Kitoks Jonas Mekas: archyvai, medžiavimas ir disciplina

× Goda Aksamitauskaitė

Daugiau kaip 60 kultūros institucijų visame pasaulyje susivienijo programai „Jonas Mekas 100!“, kad 2022-aisiais paminėtų 100-ąsias J. Meko gimimo metines. Nacionalinė dailės galerija šiuos metus pasitiko su pernai rudenį atidaryta paroda „Jonas Mekas ir Niujorko avangardas“, kurioje pristatomas ne tik J. Meko kūrybinis palikimas, bet ir organizacinio darbo užkulisiai formuojant Niujorko avangardinio kino infra­struktūrą. Parodos kuratoriai Inesa Brašiškė ir Lukas Brašiškis papasakojo tiek, kad pakaktų keliolikai žurnalo puslapių. Šį kartą – apie J. Meko asmenybę, archyvavimą ir medžius-autoportretus.

 Jonas Mekas. Niujorkas, 1993 02 (kitoje nuotraukos pusėje įrašas: „Jonui labiau patiko šita“). Arūno Kulikausko nuotrauka iš „Literatūros ir meno“ archyvo. „Jonas savo kabinete, Antologijoje (Antologijos filmų archyvas Niujorke, įkurtas 1964 m. J. Meko, – red. past.). Kokios ten aplinkybės?.. Vaikštai, dirbinėji darbelius, praeidamas pamatai – nufotkini ir vėl eini dirbti nesukdamas galvos. Nieko reikšmingo ar svarbaus, kaip ir kiekvieną dieną.“ (Arūnas Kulikauskas)
Jonas Mekas. Niujorkas, 1993 02 (kitoje nuotraukos pusėje įrašas: „Jonui labiau patiko šita“). Arūno Kulikausko nuotrauka iš „Literatūros ir meno“ archyvo. „Jonas savo kabinete, Antologijoje (Antologijos filmų archyvas Niujorke, įkurtas 1964 m. J. Meko, – red. past.). Kokios ten aplinkybės?.. Vaikštai, dirbinėji darbelius, praeidamas pamatai – nufotkini ir vėl eini dirbti nesukdamas galvos. Nieko reikšmingo ar svarbaus, kaip ir kiekvieną dieną.“ (Arūnas Kulikauskas)

 


Stebiu reakcijas į parodą, J. Meko šimtmetį ir išryškėjo dvi tendencijos: vieni buvo, yra ir bus pasišventę jo gerbėjai, pakanka pasakyti „Mekas“ ir akys išsipučia, o ant­rieji raukosi ir dūsauja – kiek gi galima apie tai kalbėti, atsibodo. Daug kas žino režisierių ir poetą Meką, o judu nusprendėte jį pristatyti plačiau – kaip administratorių, kuratorių, kritiką, prodiuserį, galima sakyti, Niujorko avangardinio kino lyderį ir vedlį. Galbūt atsimenate, kaip atradote J. Meką? Susižavėjote iš pirmo žvilgsnio ar reikėjo jaukintis jo darbus?

