Augustas Lopas – jaunesniosios tapytojų kartos atstovas (gimęs 1980 m., tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje baigęs 2005 m.), po kelerių metų pertraukos Teatro, muzikos ir kino muziejuje surengęs jau trečiąją personalinę kūrybos parodą.
Pradžioje norisi pakalbėti apie ne visai tradicinę parodinę erdvę. Neįprasta ji dėl kelių priežasčių. Nesu dažnas šio muziejaus lankytojas, todėl negaliu tvirtai teigti, kad tai pats pirmas atvejis, kai kūriniai eksponuojami ne tam skirtoje laikinų parodų salėje, o antro aukšto galerijoje – lodžijoje. Ilgame koridoriuje, skaidomame langų ir barokiškai suspaustų pusapvalių, vienodais intervalais (juos lemia architektūrinis erdvės skaidymas) iškabinti panašių dydžių stačiakampiai paveikslai. Toks eksponavimas tikrai sėkmingas ir sudėtingas tuo pačiu metu.
Komplikacijas lemia du faktoriai – vienas jų yra jau minėtas architektūros pobūdis: vis tik lodžijos skirtos vaikščioti ir gėrėtis iš jų atsiveriančiais vaizdais (nors kas gi Vilniuje ir Lietuvoje taip daro?). Koks nors antikinis graikas ar renesansinis italas gal ir paprieštarautų tokiam stereotipiniam požiūriui. Juk Zeuksis su Apelesu, Michelangelas su Leonardu sėkmingai rengdavo savo kūrybines varžybas būtent tokiose erdvėse. Keblumų kyla dėl pačių paveikslų taikomojo pobūdžio. Turbūt niekas nedrįstų ginčytis, kad jie iš anksto, a priori, buvo skirti kokioms nors sienoms papuošti. Vis tik abejotina, kad pats autorius (priešingai minėtiesiems klasikams) atskirų artefaktų kūrimo ar net tam tikros parodinės kolekcijos formavimo metu buvo numatęs „lodžijinį" eksponavimo pobūdį. Tuo suabejoti verčia netgi nevienalytis viso rinkinio pobūdis plastiniu aspektu. Tad tai iš dalies „pakiša koją" – žvelgiant paviršutiniškai, paroda regisi kaip pagal visus reikalavimus išskleista paveiksliukų eilė ir nieko daugiau.
Tačiau šiuo atveju kaip koks estetinis išganymas, kaip tikras Deux ex machina suveikia pati stichija, kuo tikriausios gamtos jėgos.
Ir tai iš anksto yra determinuota pačios lodžijos atvirumo, jos tiesioginio sąlyčio su saule, lietumi ir vėju. Rudens metu šie ypatingo aktualumo įgavę astronominiai ir klimatiniai reiškiniai laikytini, jeigu ne A. Lopo kūrybiniais partneriais, tai bent jau neabejingais žiūrovais bei netgi kritikais. Tai nėra jokia metafora, nes audringomis dienomis ir naktimis vėjas lyg koks aršus kritikas draikė ir nuo sienų nukabinėdamas mėtė paveikslus ant grindų, tuo tartum išreikšdamas savo nuomonę apie vieną ar kitą kūrinį. Matyt, vėjui labiausiai patiko gaivališkiausi, spontaniškiausi (kaip ir pats oro judėjimas) kūriniai – abstrakcijos, suformuotas persišviečiančių spalvinių (pasteliškai, plunksniškai, perlamutriškai ir debesiškai švelnių) šuorų.
Po kelių dienų audringo darbo, pats tikrasis autorius, t. y. Augustas, buvo priverstas pakoreguoti savo parodos architektūrą. Taip prie kiekvieno paveikslo „kojų" atsirado po dviejų kumščių dydžio akmenį. A. Lopas aiškino, kad šie granitiniai rieduliai turėjo būti panaudoti kaip svareliai, prikabinti prie drobių ir neleidžiantys joms nukristi. Galop jie tebuvo padėti ant grindų ir metaforiškai prabilo Kristaus žodžiais: „Kas yra be nuodėmės, meskite į mane akmenį." Kiekvieno žmogaus gyvenimas krikščioniškos dogmatikos požiūriu yra užprogramuotas nuodėmei. Turbūt tegalima pasvarstyti, kad spontaniškais impulsais gyvenanti tapyba (kalbama apie A. Lopo artefaktus konkrečiai), kurioje svarbu visi tie nutaškymai ir nuliejimai, yra pats iliustratyviausias to pavyzdys.
