Kazimieras Brazdžiūnas. Požiūrio taškas III

Po firmos baliaus, pavadinto „Karnavalu“, Pamėnkalnio galerijoje su kviestinėmis šeimos žvaigždėmis, arba reklamos prieš artėjantį pirkimų ir pardavimų vajų, šiek tiek išsikvėpiau. Teko padėti klaviatūrą į šalį ir nusiimti laido riterio kepuraitę iš folijos. Stengiausi apmąstyti „transcendentinio gylio“ sąvokos legitimumą šių laikų tapybos kontekste arba reiškiniuose, kurie dar vadinami „parodomis“, „hepeningais“, „performansais“, „instaliacijomis“. Kadangi to gylio itin kompleksiškas interpretacinis, kultūrinis, idėjinis ir socialinis-ekonominis laukas, atspirties tašku nusprendžiau pasirinkti „ArtVilnius ’19“ mugę ir ją apžvelgti.

Turgus, mugė, urmo bazė, Gariūnai, „Litexpo“. Kaip pavadinsi – nepagadinsi. Kiekvienam dalyviui prisistatyti čia yra prestižo reikalas, o nepasirodyti ar bent vienaip ar kitaip nešmėstelti artfairo renginiuose būtų gėda, nes tai juk vienas didžiausių metų renginių! Ir, ačiū Dievui, tokie masiniai menininkų, dailininkų pasimaivymai vyksta. Bendrame kontekste galima apžvelgti tariamus šiandienius meno rinkos dėsnius. Kolega tapytojas Kristijonas Žungaila labai nuobodžioje laidoje „Spalva, linija, forma“ uždavė retorinį klausimą: „Kiek šiuolaikinis menininkas įgalus pasiekti vidujybę, tą transcendentinį gylį, neiliust­ruodamas savo socialinės ir ekonominės padėties?“ Taigi, prasinešęs pro visą mugę, po kokio penkto karto suvokiau, jog čia to gylio niekas neieško. Daugelis galerijų ir menininkų stengiasi pristatyti produktą veikiau milenialui ar pižonui, kuriam svarbiau turėti suvenyrą arba bent jau pamatyti vieną ar kitą menininko sukurtą šedevriuką.

BEST. Pačioje reprezentatyviausioje, tamsintoje salėje, kurioje eksponuoti religinės tematikos paveikslai, jau po pirmos dienos pradėjo dvelkti šlapi­mu. Matyt, kažkas, neatlaikęs VIP privilegijų arba priblokštas ir iki sielos gelmių sujaudintas sąlyginai galingų formatų, tiesiog pridarė ant žemės. Viename iš tų religinės tematikos paveikslų kažkodėl nenutapytos galūnės, o kitas formaliomis dėmėmis primena išblukusią „Fantos“ etiketę kioskelyje prie Kalvarkių. Visgi sveikintinas užmojis. Sukurti prabangos atmo­sferą išties sunku, gal todėl šalia ir buvo priparkuotas „Crème de la Crème“ laundžas bei menamas parfumerijos muziejus „MoPa“. Tiesa, pastarojo ekspozicija „Forbidden Ingredients“ šalia sakraliosios salės priminė tiesiog aukštos klasės bordelį.

 

Tado Vosyliaus „Žvėris 001“ (2019, mišri technika). Gyčio Norvilo nuotrauka
Tado Vosyliaus „Žvėris 001“ (2019, mišri technika). Gyčio Norvilo nuotrauka

 

WORST. Kaip priešpriešą butaforinei prabangai, kartu su „Maršrutizatorių“ stendu stengiausi sukurti pankišką vaibą, tačiau bendrame mugės kontekste mūsų eksponuoti paveikslai ir instaliatyvi erdvė pasirodė itin neskoninga ir nepatraukli. Ponios ir ponai raukėsi nuo nesubtilių paveikslų, liepė porą jų nukabinti arba apskritai draudė tokius motyvus tapyti. Galerinos ar galerino taip pat nepasamdėm, ilgo sėdėjimo iškankintais veidais lankytojus pasitikdavome patys, vienas – su telefonu rankoj, kitas – su sumuštiniu, trečias mokėsi mintinai ekspozicijos planelį, o ketvirtas... kažkur šalmus pirko. O štai prekių vežimėlis mūsų ekspozicijoje ironiškai tapo pagrindiniu mugės lankytojų mobiliųjų telefonų objektyvų fokusu. Tiesa, viena moteris pašaipiai paklausė: „O nebuvo paprastesnio būdo radijui pasileisti?“ Apibendrinu: so-so. Galbūt savo stendą vertėjo išterlioti ekskrementais ir patiems išeiti? Jeigu daryti – tai pridaryti iki galo.