Lukas Brašiškis. Nuo paauglystės natūraliai domėjausi J. Meku, turbūt kaip ir daugelis lietuvių, suinteresuotų kino, meno pasauliu. Tuo metu jo figūra atrodė nepasiekiama, kone kultinė. Vėliau pradėjau rašyti kino žurnale, studijuodamas bakalaurą Lietuvoje važiuodavau į festivalius ir pirmas artimas susitikimas su J. Meku įvyko Roterdamo kino festivalyje 2009 m., kur jis pristatė filmą „Sovietų Sąjungos griuvimas“. Sutikčiau su šiomis dviem išskirtomis požiūrio į J. Meką perspektyvomis, turbūt priklausiau pirmajai, laikiau jį pusdieviu. Turėjau savo kamerą, pasiūliau nufilmuoti interviu ir jis sutiko: „Iš pradžių išgerkime vyno, o paskui galėsime pasikalbėti.“ Kitą dieną netyčia ištryniau pusę pokalbio kasetės filmuodamas kažkokį laivą nuo Roterdamo tilto, labai nuliūdau. O vakare – stebuklas, skambina J. Mekas ir sako: „Norėčiau dar susitikti, kai ką papildyti.“ Lyg būtų pajutęs, kad man nepasisekė. Persikraustęs į Niujorką specialiai nesiekiau būti šalia J. Meko, netapau jo apologetu, bet suprantama, kodėl daugybė žmonių visame pasaulyje į susitikimus su juo reaguoja emocingai – vis dėlto jis yra viena svarbiausių avangardinio kino asmenybių, spinduliuojančių savitą energiją. Toliau dirbau savo darbus, pažinojau jo sūnų Sebastianą Meką, su kuriuo iki šiol esame artimi draugai, tad kartais nuvykdavau pavakarieniauti į jų namus – ryšys buvo natūralus, be metafizinių dimensijų. Per vieną vakarienę Jonas užsiminė, kad būta didelių jo veiklą pristatančių parodų Pietų Korėjoje ir kitur, tik ne Lietuvoje. Dar nebuvo aišku, kokia proga ar forma tai turėtų įvykti, bet su Inesa puikiai matėme Lietuvoje egzistuojantį minėtą antrąjį požiūrį – kiek galima, geria vyną, daro kažin kokius keistus dalykus, pusiau siejamas su Fluxus, nors ryšio iš tiesų mažai. Supratome, kad reikia rimtos parodos.

Ugniaus Gelgudos nuotraukos

 


Jonas pats norėjo, kad Lietuvoje būtų surengta išsami, didelė paroda?

Inesa Brašiškė. Prisimenu, Lukas sakydavo, jog Jonas tarsi nuogąstavo, kad nėra buvę išsamaus jo kūrybos pristatymo Lietuvoje. Sunku pasakyti, ar būtent tokią parodą būtų įsivaizdavęs, bet jis žinojo mūsų idėją ir ją palaikė, nors pamatyti galutinio varianto ir nebespėjo. Gyvai J. Meką susitikau gal kartą ar du, mano pažintis su juo labiau knyginė. Kitaip nei Lukas, aš prie avangardinio kino priartėju iš meno istorikės teritorijos. Bakalauro baigiamajam darbui buvau panirusi į Fluxus tyrinėjimus ir, man regis, būtent šiame kontekste pirmąsyk ir susidūriau su J. Meko asmenybe. Vėlesnių studijų metais, jau mokantis Niujorke, mano akademiniai interesai toliau krypo į 7–8 dešimtmečių eksperimentinį, avangardinį meną. Turėjau progą išsamiau studijuoti tą neapibrėžtą terpę, kurioje radikaliai trynėsi medijų ribos, kur susitinka ir neretai kartu kuria įvairių sričių menininkai ir menininkės, kino kūrėjai, poetai, muzikantai. Toks profesinis smalsumas atvedė ir prie J. Meko veiklų bei tam tikrų parodoje formuluojamų klausimų. Taip pat panašiu metu aš ir turbūt Lukas pastebėjome akademinio susidomėjimo įvairaus tipo infrastruktūromis bangą. Sutarėme dėl kuratorinės prieigos, grįstos pirmiausia archyviniu tyrimu, kuri pasirodė ne tik įdomi mums patiems, bet ir puikiai tinkanti gvildenti ir pristatyti tavo minėtas jo veiklas, apie kurias retai kalbama pristatant J. Meko palikimą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

 

 


Kai pirmą kartą užsukau į salę dar ruošiant eksponatus, pagalvojau: „Oho, kiek daug popierių.“ Vėliau, patyrinėjusi medžiagą, nusprendžiau, kad popierių per mažai, reikėjo įtraukti dar daugiau! Esate sakę, kad J. Meko archyvas yra overwhelming (liet. pribloškiantis), jame nepaskęsti jums padėjo Sebastianas. Kaip sekėsi aprėpti tokį kiekį medžiagos, atrinkti eksponatus?

I. B. Kaip ir J. Mekui, ir daugeliui kitų kūrėjų, labai padeda galutiniai terminai, priverčiantys tam tikru metu tiesiog sustoti. J. Meko archyvas – įdomi vieta. Parodoje mėginome jo nepaversti keistenybių kabinetu, o tvarkingai sudėlioti tam tikrais skyreliais, kad lankytojas galėtų sistemingiau aprėpti pristatomą veiklą. J. Meko archyve viskas sutvarkyta, dokumentai turi savo dėžes, dėžės – užrašus.


