Praėjus bemaž 15 metų, prisimenu susitikimą su filmininku Jonu Meku. Tuomet, ką tik baigusi meno studijas, pradėjau kurti fotografijų ciklą „Lietuvos kultūros veikėjų portretai“. Pasirinktus herojus įamžinau fotografuodama jų batus. Smalsumo dėlei, o veikiau atminties labirinte bandydama rasti autentiškas detales, žvilgtelėjau į debesį, kuriame kabo tuomet į Vilnių iš Niujorko draugams rašyti laiškai.

Stalas prie galinių „Antologijos kino archyvo“ durų. Dovilės Dagienės-DoDA nuotrauka

„Po to, kai pakalbėjom telefonu, nuvažiavau susitikti su JM. Atvykau kiek anksčiau, nes nenorėjau vėluoti, bet gal kiek per anksti, taigi turėjau laiko pasidairyti aplinkui. Apėjau kvartalą, pažiūrėjau, kaip ten kas atrodo. Prie galinių pastato durų stovėjo lyg ir išmestas stalas. Toks labai geras rašomasis stalas. Šalia gulėjo iškritę stalčiai ir voliojosi popieriai, tušti vokai ir kažkokios dėžutės. Pagalvojau, kad jis veikiausiai bus iš anthology. Tada dar šiek tiek pasivaikščiojau ir paskambinau į duris. Spėk, kas jas atidarė! Buvo apsivilkęs paltu, lyg ir laukė prie išėjimo. Tuomet padavė man ranką ir nieko nesakęs mostelėjo ragindamas užeiti. Viduje buvo daugiau žmonių: vienas lietuvis (jis, kaip vėliau paaiškėjo, atvyko imti interviu) ir pora vietinių merginų, kurios jau ruošėsi išeiti, vieną jų JM, pačiupęs už rankos, čia pat suko šokio ratu. Vėliau mes, likę trys, taip pat išėjome. Lyg ir ieškoti vyno. Jau beeinant paklausiau JM, „ar mes einame į tą barą (minty tai turėjau „Anyway“)...“, bet nespėjau baigti sakinio, kai jis sušuko: „A, tai tu nori į TĄ barą? Nee, šiandien ten neisim.“ Žodžiu, tokie keisti dialogai. Ir kuo toliau, tuo įdomiau. Atėjom į kažkokį barą. Tas trečiasis jau norėjo išeiti, nes užsiminiau, kad su JM turiu šį tą aptarti, bet JM tuoj pat pasakė, kad mes „neturim aptarti visiškai jokių reikalų“, taigi jis liko. Turiu dar pasakyti, kad iš pradžių JM į mane žiūrėjo įtariai, tiksliau – visai nekreipė dėmesio, tik jau vėliau paklausė, ką aš čia veikiu. Sakiau, kad fotografuoju. Jis atsakė, kad niekuo negali padėti dėl to, kas susiję su fotografija, nes nieko apie tai nesupranta, o ir jam visai neįdomu. Pasakiau, kad man nereikia jokios pagalbos, kad fotografuoju portretus... Vėl nespėjau baigti sakinio, kai jis nutraukė sakydamas, kad port­retai jau nebeįdomus žanras. Tada papasakojau apie batus. Tuomet man pasiūlė eiti į parduotuvę ir ten juos fotografuoti. Supratau: nieko nebus. Bet tada jis prisiminė kažkokį performansą apie batus, dar ėmė pasakoti, kad kitos batų poros jis apskritai neturi ir vos tik parduotuvėje nusiperka naujus, senuosius išmeta. Taip bekalbant jau ketino batus nusiauti ir duoti man, bet tada ėmiau sakyti, kad prireiks šiek tiek laiko susistatyti kadrą ir jei jis neturi laiko laukti galėčiau ateiti rytoj. Jis pasakė, kad kitos progos galiu ir neturėti... Ką gi, tariau sau OK, prisitaikysiu prie situacijos, jei jau kitos progos nebus. Iš kuprinės ištraukiau trikojį, „Mamiya“, tada užtaisiau juostą. Staiga, gal pamatęs, kad mano ketinimai rimti ir kad ne su muiline spragsėsiu ar dar dėl kokių priežasčių, pasiūlė ateiti kitą dieną. Susitarėm. Tuomet įtampa atslūgo, dar šiek tiek pabend­ravom. Ant sienos pamačiau Cale’o fotografiją, kalba nuvinguriavo prie Lou Reedo, Laurie Anderson ir kitų. Tuomet pasisuko apie Jurgį, jo kūrybą, o baigėsi gana aistringu pasakojimu apie vieną rašytoją, kuris, rinkdamas medžiagą šio biografinei knygai, pridarė gėdos vakarėliuose, kuomet buvo supažindintas su vietiniais menininkais. Tuomet dar klustelėjau, kur gauti pjesę „Pati pradžios pradžia“, į tai atsakė, kad niekur, nes ji guli stalčiuje. Ir spektak­lio jis nematė, tik apie jį girdėjo. Pažadėjau nufilmuoti ir atsiųsti spektak­lio įrašą, jeigu dar bus rodomas. Griežtai paprašė filmuojant nezūminti. Padovanojau jam MI „Madagaskarą“, kurį tuo metu turėjau įsimetusi į kuprinę. Jis buvo dėkingas. Taigi po truputį radom bendrą kalbą ir viskas klojosi gerai. Sutarėm, kad ateisiu rytoj ir nufotografuosiu batus. Atsisveikinom. Klaidžiojau po miestą. Švietė saulė. Vakarop nuvažiavau į Konio salą...“ (2005 m. vasaris, Niujorkas)

P. S. Mano herojus kitą dieną avėjo rudus odinius, dailiai nunešiotus batus. Tuomet man atrodė – šie, rudi odiniai batai būtų tinkamesni portretui, užsiminiau apie tai, bet nedrįsau reikalauti juos pakeisti. Supratau, kad negaliu to daryti, o vėliau tuo įsitikinau dar labiau.

Dovilė Dagienė-DoDA. Iš serijos „Lietuvos kultūros veikėjų portretai“ – filmų kūrėjas Jonas Mekas. Sidabro želetininė emulsija ant popieriaus, 70 x 90 cm