Menininkas Vytenis Lingys dešimt metų gyvena tarp Lietuvos ir Pietų Ispanijos. Jo kelionės į Andalūziją tikslas – šviesos paieška. Gal tai skamba kiek ekstravagantiškai, bet tapybos istoriją galima parašyti vien per šviesos paieškų prizmę. V. Lingiui gyvenimas Andalūzijoje svarbus dėl ilgai trunkančios dienos šviesos ir galimybės tą šviesą įvaizdinti, kiekvieną jos kuriamą tikrovės gabalėlį perkelti į paveikslą. 

Meno istorijoje gerai žinomas tapytojo Paulio Cézanne’o užsispyrėliškas noras tapyti Šv. Viktorijos kalną visais paros ar metų laikais, iš įvairių pusių ir žiūros taškų. Prancūzų postimpresionistas nutapė per šešiasdešimt šio kalno peizažų. Ko ieškojo modernizmo pradininku laikomas kūrėjas, kodėl kaip apsėstas tapė tą patį motyvą? Šiandien akivaizdu, kad dailininkas į tikrovę žvelgė kaip į ypatingą erdvės organizavimą, bandė ją sutvarkyti naujai ir savaip.

 

Vytenis Lingys, „Pražydęs Ikaras“, 2022

 

Apmąstant V. Lingio pastarųjų metų kūrybą, P. Cézanne’o pavyzdys išniro dėl dviejų priežasčių: viena vertus, vilniečio drobėse dažnai kartojasi abstraktus kalnų motyvas, kita vertus, jo meninio mąstymo prieiga artima prancūzų dailininko sintetiniam metodui. Kaip ir dauguma jaunųjų menininkų, kūrybinio kelio pradžioje „persirgusių“ mokytojų įtakomis, vėliau V. Lingys pradėjo ieškoti savojo identiteto. Šis procesas vieniems užtrunka ilgiau, kitiems trumpiau. V. Lingio kūrybinio individualumo paieškos atvedė jį iki Andalūzijos: drobėse jis troško perprasti ir perteikti kalnų struktūrą, šviesos ir baltos spalvos „orkestruotes“. 

Menininkas neslepia, kad tapatybės paieškos – ilgas, sudėtingas ir net skausmingas kelias. Jis vinguriavo nuo Japonijos minimalizmo iki XX a. tapybos srovių: kuriant savo „žodyną“, keliant vis sudėtingesnes profesines užduotis, perprantant gamtos, architektūros formų struktūrą, šviesos ir spalvos ritmą, suteikiant paveikslui naujos baltosios energijos – tiesiogine ir perkeltine prasme. Postūmio siekis paskatino V. Lingį kelionei į Ispanijos pietus, kur netrukdomas visą laiką galėtų skirti tapybai, motyvų ir kompozicijos ieškojimams šviesaus kolorito drobėse. Balta spalva traukė, menininkas bandė sukurti švytėjimo efektą, sintetinti formas, kol pergalingai pats sau galėtų atsakyti: gana, tapybos darbas užbaigtas.

Tie, kam teko leistis lėktuvu į Malagos oro uostą ilgai sklendžiant virš kalnuotų viršūnių, tikrai supras dailininko potraukį kalnams, žvilgsniui iš viršaus, kai lietuvių tapybos kompozicijose vyraujanti horizonto linija nebetenka galios ir prasmės, kai akys užmato tik vaizdą iš aukštai, banguojantį kalnų formų ritmą ar patiria net optinę apgaulę: nebesupranti, kuris objektas yra arčiau, o kuris toliau, kalnų masyvas susilieja su debesimis. Šią dvilypę iliuziją yra apibūdinęs poetas Simonas Bernotas: „kalnų viršūnės su debesiu liejas / baigias žemė dangus prasideda“.