Bet perprasti vidinę archyvavimo logiką pavyko?

L. B. Pavyko. Pasisekė, kad Sebastianas entuziastingai mums padėjo – ne atlikti tyrimą, o tiesiog būti archyve. J. Mekas archyvą kaupė namuose, lofte, kuris pats atrodė kaip archyvas – lentynos iki lubų, nukrautos dėžėmis, knygomis ir filmais. Po jo mirties medžiaga perkelta į MANA’ą, Naujojo Džersio šiuolaikinio meno muziejų. Su Sebastianu dalyvavome šiame procese, drauge atidarinėjome dėžes. Sistema tikrai egzistuoja, bet ilgainiui ji keitėsi. Svarbu paminėti, jog iš pradžių mudu norėjome eksponuoti daugiau archyvinės medžiagos, jau buvome susitarę su kitomis institucijomis ir privačiais asmeninis, tačiau dėl pandemijos to įgyvendinti nepavyko. Kita vertus, patys iki galo dar nesuvokiame, koks gilus ir turtingas J. Meko archyvas. Pažymėtina, kad Jonas gali būti laikomas savęs paties archyvaru – rinkti daiktus pradėjo nuo pat atvykimo į JAV, vienoje iš dėžių saugomi drabužiai, šalikas, kuriais vilkėdamas atplaukė.

I. B. Skirtingų daiktų vertės suvokimas – nuo asmeninių daiktų iki profesinės veiklos dokumentų, leidinių, kino kūrinių bei darbo nuoseklumas, noras ir pasiryžimas rinkti, kaupti, saugoti, aprašyti – palieka įspūdį. Manau, galima tai pavadinti metraštininko, archyvisto impulsu.

 

 


Rodos, persikloja skirtingi daiktų vertės supratimo sluoksniai: asmeninis, bendruomeninis, skirtas atminčiai, nukreiptas į ateitį ir kt.

I. B. Tarsi akivaizdų, bet retai artikuliuojamą J. Meko archyvinį impulsą mėgstu sugretinti su kito menininko, Andy Warholo, daugybę metų vystytu projektu „Laiko kapsulės“ (angl. „Time Capsules“). Vaizdžiai tariant, į paprastą kartoninę dėžę A. Warholas reguliariai sušluodavo viską, kas pasitaikydavo ant darbo stalo, ją užklijuodavo, užrašydavo datą ir atidėdavo į šalį. Dabar tyrėjai ir tyrėjos atidarinėja tas dėžes – tik­ras to laiko archyvines kapsules – ir laužo galvas dėl jų turinio, mat ten galima rasti visko, nuo sausainių pakuotės iki eskizo. Jonas irgi nieko neišmesdavo, tad šia prasme šie menininkai panašūs, tačiau vienas esminių skirtumų yra tas, kad jis objektus surūšiuodavo, sutvarkydavo, organizuodavo tam tikromis, nebūtinai tyrėjai labai akivaizdžiomis, kategorijomis. Įdomu, kad J. Meko filmai veikia panašiu principu: jis renka, renka, renka, renka, o po kelių ar keliolikos metų atsisėda ir turimą medžiagą sudėlioja. Iš esmės tai tas pats projektas. Tavo minimas asmeniškumo ir kolektyviškumo, istorijos ir ateities perspektyvų dualumas filmuose išlieka. J. Mekas filmuoja asmeninį gyvenimą, kuris sukibęs su to meto dvasia, socialinėmis, politinėmis aktualijomis.

