Mano dešinėje, ant medinio stalo, guli gana masyvi, drobe apvilkta knyga „H – Humanistinės fotografijos samprata“ („H – The Notion of Humanist Photography“). Tai – 2 dirbtuvių, 23 fotografų, 4 rašytojų, dizainerio, Nacionalinio audiovizualinio centro (Centre national de l’audiovisuel, CNA) ir Kauno fotografijos galerijos bendradarbiavimo rezultatas. Šia knyga, kurią taikliausia įvardinti kaip kolekciją ar šiuolaikinės humanistinės fotografijos kartoteką, bandoma prikelti, atkurti, atnaujinti ir atrasti naująją humanistinę fotografiją.

Apžvelgiant humanizmo kryptį fotografijoje, prasminga prisiminti menininko ir kuratoriaus Edwardo Steicheno parodą „Žmogaus šeimos“ („Family of Man“), saugomą CNA. Ši viena įtakingiausių ir didžiausių fotografijos parodų apkeliavo didžiąją pasaulio dalį, pritraukė daugiau nei 9 mln. lankytojų. Tai E. Steicheno sumanymas ir bandymas Šaltojo karo ir Europą nusiaubusių pasaulinių karų kontekste atrasti žmones vienijančias vertybes, universalią būtį. Parodą lydėjo jo pastanga sukurti ir apibrėžti bendrą, atsietą nuo politikos ir dekonstektualizuotą humanistinės fotografijos kryptį.

 

 

Šiandien galėtume klausti, kas buvo svarbiausia, kuriant „H“. „Žmogaus šeima“ – nemažai kritikuota, todėl pirštams slystant glotniu „H“ išspausdintų fotografijų paviršiumi neapleidžia mintis, kad leidiniui teko rimta užduotis ne tik atspindėti parodos išryškintą problematiką, bet ir pateikti senosios humanistinės fotografijos iškeltų problemų sprendimus. Tam pasitelkiamos ne tik vizualinės priemonės – fotografijos, bet ir tekstai. Taous R. Dahmani „Bandymas permąstyti humanistinę fotografiją“ („Vers une réimagination de la photographie humaniste“) ne tik apibrėžia pagrindinius humanistinės fotografijos sunkumus, bet ir pateikia naujosios humanistinės fotografijos, tiksliau, humanistinės-kritinės fotografijos, gaires. „Žmogaus šeimą“ plačiau kritikuoja Michaelis Baersas tekste „Kas kieta, tirpsta į šviesą“ („All That is Solid Melts into Light“) išryškindamas saitus tarp parodos ir proamerikietiškos, kultūrinį imperializmą primenančios JAV vyriausybės politikos Šaltojo karo fone. Kiti du tekstai – Margaritos Matulytės „Žvilgsnis į blyškiai mėlyną tašką ir humanizmo ilgesys“ bei Adamo Mazuro „Asmeniškos temos“ („Personal Issues“) – kreipia akis į Rytų ir Centrinę Europą, šio regiono buvusį ir esamą humanistinės fotografijos peizažą.

Tekstų autoriai humanistinę fotografiją mato ir vertina skirtingai, atspindėdami leidinio ir jo atsiradimo kontekstą. Kita vertus, jie nei atskirai, nei kolektyviai neskamba kaip autoritetingi balsai – tekstai kalbasi tarpusavyje, prieštarauja vienas kitam. Taip taisoma, mano nuomone, viena didžiausių senosios humanistinės fotografijos problemų – homogeniškos vakarietiškos perspektyvos dominavimas.

Dialogas vyksta ne tik tarp tekstų – tekstile aptrauktas, spalvotas viršelis skatina liesti knygą, ją vartyti, su ja būti. Leidinio trikalbystės (anglų, prancūzų ir lietuvių kalbų) pasirinkimas ir sprendimas fotografijų serijas leidinyje išdėstyti vieną po kitos, jų nepertraukiant darbų aprašymais, tarsi kuriant vientisą ciklą, kuria pokalbį ne tik tarp leidinio ir skaitytojo, bet ir tarp menininkų, rašytojų bei dizainerio Nicolaso Polli’o. Knygą galima skaityti kaip fotografijų serijų rinkinį, stabtelint prie kiekvieno darbo, o atsivertus puslapį knygos pabaigoje perskaityti jo aprašymą. Knygą lygiai taip pat galima skaityti kaip vientisą, nors, kartais atrodytų, miglotais ryšiais susietą darbų kolekciją. Atsiversti daugiau nei kartą skatina dėmesys žmogui, jo individualiems išgyvenimams, jausmams ir atvirumas, kuriuo pasižymi dirbtuvių vadovai Emma Bowkett, Naoise O’Keeffe ir Jimas Goldbergas. Knygoje jų pokalbis apie dirbtuves, vykusias Kaune ir Diudelanže, Liuksemburge, fotografijų serijų kūrimą, vystymą ir patį leidinio rengimą ne tik atskleidžia fotografą kaip žmogų, bet ir skatina knygą vertinti kritiškai, svarstyti apie humanistinės-kritinės fotografijos keliamas problemas ir apie rinkinio sąsajas su jo atsiradimo aplinkybėmis.

