Dažnai svarstau, iš kur tas pyktis ir kokios jo priežastys? Jei susiaurinčiau paiešką, sakyčiau, kad esmė – aplink tvyranti neteisybė. Bet žinant, kad kiekvienas susiduria su tam tikromis savirealizacijos ar išraiškos problemomis, ta neteisybė skamba gan banaliai. Jeigu jau visai sukonkretinus – kalbu apie tariamas kūrybines kančias, atsakomybę sau, žiūrovams ir skaitovams. Kad tekstas netaptų dar viena laisvamaniškai rašančio sanitaro epitafija, apžvelgsiu kelias paro­das, kurios atskleidžia ir mano, kaip apžvalgininko, vertybinius košmarus bei oazes.

Gyvasis klasikas (Viktoro Paukštelio paroda „Ornitologo sapnas“ Viniaus rotušėje)

Ornitologo sapną (arba pianisto kliedesį) galėtume suprasti taip: štai yra tapytojas, įsikūnijęs į ornitologą. Tačiau, mano galva, Viktoras tapybos padangėse blaškosi veikiau kaip putpelė. Daugelis žino, jog šis vištinis paukštis neturi tiek jėgų, kad atsiplėštų nuo žemės, kad skristų kaip vanagas, tad, pasinaudodamas viešais ir privačiais ryšiais, tupi eglės viršūnėje ir šaukia: „Spatj para, spatj para!“ Parodos, parodėlės ir parodytės rengiamos, kad tik, neduok Dieve, kas nors nepamirštų apie autoriaus egzistavimą. „Ornitologo sapnas“ – dar viena šio tapybos magistranto paroda, šįkart naftalinu nuplikytoje rotušėje. Parodos apraše, kurį kompiliavo pats maestro, teigiama, jog autorius pristato naujausią darbų kolekciją! Šioje žodžių, sąvokų ir pareiškimų mišrainėje, turinčioje dvelkti mokslininko pamąstymais, aš, kaip apžvalgininkas, kapituliuoju. Autorius susigretina su mažaisiais olandais, pamini Jeaną Simeoną Chardiną, Michaëlį Borremansą, keletą įmantrių sąvokėlių ir „and everything nice“. Taigi išeina didelis OHO tekstas, kuriame save kaip tikras dailėtyrininkas paaiškina, pateisina ir įrodo. Gaila, pamiršo paminėti kokius dažus naudoja ir ką vartoja... Visą šį tekstinį reveransą vainikuoja jo paties pastebėjimas: „Paukščio motyvo pasirinkime galima įžvelgti simbolišką paralelę mano paties pavarde“, jeigu kam dar neaišku. Na, o dabar pagal įstatymą reikia pasakyti ir kažką gero. Pačioje Viktoro tapyboje poslinkį galima pastebėti: drobėje šmaikštesnė teptuko amortizacija, tvirtesnis piešinys, pamėgto blizgesio atsisakymas tarytum rodo tam tikrus formos sprendimus, tačiau balti blikai ant paukščių snapų, dėl pastozo tampa kabliukais, ant kurių galima nebent pasikabinti kepurę arba dieduko beretę. Plačiaformatėse drobėse dominuoja plėšrūnai, kon­frontuojantys su mažaisiais paukšteliais. Čia atsiskleidžia aiškesnis subjekto pasirinkimas – autorius šiais kūriniais atlieka savotišką autorefleksiją, tam tikrą savianalizę, kurią būtų verta perkelti į magistro tiriamąjį darbą. Tačiau kyla klausimas: ar tai verta ovacijų ir tokio žiniasklaidos dėmesio? Pirmame aukšte – ne ką blogiau.

Pirmas aukštas – jaunimui. Ar Rotušėj yra wi-fi? (Airos Urbonavičiūtės paroda „Koks wi-fi slaptažodis?“ Vilniaus rotušėje)

Airą Urbonavičiūtę stebiu lygiai taip pat, kaip ir prieš tai minėtą dailininką. Abu yra antro kurso magistrantai ir, jei viskas bus gerai, šiemet juos išvysime su aukštai iškeltais mėlynais diplomais. Bet nei diplomas, nei amžiaus skirtumas nėra kokybės rodikliai. Jeigu reikėtų palyginti (nors lyginti negalima) V. Paukštelio ir A. Urbonavičiūtės kūrybinį vystymąsi, visų pirma turėčiau aptarti nuoseklumą, kurio Viktoras, deja, stokoja. Per peržiūras Tapybos katedroje (taip, dar lankausi toje velnio irštvoje) V. Paukštelis pristato vis naują kolekciją, kurią vos tik pakomentavus galima sulaukti dozės arogancijos. O Aira – kilusi iš Kauno, kur paplitę kiek kitokie stilistiniai ir plastiniai raiškos būdai, – tyliai, sukandusi dantis dirba su raiška, joje akivaizdžiai matyti savianalizė ir instagraminės kultūros propoguojamos ypatybės. Ryškus, blizgus ir konfeti prisodrintas koloritas, referuojantis šalto ekrano spindesį, atsikartojantis ir dubliuojamas autorės port­retas, beveidės figūros, persisluoksniavę motyvai ir jų fragmentai (zakarauskiškos įtakos mashupas) vizua­liai puikiai perskaitomi. Todėl iškelta užduotis ir jos sprendimo būdas verti parodos, kuri, kad ir kaip būtų gaila, eksponuojama rotušėje. Nepaisant to, paveikslai erdvėje išdėlioti taip, kad kur bepasisuksi – matai autorės veidą, o šis trumpam įsirašo į pasąmonę, tampa savotišku faceappsu. Aira kalba apie identitetą, interneto socialinėje erdvėje susiveliantį į pilką gumulą, kuriame esama autoironijos, nusišnekėjimo, susireikšminimo, paranojos ir tuštybės. Nors pati tema pabodusi, vis dėlto dar aktuali ir plačiai nagrinėjama MŪSŲ JAUNIMO. Todėl nesuprantu, kodėl antro aukšto transas pateikiamas kaip svarbesnis mūsų kultūrai įvykis.