POST SCRIPTUM. Bendra mugės lankytoju anamnezė: pasipuošę, į paveikslus žiūrintys per telefono ekraną. Teko pastebėti ir tokių, kurie, impozantiškai sklęsdami mugės koridoriukais, susirūpinusiais veidais su akiniais nuo saulės analizavo kūrinius. Mano patarimas šiems ekspertams: kitą kartą galite net nesivarginti eiti į mugę, po savaitės tiesiog atsiverskite žurnalą „Žmonės“ ir ten bus viskas aiškiai išdėstyta. Grįžtant prie mugės suvenyrų, jų buvo apstu: katalogai, žurnalai, vizitinės, kvepalai ir panašiai, aptikau net ir vieno dėl nesuprantamos priežasties kultivuojamo menininko marškinėlius, ant kurių – reprodukuoti jo paties paveikslai, kaina – 40 Eur. Įdomu tai, kad šio dailininko-atlikėjo stilistika iš esmės jau yra maniera, kuri, kaip ir pati ikonografija, tiesą sakant, yra nukosėta, o ne nauja interpretacija. Dekoratyvūs tep lep žadina jaunų mergelių aistrą poezijai, o ne gilesnį apmąstymą. Keistas atrodo noras mitologizuoti šį paveikslų gamintoją, nors iš tiesų jis – komerciniu pagrindu grįstas produktas, dumiantis akis, jog pasaulio matęs pianistas kuria vertingą turinį tapybos medijoje. Žūtbūt norėdamas tapti ir būti garsus pasitelkia savo pavardę, tačiau tėra snobams pataikaujantis ir keliaklupsčiaujantis tepliotojas.

VAKARĖLIAI. Nepaisant to, jog buvo švenčiamas mugės jubiliejus, dalyvių gerovei buvo pagailėta. Burna iš burnos keliavo pasakojimai apie sidabrines ir auksines korteles, kurios ne bet kam ir net ne dalyviams dalytos. Jas gavo įvairūs mecenatai, svečiai, šiaip žvaigždutės – nes jų darbas mugėje, žinoma, daug labiau varginantis nei pačių menininkų. Susidarė įspūdis, kad menininkai šioje šventėje buvo žemiausia kasta – na ir teisingai, juk renginys žiūrovams, o menininkai tėra klounai, suteikiantys šansą nenuobodžiauti eilinį savaitgalį. Dėkui buvusiam dėstytojui, sutikusiam vieną stebuklingųjų kortelių iškeisti į mūsų ekspozicijoje dalyvaujančią troleibuso detalę – galėjau įsisiausti į vipinių žmonių kailį. Tiesa, du vakarėliai mums buvo pažadėti. Ir jų mes labai laukėme. Tačiau atidarymo ir uždarymo šventės veikiau priminė badaujančių Afrikos vaikų bandą, kuri stumdėsi prie braškių, sūrio ir alaus bokalų. Tik vyno taurių buvo per daug, nes paskiri asmenys vyną rijo tiesai iš ąsočių, alaus butelius krovėsi į kuprines kaip didžiausią apdovanojimą už sekinančias valandas tarp meno kūrinių, o sūrius ir mėsas kišosi į kišenes, pilnas dalyvių vizitinių kortelių ir lankstinukų. Svetima gėda prieš prancūzus (specialius šių metų mugės svečius, – red. past.).

REZIUMĖ. Na, o, bet, tačiau sveikinu visus, atradusius sau patinkantį ir tinkantį pasikabinti ant sienos ar tiesiog papildyti asmeninę kolekciją kurinį, galerijas dėl pardavimų ir užmegztų kontaktų, savanorius ir barmenus pagaliau pasibaigus fiestai, dalyviams ploju už ištvermę ir pasiaukojimą, žiūrovams už tai, kad nepagailėję 12 euriukų atėjo, organizatoriams už galimybę bei iniciatyvą ir linkiu sėkmės tęsiant darbą toliau.

Iš kiaulės pavirtau į šerną.

Prasiblaivyti varau į Vidmanto Jusionio parodą Pamėnkalnio galerijoje.

 

Fotoreportažas iš ArtVilniusʼ2019 čia