V. Lingio tapyboje kuriamo susiliejimo įspūdį galima pavadinti poetine erdve. Ji nepaprasta, jai sukurti būtina sąlyga – menininko „buvimas“ tapybos kūrinyje, dar apibūdinamas kaip įsijautimas, aristoteliškas katarsis. Dailininkas čia pagrindinis herojus, jis kuria santykį su regima ar įsivaizduojama aplinka, tik jis pats valdo baltos spalvos spinduliavimą, užpildo ar palieka baltas drobės teritorijas, „apgyvendina“ ją vienu kitu motyvu, kurį gali netikėtai ar medituojant atrasti arba pažinti. Kad poetinė erdvė įgautų konkretumo, apčiuopiamumo, reikia nedaug – savito abstraktaus menininko žvilgsnio į gamtos motyvus, prie kalnų prigludusius miestelius, vienišos pakelės varpinės ar paukščio silueto.

Poetinės erdvės sandarai būtinas ir kitas elementas – laikas. V. Lingio paveiksluose dažnai matoma centrinė kompozicija, tai yra pačiame drobės viduryje besiformuojantis struktūrų mikropasaulis, spalvos dėmių koncentracija viename taške. Tas mikropasaulis gali energetiškai išsiskleisti per visą paviršių arba likti nepaliestas, kartais plačiais teptuko mostais jis ima „judėti“ į visas drobės puses įterpdamas linijinį žmogaus ar paukščio kontūrą. Kitaip tariant, dailininkas pasiūlo netikėtą siužetą, kuris įmanomas bet kurioje pasaulio dalyje ir bet kuriuo laiku. Laikas čia sąlyginis matmuo. Jo neapčiuopiamumas ypač atsiskleidžia antikinės temos paveiksluose. 

Tradicija vaizduoti antikos herojus yra ne kas kita, kaip menininkų bandymas samprotauti apie amžinybę. Jų kūriniuose vis iš naujo įkūnijama amžina žmogaus santykių drama: išdavystė, paikumas, begalinė meilė... Aštuntajame dešimtmetyje antikos herojai skverbėsi ir į sovietinio laikotarpio lietuvių tapybą. Laikas tos eros paveiksluose, žmogiškosios prigimties dilema įsiliedavo į vieną laiko kapsulę – dabartis ir praeitis tapdavo svarbios tik emociškai suvokiant lyrinio herojaus išgyvenimus. V. Lingio „Pražydęs Ikaras“ – istorijoje besikartojančios galimybių ribos, novatoriškumo kaina, emocinis svaigulys peržengus įprastas fizines žmogaus galimybes. Mirtis paveiksle nevaizduojama, tik raudona dėmė išsiskleidusi drobėje lyg raudonas begonijos žiedas. Turime išmanyti graikų mitų kontekstą, kad suprastume dailininko raiškos būdą.

Menininkų abstrakcionistų informel ar lyrinio stiliaus drobėse svarbiausia yra jausmiškai suvokti kontekstą. Tai, kas amžina, gali tapti momentiniu ir impulsyviu sprendimo būdu, jausmų proveržiu grįsta kompozicija. Antikinis laikas – stotelė amžinam žmogaus sielos nerimui apmąstyti, šitaip perteikiant veiksmo efektą ir estetiką. Apskritai abstrakcionistams svarbi kūrinio estetika, tragiški siužetai visuomet sustiprinami puikia tapyba, subtilia spalvų ir formų kompozicija. Pasak Niujorke gyvenančio tapytojo Kęstučio Zapkaus, „tiesos ir grožio nepasieksi nerangiu vaizdu“.

V. Lingio tapyba susiformavo stipriai veikiama geopsichologijos. Andalūzijos klimato įtaka jo asmenybei akivaizdi. Šviesa ir baltos spalvos drobės su žaižaruojančiais mėlynos, raudonos ar geltonos spalvų intarpais – tai lyg apibendrinti tikrovės inkliuzai, randami tik šviesos nutviekstuose pietų kraštuose. Galbūt yra ir kitas paaiškinimas, šeštajame dešimtmetyje išsakytas amerikiečių abstrakcionisto Jacksono Pollocko: „Tapyba yra savęs atradimas. Kiekvienas geras menininkas tapo tai, kas jis yra.“