 

 

L. B. Daugybė medžiagos juostose taip ir nebuvo sumontuota. Tai susiję su J. Meką visą gyvenimą lydėjusia dienoraštine rašymo forma. Tiesa, negalima vesti paralelių tarp J. Meko rinkinio ir institucinių archyvų. Šie turi misijas, vizijas, o J. Meko atveju archyvavimas yra kone menininko būvis. 1970 m. įkurtame Antologijos kino archyve J. Mekas, kaip administratorius ir kuratorius, norėjo „archyvuoti“ kino pasaulį, surinkti tai, kas jam atrodė svarbu, tačiau neturėjo konkrečios politinės, institucinės ar ideologinės krypties. Įdomu ir tai, kad vis dėlto J. Meko žodyne „archyvavimas“ nebuvo dažnai vartojamas. Greičiau atvirkščiai, apie archyvą J. Mekas dažnai kalba kaip apie nelinijinę jo gyvenimo akimirkų sankaupą, kurios logikos racionaliai negali paaiškinti, bet jaučia jos prasmę ir svarbą. Pavyzdžiui, filme „Judėdamas pirmyn aš retkarčiais pastebėdavau grožį“ („As I Was Going Ahead Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty“, 2000) reflektuodamas per daugelį metų nufilmuotą ir išsaugotą savo filmų medžiagą J. Mekas poetiškai pažymi: „...niekada negalėjau suprasti, kur prasideda ir kur baigiasi mano gyvenimas. Niekada, niekada negalėjau suprasti, kas tai yra, ką visa tai reiškia.“ Skaitant jo dienoraščius, užrašus bei laiškus tampa akivaizdu, kad ėjimas pirmyn nesustojant kurti savo dabarties J. Mekui buvo svarbiau už užsidarymą praeityje. Kalbant apie jo filmuotos medžiagos ir įvairiausių artefaktų kaupimo mastą, tai gali nuskambėti kaip paradoksas, bet žinant, kad atvykus į Niujorką Mekams teko pradėti gyvenimą nuo pradžių, į ateitį orientuotas archyvavimas nebeatrodo keistai.

I. B. Suvokus, kokią didelę J. Meko dienos dalį tarp filmų kūrimo užėmė kitos veiklos, tiksliau, filmai bandyti įsprausti tarp kitų veiklų, turėjome sugalvoti, kaip apie tai kalbėti parodoje. Tai visai kitoks, efemerų, popierių palaikomas naratyvas. Taip archyvas atsiranda kaip svarbus eksponatas. Jį pristatyti padėjo paro­dos architektai Petras Išora ir Ona Lozuraitytė, sukūrę monumentalų stalą ir tokiam, studijuojančiam, žvilgsniui reikalingą šviesą. Nerimavome, ar žiūrovai skirs savo laiką popieriukams studijuoti. Kiekvienąsyk užsukusi į Nacionalinę dailės galeriją vis žvilgteliu į salę iš balkono: žmonės kantrūs, smalsūs, nebijo dokumentų. Kaip meno istorikei, kuratorei, man tai svarbi žinia ir, neslėpsiu, smagi.

 

Ugniaus Gelgudos nuotraukos
Ugniaus Gelgudos nuotraukos

 

Daiktų kaupimas priminė prieš dešimtmetį išpopuliarėjusias materialaus ir mentalinio susitvarkymo strategijas, pvz., 100 daiktų iššūkį. Įdomu, ar galima kalbėti apie pakitusią visuomenės būklę, skirtingų laikotarpių ypatybes? Pati kartais pasvajoju, kad išmetus sukauptą šlamštą susitvarkys pats gyvenimas...

I. B. Galbūt tai skirtingos žmonių sąmonės struktūros, kuriomis organizuojamas pasaulis. Mane intriguoja ant pirmųjų stalų eksponuojami ankstyvieji dokumentai, labai tikslūs sąrašai, kuriuose J. Mekas žymi, kiek pinigų išleido maistui, kur ir kokius filmus žiūrėjo ir pan. Tai tam tikras kasdienybės ir profesinės veiklos struktūravimas, žemėlapiavimas.

