Žali žmogeliukai, gėlės ir rūsiai. Cooltūrisčių įspūdžiai iš Raumos Baltijos bienalės

Cooltūrisčių įspūdžiai iš Raumos Baltijos bienalės

Raumos Baltijos bienalės vyksta nuo 1977 metų. Nuo 1985-ųjų jose dalyvauja visos Baltijos šalys, o nuo 1990 m. jas kuruoja skirtingi kuratoriai, pasirenkantys aktualias temas. Šios pa­rodos atveria keleto dešimtmečių kultūrinės ir socialinės kaitos bei Baltijos šalių šiuolaikinio meno raidos perspektyvą. Jose akcentuojamos ekologinės ir aplinkosaugos prob­lemos, individo ir bendruomenės sąveika.

Cooltūrisčių ekspozicija Raumos Baltijos bienalėje. Tituso Verhe’s nuotrauka

Raumos bienalė svarbi kaip Baltijos šalių šiuolaikinio meno platforma, kurioje pristatomi išskirtiniai socialiai ir politiškai angažuoti menininkai ir jų darbai. Šių metų bienalėje dalyvauja Dorota Nieznalska (Lenkija), Inga Erdmanė (Latvija), Karelas Koplimetsas (Estija), Stine Marie Jacobsen (Danija), Aramas Barthollas (Vokietija), Evgenija Golant (Rusija), Haidi Motola (Suomija) ir kiti. Lietuvai atstovauja grupė Cooltūristės, todėl vėstant orams susitikome, kad jos pasidalytų savo įspūdžiais iš Raumos, tapusios „nusikaltimo vieta". Su Laima Kreivyte, Dalia Mikonyte ir Aiste Motiejūnaite kalbasi Dovilė Daunoravičiūtė.

Pradėkime nuo pradžių – kaip jūs atsidūrėte Raumos Baltijos bienalėje?

Laima: Mus pakvietė Laura Kokkonen, viena iš Raumos muziejaus kuratorių. Šių metų bienalės tema –­ „Nusikaltimo vieta" (Crime Scene). Ilgai svarstėme, kas tai turėtų būti. Net nupirkau keletą knygelių apie kriminalistiką, kurios, tiesa, nelabai mums padėjo.

Nusprendėme reaguoti į tai, kas vyksta Ukrainoje. Nepaskelbtas karas bandant atplėšti suverenios valstybės teritoriją yra politinis nusikaltimas –­ karinė okupacija, bandanti apsimesti „vietiniu" separatizmu. Turiu omenyje vadinamuosius žaliuosius žmogeliukus –­ Kryme pasirodžiusius karius be jokių skiriamųjų ženklų ir pradėjusius „daryti tvarką". Kai Putino paklausė, ar tai Rusijos kariai, jis atsakė, kad tai pap­rasti žmonės, kurie nusipirko karinių uniformų vietinėje parduotuvėje. Todėl ir mes įsigijome padėvėtas pilotų uniformas ir nusprendėme parodyti, kas yra žalieji žmogeliukai.

Dalia: Prisiminiau vieną tikrą žalią žmogeliuką, kuris yra grupės „Sheep Got Waxed" studijoje. Stovintis kampe ir stebintis visą aplinką. Gal net ją kontroliuojantis. Tą žmogeliuką pasiskolinome ir jis suvaidino svarbų vaidmenį tolimesniuose mūsų darbuose.

Laima: Pamačiusi, kad tas žalias žmogeliukas yra nykštukas, pagalvojau apie „Ameliją iš Monmart­ro" –­ ar neatsiras turistinis motyvas kaip filme? Paskui perskaičiau įdomų sovietologo Aleksejaus Jurčako straipsnį, kuriame jis aprašė „little green man" fenomeną ir akcentavo tai, kad iš pradžių propagandinėje retorikoje žalieji žmogeliukai ir buvo pristatomi it kokie nykštukai – mandagūs, draugiški. Taip šiuolaikinėje politikoje įsijungia vos ne pasakų lygmuo. Beliko žalią žmogeliuką įvesti į tikrą aplinką.