Škvalo gūsių negalima laikyti visiškai nesukalbamu vertintoju, kadangi penktąjį–šeštąjį kartą sukabintų paveikslų visumos jie jau nebepajudino, savo energijai išlieti pasilikdami tik rinktinius, galbūt pačius mylimiausius, tokius kaip Braškės ar Dramblys. Aš, būdamas vėju, išskirčiau dar kelis, bent man pačiam asmeniškai patikusius kūrinius – Žmogų, Žiemą rudens glėbyje (ko vertas vien poetinis pavadinimas!), Levitaciją ir Rūką ar Fiordus. Pastebėtina, kad jie pasižymi šiokiu tokiu dvilypiu (tiktų pasakymas ir „dvilytis"), netgi dviveidžiu charakteriu. Juose esama abstrakcijos ir figūratyvo, formalizmo ir literatūriškumo (akcentuoto net parodos pavadinimu), tapybos ir piešinio, spalvinės dėmės ir linijos, šviesos ir tamsos, galop tos pačios architektūros (jeigu ją suprastume kaip racionalųjį pradą) ir stichijų (impulsyvumo) bei visokiausių kitokių antipodų. Tai intriguoja, sukelia asociacijas su mįslės struktūra, kurioje yra ir klausimas, ir atsakymas...
Nors galima manyti ir atvirkščiai – kad vėjas suveikė kaip bekompromisis žiuri narys, ketinęs tiesiog „apvalyti" kolekciją nuo to, ką būtų galima pavadinti „nevienalytiškumu". Prieštaravimų tiek A. Lopo kūrybos, tiek šios konkrečios parodos atveju tikrai yra, ir viesulai tiesiog dirbo savo darbą. Nereikia būti vėjui, tereikia atsiversti kad ir menininko asmeninę svetainę internete ir įsitikinti jo nepastovumu. Štai jis ir dirbtiniu marmuru dekoruoja įnoringo užsakovo židinius, ir sukuria tarpdisciplininę instaliaciją su į vieną daiktą susintetintais šokio bei tapybos menais. Tokie, tarp Scilės ir Charibdės besiblaškantys, yra ne vienas iš jaunesnės kartos kūrėjų, norintis ir išgyventi šiame, materialiame pasaulyje, ir siekti viliojančių Parnaso aukštumų. Blogiausia, kai tai atsispindi toje „tikroje" kūryboje, atsiveria nesuinteresuotam parodų lankytojui. Tai šiek tiek būdinga ir A. Lopo kūriniams. Nors anotacijoje autorius deklaruoja eksperimentavimo (medžiaginio, formalaus ir naratyvinio) siekį, tačiau tarp eilučių bent jau vizualiai – tuose gražiuose, maloniai jaukiuose faktūriniuose paviršiuose, subtiliuose spalviniuose sprendimuose ir dailiai „sušukuotoje" ikonografijoje – slypi šioks toks ir noras patikti, tam tikra koketavimo su nereikliu žiūrovu dozė. Kita vertus – reikia žvelgti pozityviai – būtent tai (turimos omenyje grožio pačia banaliausia prasme paieškos) ir disciplinuoja menininką, verčia jį, ištikimąjį purvinosios Tapybos katedros magistrą ir bakalaurą, ieškoti kitokių, ne alma mater įkaltų kanoninių tapybinės saviraiškos būdų. Tokiame šabloninio dailumo kontekste pernelyg gražus pasirodytų ir Gerhardas Richteris su savo nubraukytais paviršiais (A. Lopas šiuos laisto, taškuoja, lyti).
Kita vertus, kabant apie meninę kūrybą kaip tam tikrą pranašavimą, mediumo seansą (abstrakti, pusiau abstrakti tapyba niekuomet nesikratė tokio vaidmens), galima spekuliuoti, jog autorius numatė ir tai, kad jo darbai atsiras įpareigojančioje barokinėje erdvėje. Tokiu atveju su palimpsestiška freska ar daugybę amžių perdažinėta siena besigiminiuojanti tapyba regisi gana organiškai įaugusi į manieringai arkadinę erdvę. Be to, minėtąjį tapybos dailumą (bet argi tai yra blogai?) kompensuoja šiaurės ir vakarų vėjų atšiaurumas (o ir tapyboje esama subtiliai užmaskuotos agresijos, brutalumo, grėsmės), suteikiantis peno apmąstymams apie dao mokymo padiktuotą priešybių vienovės koncepciją.
Čia galima pastebėti, kad A. Lopas, su savo atidžiai jautriu požiūriu į žemiškus paviršius, paveiktus atmosferos kritulių, sausros ir žmonių rankų, iš tiesų yra artimas rytiečiams. Gal net dėl to lodžija ir vėjas, atlikdamas iš pirmo žvilgsnio nepageidaujamą, „meškos" paslaugą, iš tikrųjų spontaniškai ir tarpdiscipliniškai sudalyvavo kūrybiniame procese ir suteikė kitokių ypatybių, naujų prasmių A. Lopo tapybai bei jos suvokimui.
Augusto Lopo „Žmogus" – 4 viršelyje.