.

Kokia bus ta mitologija, sprendžia kiekvienas atėjęs paklausyti „garso, meno, o gal muzikos“. Garso menas istoriškai buvo ir turbūt tebėra maištingas bei socialiai atsakingas: nuo pirmųjų Luigi Russolo garso provokacijų iki šiuolaikinės Samsono Youngo sociopolitinės kritikos. Verta paminėti ir Christine Sun Kim, kuri, būdama kurčia, labai taikliai naudoja įvairias medijas garsui suprasti ir meno pasaulio – kuriame garsas ironiškai visada siekė rasti lygiavertę vietą – kritikai.

Medžiagos, tampančios muzikiniais ar garsiniais instrumentais tiek dada tradicijoje, tiek ir D. Norušio parodoje, yra elegantiškas DIY (pasidaryk pats) bei kruopštaus techninio darbo derinimo rezultatas. Tokiai parodai ir tokiam intelektualiniam maištui instrukcijų, kaip eiti pro galerijos erdvę, tiesiog nėra – joje klausytoja – lygiavertė žaidėja ir yra kviečiama būti aktyvi, inovatyvi, bet kartu ir kantri. Galbūt reiktų sukurti Jurgio Mačiūno vertą Fluxus instrukciją, kaip austi parodų audinius ar dėti kates į fortepijonus. Bet pirmiausia svarbu klausytis garso ne tik kaip tylą užpildančios medžiagos. Galerijos tyla, jos sienos ir eksponatai tėra dalis įvairialypės istorijos gijų, kurias skaityti mokomės net tada, kai sąmoningai jos nesuprantame. Ir tik kai galerijos erdvėje liekame vieni su garsu, galbūt išgirstame ir savo, kaip parodos klausytojo, ataidą.

 

Donato Norušio „Intuityvios instrukcijos“ ČIA

 

Carsten Nicolai. „Reflektor distortion“