Radikalus atvirumas, kritinis žvilgsnis būdingas ir pačioms fotografijų serijoms, kurios suteikia balsą įvairioms perspektyvoms bei įvykiams, pradedant šalies agresorės invazija į Ukrainą ir baigiant LGTBQ+ bendruomene. Aptarti visus 23 fotografus būtų pernelyg sunku – fotografijomis bandoma perduoti ne universalias patirtis, o konkrečius išgyvenimus bei potyrius, kurie ne kiekvienam artimi. Tarp Liuksemburgo ir Briuselio gyvenančios fotografės Laurianne Bixhain ciklas „Lieka kažkas neryškaus – švytinčio“ („A blurred thing, shining“), lydimas Chloe Chignell teksto, yra vienas tokių pavyzdžių. Jis kalba apie moters būtį, kontroliuojamą jos (arba mūsų) buvimą, nuolatinį stebėtoją ir bandymą prisitaikyti prie jo kartu apsaugant save, t. y. susikuriant savotišką kiautą. Fotografijos kartais pritaria su juo komunikuojančiam tekstui, kartais jam priešinasi, vaizdu tarytum bandoma išsilaisvinti iš konkrečių egzistencijos sąlygų. Kitas pavyzdys – Londone gyvenančios menininkės ir rašytojos Marie Smith fotografijų serija „Keliautoja(s)“ („The Wanderer“). Šiuo atveju moteriškos būties refleksija neapsiribojama – fotografijose ir aprašyme galima rasti nuorodų į odos, kūno temas, diskriminaciją. Gaivališkai ir net kiek vaikiškai tipišku šiaurinės Europos mišku lekiojančios merginos vaizdai ne tik žadina vaikystės asociacijas, bet ir primena Justine Kurland fotografijų ciklą „Mergaičių nuotraukos“ („Girl Pictures“). Abi serijos, rodos, bando rasti vietos žmonėms erdvėse, į kurias jie natūraliai nebuvo įtraukti. Baltaodei ne visos M. Smith kuriamos asocia­cijos galėtų būti suprantamos ar matomos, bet tai neatrodo kaip ciklo trūkumas, atvirkščiai, įdomu jį skaityti kitaip, bandant atspėti autorės minties gijas. Kurdama nuorodas į analoginę fotografiją M. Smith pristato save kaip fotografę ir subjektą tarp klasikų, o vaizduodama judesį gamtoje ir pateikdama skaitytų knygų sąrašą skatina žiūrovą ne tik kritiškai žvelgti į natūralizuotas erdves, jų istoriją, taisykles ir ženklus, bet ir aktyviai veikti, priešintis. Dinamiškai M. Smith serijai oponuoja ramesnė ir statiškesnė Vilniuje gyvenančio fotografo Tado Kazakevičiaus serija „Odė paskutiniajam dirbančiam žmogui“ („Ode to the Last Working Man“). Gretindamas darbininkus vaizduojančius Lewiso Hine’o darbus bei parodydamas fotografuotų darbuotojų sovietinę aplinką, T. Kazakevičius dokumentuoja ne tik dabartį, bet ir praeitį. Saldokos pastelinės spalvos romantizuoja darbininką, buvusį Sovietų Sąjungos simbolį, po jos griūties dingusį iš ikoniškos vietos viešajame diskurse – čia jis vėl atsiduria dėmesio centre, jam suteikiamas veidas.

/ / /

Užverčiama „H“ dunksteli. Tai sunkiasvoris įvairių idėjų, konceptų, vaizdų ir minčių archyvas, kuris, vos užverstas, kviečia sugrįžti, perskaityti kitaip, atkreipiant dėmesį į kitas vietas, kitus ženklus. Ne visos fotografijos šiame rinkinyje patiks kiekvienam, bet ne toks buvo šios knygos tikslas, jos misija – puoselėti įvairovę, papasakoti skirtingas istorijas, išryškinti humanizmo kelią, kviesti juo eiti ir kitus menininkus – renkantis savus, o ne kitų nustatytus kanonus.

Jūra Lazauskaitė – lietuvių filologijos ir menų studentė, praktikuojanti ir besidominti šiuolaikiniu menu, jo kuravimu.

Dovilė Dagienė-DoDa. Tadas Kazakevičius: „Humanistinė fotografija aktuali, kaip ir prieš 100 metų“