L. B. Nėra vieno teisingo atsakymo. Galima kelti prielaidą, kad sąrašų sudarymas, tikslus kiekvienos dienos fiksavimas susijęs su emigracine patirtimi, buvimu kitame kontekste, kitame laike, visiškai atitrūkus nuo senojo gyvenimo, kalbos. Sąmoningai pasirinkome parodoje nepsichologizuoti, palikome tai lankytojų interpretacijai, tačiau, akivaizdu, savęs paieškos klausimai rezonuoja. Atidarant skirtingas J. Meko dėžes, vartant skirtingus aplankus vis kartojosi žemėlapiavimo piešiant medį motyvas – medžiavimas. Neretai iškyla egzistencialistinis klausimas, kas vis dėlto yra mano gyvenimas, ir ant vieno iš medžių šakų, kurio kamienu yra jis pats, J. Mekas vardija veiklas: filmų kūrimas, rašymas, institucijų steigimas, administravimas, kino kritika, žurnalo leidimas... Galiausiai suvokia, kad veiklų kiek per daug. Kiti medžiai skirti patiekalams, institucijoms ir kt. J. Mekas žaidžia šiuo gan poetišku motyvu.

I. B. Šie medžiai pasižymi retrospektyviu žvilgsniu, veikia kaip tam tikras autoportretas. J. Mekas yra sakęs, kad jo gyvenimas – rizomatinis; daugybė skirtingų medžių, šakelių tai ir byloja. Kaip minėjome, žmonės turi išankstinių įsitikinimų, kas yra J. Mekas – bohemiška, chaotiška asmenybė, kaip ir visi menininkai; o parodoje susiduria su skrupulingai sąrašus sudarinėjusiu, galybei organizacijų vadovavusiu žmogumi. Atsipalaidavimas, improvizacija koegzistuoja su struktūravimu, tikslumu – kitaip jis ir nebūtų galėjęs suvaldyti tiek institucijų, dirbti su tiek skirtingų menininkų.

 

 


Per parodos atidarymą judu perskaitėte vienos eilinės J. Meko dienos dienotvarkę, kur, rodos, kiekviena akimirka – sustyguota, ir užbaigėte kviesdami salėje pamatyti, kiek įmanoma nuveikti, kai nuolat trūksta laiko. Sunku suvokti, kaip žmogus gali aprėpti tiek skirtingų dalykų neprarasdamas disciplinos ar neišeidamas iš proto.

L. B. Sėdint archyve laikas buvo dažna mūsų diskusijų tema. J. Mekas suprato, kad jam nebepakanka abstraktaus laiko, kad santykyje su kūrybiniu polėkiu būtina administruoti laikrodinį, kalendorinį laiką. Tradicine prasme menininkai sėdi savo studijoje ir kuria meno kūrinius, o skirtingomis funkcijomis žongliruojantis menininkas-kuratorius-administratorius labai artimas šioms dienoms.

I. B. Vienas dalyvis po ekskursijos pasidalijo išsinešęs iš parodos žinią, kad nereikia laukti, kol kas nors kur nors pakvies – iniciatyvos reikia imtis pačiam. Man visad atrodė įstabu, kad J. Mekas anksti suvokė, jog kinui, kurį jis myli, neužtenka būti tik kuriamam. Tam, kad jis būtų, išliktų, būtina infrastruktūra, visokeriopas palaikymas: finansavimas, platinimas, rodymo erdvė, tekstai, archyvas. J. Mekas to ir imasi. Tiesa, būtina paminėti, kad jį nuolat supo ir jam padėjo kiti žmonės. Pvz., žurnalą „Film Culture“ 1954 m. žiemą (dar iki sukuriant pirmuosius filmus) pradėjo leisti su broliu Adolfu Meku – pra­ėjus 5 metams nuo atvykimo į Ameriką jie nusprendžia leisti vieną pirmųjų specia­lizuotų kino žurnalų JAV! Taip, dažniausiai J. Mekas yra įkurtų institucijų vadovas, vyr. redaktorius ir pan., rašo laiškus, organizuoja, buria, prašo pinigų, taigi prisiima daug atsakomybės, tačiau jį supa kritinė masė labai svarbių žmonių.

L. B. Todėl paroda pavadinta „Jonas Mekas ir Niujorko avangardas“ – norėjome pristatyti jį, kaip kūrėją, veikėją, atradusį savo vietą Niujorko avangarde. J. Mekas kartais juokaudavo dėl šitos avangardinio kino imperijos neturįs laiko filmams kurti, tačiau jis tikrai nėra jos autoritaras.


Fotoreportažas iš parodos ČIA