O ta aplinka – Antakalnio kapinės gegužės 9 dieną, kur karo veteranai eina švęsti karo pabaigos. Su Aiste ir Lina Zaveckyte nuėjome ten filmuoti –­ kaip šnipės. Atrodė, kad vyksta ne šiaip pergalės dienos minėjimas, o idėjinis mitingas. Ore tvyrojo įtampa. Stengėmės tik dokumentuoti – nepateikti vertinimų, nedemonizuoti žmonių. Labiausiai gilinomės į gėles, nes mums svarbi jų semantika. Nuskintas žiedas yra kaip kraujo lašas iš Aisčio eilėraščio, kurio vienintelio pritrūko laisvei apginti. Kai bronzinį amžinosios ugnies vainiką apkrovė gėlėmis, išaugo nuskintų žiedų bokštas – tarytum Babelio. Organinis, abjektiškas darinys – gyvos, bet jau nuskintos gėlės.

Aistė: Aš atėjau pas Cooltūristes iš kitos srities – aktorinių studijų, man svarbesnis buvo pats pojūtis įžengus į kapines. Sugėriau visą emociją – man tas kelias valandas buvo gana sunku išbūti.

Laima: Su Lina atėjome į kapines ir kitą dieną, kuri buvo visiškai kitokia – smarkiai lijo, griaudėjo. Iš pradžių pavieniai žmonės dar vaikščiojo, bet galiausiai kapinės liko tuščios. Tik lietus, griaustinis ir gėlių bokštas. Tuomet ir pasirodė žaliasis žmogeliukas. Jisai tiesiog „nusileido", nes niekas nežino nei kur, nei kada jis atsiranda ir kas tai per „fenomenas".

Dalia: Taip atsirado videofilmas „Ugnis ir griaustinis" apie žalius žmogeliukus. Pirmoji jo dalis vadinasi „Gėlių bokštas" (vimeo.com/101273753), antroji – „Žalieji žmogeliukai leidžiasi" (vimeo.com/101273754).

Aistė: Tas nusileidimas baigiamas apverstu kadru, kuriame staiga išnyksta praskrendantis lėktuvas. Tai tarsi būsimos tragedijos nuojauta, kai vėliau separatistai numušė keleivinį lėktuvą su beveik 300 žmonių.

{vimeo}101273753{/vimeo}

{vimeo}101273754{/vimeo}

Laima: Atvykus į Raumą, paaiškėjo, jog iš mūsų tikimasi tik performanso atidarymo metu, o videodarbams erdvės nepalikta. Tačiau greitai įgijome muziejaus pasitikėjimą ir savo darbus įkurdinome nuolatinėje jo ekspozicijoje. Mums tiko toks „atminties konteineris", nes muziejus ir yra kultūrinės atminties saugykla, kurioje galima permąstyti istorijos santykį su dabartimi. Atmintis nėra statiška –­ ji nuolat perrašoma atsižvelgiant į dabartinius poreikius ir pasikeitusią ideologiją.

Dalia: Suinstaliavus videodarbus muziejaus erdvėje, pritrūko objekto, reflektuojančio visą procesą. Nusprendėme, kad reikia pasiimti ką nors iš pačios Raumos ir įtraukti Lietuvoje filmuotų videodarbų kontekstą. Pirma mintis buvo surasti sodo nykštuką ir galbūt net jį pavogti, kad atsirastų su bienalės tema susijęs kriminalinis aspektas. Bet niekur jo neradome – suo­miai subtiliai jaučia aplinką ir sodo nykštukai jiems netinka. Vėliau netikėtai radome du nykštukus Raumos antikvariate. Vieną iš jų nudažėme žaliai ir eksponavome kartu su videodarbais. O kitas liko mus apgyvendinusios Majos sode, tapo Raumos dalimi.

Kaip į žaliąjį žmogeliuką reagavo parodos lankytojai?

Laima: Neatrodė, kad suomiams Ukrainos įvykiai ir tie žali žmogeliukai yra toks aktualus dalykas kaip mums. Supratome, kad be paaiškinimo tai gali atrodyti kaip pasaka. Jungiančia grandimi turėjo tapti mūsų performansas, susiejantis gegužės 9-osios dokumentiką su galimu ateities scenarijumi (www.youtube.com/watch?v=bsFc6oxNypM).