 

Monika Radžiūnaitė. „Gera pradžia“

 

Tandemas (Lino Bliškevičiaus kuruojama Monikos Radžiūnaitės paroda „Hyperlink“ „Arkos“ galerijoje)

Taip pat būsimi magistrai Linas Bliškevičius (žinomas iš įtaigių tekstų bei šikšno­sparniškos išvaizdos) ir Monika Radžiūnaitė (iš grafikės mutavusi į tapytoją) parodoje viduramžiškus nūdienos įvykius komentuoja ir iliustruoja paveikslais. Parodos pavadinimas nurodo į tam tikras duombazes ar konkrečią informaciją, tekstinį failą. Galvojat: ir vėl tas internetas, vėl kompiuteriai... Apsigaunate, šį kartą tai tik priemonė paaiškinti parodoje esančius ir vienas kitą papildančius tekstus bei tapybos kūrinius. Monikos plakatiški darbai išbalansuoja abu pusrutulius, šalia esantys Lino tekstai gražiai viską sustato į vietas, ir tuomet tyliai sau tari: „Žinojau, žinojau...“ Nors atėjus reikia šiek tiek pasitempti ir pasitikrinti žinių bei interpretacijos amuniciją, pati paroda nėra didaktiška ar muziejiška – turbūt veikia erdvėje kuriama kone sakrali nuotaika. Iš „Arkos“ išeinu sužinojęs šį tą nauja – nors užsukau tik pasimaivyti. Tiesa, kliūva pats paveikslų eksponavimo aukštis, bet baisu ir kritikuoti, kai kiekviena paveikslo detalė ar spalva turi simbolinę reikšmę, kurią atidesnis lankytojas greitai aptiks. Erdvė įveikta taip, kad įžengęs iškart pajauti viduramžių dvasią, juodai perdažytos sienos ir uždengti langai, ant nutrintų ąžuolinių grindų nugulę tamsūs šešėliai suvaldyti. Matyt, todėl prieblandoje niekada neišvysime grigaičių, vaitulionių ir visokių kitokių gyvenimo būdo guru, tai ne jų habitat naturalis – čia blykstės nepadės ir makiažas nubyrės, čia reikia mąstyti ir stebėti, galvoti ir tikėti. Monikos ir Lino duetas – puikus pavyzdys, kaip du skirtingų katedrų protai, maniakiškai dirbdami, investuodami daug fizinių ir protinių išteklių, pateikia įtaigų kūrinį. Klibančios „Arkos“ patalpose, nors ir negavo išsvajoto Kultūros tarybos rėmimo, „Hyperlink“ konvertuojasi į kunstkamerą. Nukeliu kepurytę, kabinu ją ant bliko ir einu šviesos link.

Retrospektyva (Petro Lincevičiaus paroda „Geriausio būdo paieškos pakeltam akmeniui padėti“ „Arkos“ galerijoje)

Nulipus nuo hyperlinko, tolumoje sušmėžuoja lauko tua­leto kontūrai, tikiuosi suspėti, kad tik greičiau – gaila, mėšlo nepapylė atmosferai pagyvinti. Man studijuojant, P. Lincevičiaus tapyba rodyta, o kartais net brukta kaip natūros analizavimo pavyzdys. Ir tą natūrą jis iki šiol puikiai analizuoja: įsiklausymas į šviesą, virpantys potėpiai, spalvos pulsas, enciklopedinis tikslumas... Tačiau už buvusius nuopelnus niekas medalio nekabins, ir tikrai tuo žmogum, kuris užkabina, aš nebūsiu. Chachacha. Šiek tiek piktdžiugiškai, atleiskit. Vaikščiodamas po ekspoziciją pajutau: Petras tiek visko kuria, daro ir ieško, kad nūnai jau virsta dieduku. Nebesvarbu – kaip ir kodėl, nėra jokios atrankos, tiesiog be atvangos rodomi įvairiausių formatų paveikslai, kabantys ore ir prisegti prie sienų, maži etiudukai ir paveikslo verti pastebėjimai. Lyg džiaugtųsi ir didžiuotųsi savo meistryste. Na, yra kuo didžiuotis – atskirų darbų kruopštumas palieka įspūdį. Tačiau geriausiu eksponatu laikau lauko tualeto sieną, pro kurios plyšelį žmogus Rodino mąstytojo poza žvelgia į tėviškę, kurios tikrai niekas nepakeis. Vis dėlto senatvė ateina netikėtai, o kol taip nenutiko, reikėtų daugiau įspūdžių ir naujų potyrių, kad toks šmikis kaip aš jaustų troboje girgždančius laiptus, užuostų smilkstančios žvakės kvapą, įsijaustų į kojų kulnais trypiamos žolės šaižumą ir kad braidydamas upelyje nepaspirtų švento akmens. Kitaip tariant, pritrūksta to koncentrato, to tikro mėšlo aromato.

O aš...

 

Aš dabar esu labai protingas –
Skeptiku pakrikštinau save.
Nors tikėjimo ir meilės stinga,
Aš dabar esu labai protingas,
Šalto liūdesio erdvėj sustingęs,
Ašarom ledinėm akyse,
Aš dabar esu labai protingas –
Skeptiku pakrikštinau save.
(Vytautas Mačernis)