{youtube}bsFc6oxNypM{/youtube}

Aistė: Performansas vyko per bienalės atidarymą. Muziejaus direktoriui sakant kalbą, pro nematomas duris už jo nugaros įėjome mes – su karinėmis uniformomis ir dujokaukes primenančiomis kaukėmis. Juostomis, kurios atitveria nusikaltimo vietą, tarp žiūrovų atskyrėme tris grupeles žmonių – savotiškas „autonomijas". Tada atsitiktiniam žmogui kiekvienoje grupėje įteikėme tris raudonus gvazdikus. Staiga greta buvęs žmogus nulaužė gvazdikų galvutes, nusviedė ant žemės ir pradėjo švilpti. Žmonės su švilpukais buvo mūsų infiltruotieji, bet kiti to nežinojo.

Dalia: Mūsų „agentai" ne tik surengė išpuolį, bet ir patys pradėjo šauktis pagalbos. Žali žmogeliukai „atstatė" tvarką – kreida apibrėžė tas grupeles kaip nusikaltimo vietą, liepė nejudėti, paskyrė atsakingus žmones ir išėjo.

Taigi svarbiausia performanso dalis –­ žmonių elgesys jums išėjus?

Laima: Svarbiausias yra performansas, vykstantis žmonių galvose. Kiek laiko jie stovės suspausti į krūvą, kada nusimes juostą? Kada supras, kad niekas jų „neišvaduos", kad jie patys turi nuspręsti, ką daryti? Bet kantrūs suomiai tvarkingai išstovėjo visą atidarymą.

Aistė: Norėjome sukurti situaciją, kuri paverčia žiūrovus nepalankių aplinkybių įkaitais. Juk niekas Krymo gyventojų neklausė, su kuo jie nori būti – ateina kažkokie žali žmogeliukai, kalbantys ir veikiantys daugumos vardu. Bet kas gali tapti situacijos auka. Agresijos akivaizdoje negalima laukti, kol tavo likimą kažkas nuspręs. Niekas neateis ir nepasakys: viskas, performansas baigtas – visi laisvi. Tik tu pats gali tai padaryti.

Dalia: Planavome performansui panaudoti „Sheep Got Waxed" muziką ir paprašėme, kad jie paimprovizuotų Sovietų Sąjungos ir Europos Sąjungos himnų temomis. Taip atsirado kūrinys, kurį pavadinome „Himnų kova". Nuėjusi į grupės studiją įsirašyti kūrinio, įsijaučiau į atmosferą, atsisėdau tarp grojančiųjų ir ėmiau suktis ratu su kamera. Netikėtos filmavimo pauzės metu padariau videointervenciją – montuodama įdėjau žaliąjį žmogeliuką. Šis videodarbas taip pat „sukosi" instaliacijoje visos bienalės metu šalia kitų dviejų, o muzika skamba mūsų performanso dokumentacijoje (www.youtube.com/watch?v=lXBeXx9WiNA&list=UUPAiKc4YWcaTQL6aG0NLSTg&index=1).

Laima: „Himnų kova" šalia „Ugnies ir griaustinio" veikia kaip propagandinių ritualų komentaras. Ideologijų kova yra neprognozuojama, išprotėjusi, besisukanti aplink savo ašį.

Skaičiau, kad šių metų parodos dalimi tapo ir „Migruojančių meno akademijų" dirbtuvės.

Aistė: Taip, vyko paskaitos, diskusijos, lauko tyrimai, kelionės į salas, plaukėme laivu – labai intensyvi programa. Dalyvavo teoretikai ir kai kurie bienalės menininkai. Dirbtuvių pabaigoje turėjome sukurti bendrą kūrinį, nors tam beveik nebuvo palikta laiko. O diskusijos vis nesibaigė. Galiausiai mes pasiūlėme idėją videoperformansui. Tada buvo likę pusant­ros paros...

Dalia: Taip atsirado bendras projektas su menininkėmis Inga Erdmane ir Carolina Trigo „Viena valanda ir viena minutė" (1' 1") (vimeo.com/98803424).

Laima: Performansą įkvėpė ekspozicijai skirti muziejaus rūsiai. Pradėjom galvoti, kaip rūsys siejasi su nusikaltimu? Tai tamsi šalta patalpa laikyti maisto atsargas, vyną ir panašiai. Jeigu rūsyje uždaromas žmogus, jis yra arba belaisvis, arba nusikaltėlis. Tokiu atveju rūsys tampa nusikaltimo vieta, nes šiaip žmonės rūsiuose nelaikomi. Bet kaip iš tiesų jaučiasi uždarytas žmogus?

Aistė: Sumanymas labai papras­tas –­ tie, kas nori, praleidžia vieną valandą užrakinti tamsiame šaltame rūsyje; išėjus yra tik viena minutė priešais kamerą išreikšti tos valandos patirtį. Viena valanda ir viena minutė.

Dalia: Ir pačios dalyvavome procese. Kiekvienas žmogus (iš viso buvo aštuoni dalyviai) rūsyje patyrė labai skirtingus jausmus, nes veikė ankstesnė patirtis tose šalyse, iš kur atvyko ir kur susidūrė su kūno kontrole (Iranas, Izraelis, Meksika, Argentina, Latvija, Lietuva). Aš rūsyje visą laiką vaikščiojau pirmyn ir atgal. Man net reikėjo tokio buvimo su pačia savimi po diskusijų pertekliaus. Išėjusi iš rūsio jaučiausi geriau, negu įeidama.

Aistė: Mane labai paveikė Ingos Erdmanės, menininkės iš Latvijos, reakcija. Inga bienalėje pristatė dokumentinį video apie tai, kaip ji buvo nuteista už narkotikų gabenimą. Jai grėsė penkeri metai kalėjimo, bet galiausiai ji gavo lygtinę bausmę. Jai tas rūsys sukėlė labai stiprius išgyvenimus. Aš labai bijau tamsos, mažų erdvių, todėl sunkiai ryžausi būti užrakinama. Pirmos 10–15 minučių buvo baisios. Bet kai įveikiau baimę ir geriau pasijaučiau, buvimas rūsyje tarsi išvalė –­­ kaip kokia meditacija. Buvo šalta, bjauru, net apsėdo kažkoks žeminantis jausmas. Turi mažą kėdutę, sėdi drėgmėje, tamsoje, esi labai pažeidžiamas.

Laima: Rūselis buvo beveik kvadratinis, 13,5x14,5 pėdos – išmatavau, nes reikėjo kažką veikti. Buvau pirma, jaučiausi kaip bandytoja – ar ne per šalta, ne per drėgna, ne per daug klaustrofobiška. Neišvengiamai kyla mintys apie uždarytus žmones, kurie nežino, ar juos išleis, kaip su jais elgsis. Prisiminiau skaitytas istorijas apie rūsiuose įkalintus žmones – monstrą Frtizlą, požemyje metų metus prievartavusį savo dukrą ir kitus atvejus. Tiesioginis fizinis patyrimas padeda geriau suprasti, kodėl žmonės tampa tokie pažeidžiami, kad net neišdrįsta šauktis pagalbos.

Pirmą akimirką, kai tave uždaro, atsiduri visiškoje tamsoje. Nepažįsti erdvės – tik jauti, kaip tamsa tave spaudžia ir tu vis mažėji, susigūži. Performanse dalyvavę žmonės visaip mėgino išsivaduoti iš to susigūžimo: kas dainavo, kas darė pratimus. Žinoma, mes tik trumpam tapome „belaisviais", be to, savo noru. Bet pabūti valandą rūsyje yra geriau, negu tris dienas apie tai šnekėti. Performansas suartino jo dalyvius.

Dalia: „Migruojančių meno akademijų" kontekste, kuriame vyko daug teorinių diskusijų, mums buvo svarbu išreikšti kūnišką, gyvą patirtį.

Aistė: Reikia ne kalbėti apie patirtį, o ją išbūti. Man atrodo, kad tą rūselį mes išnaudojome labai produktyviai.

Raumos bienalė vyks iki rugsėjo 14 d. Daugiau informacijos raumabiennale.com.

Draugai