Gintautas Vaičys. „Auksas I“

 

Abstrakčios kūrinių struktūros visada kelia susižavėjimą, smalsumą, sumišimą ar atmetimą. Galima teigti, jog XX a. pradžioje atsiradusi moderniojo meno srovė vis dar nepalieka abejingų, nes taip ir nebuvo vienareikšmiškai suprasta. Pabandyti suvokti abstrakcio­nizmo filosofiją kaskart skatina abstrakcionistinių kūrinių parodos. Šįkart – Vilniaus Rotušėje vykusi tapytojo Gintauto Vaičio paroda „Spalvos ir struktūros“.

G. Vaičys abstraktųjį meną pradėjo kurti dar studijų metais (1987–1993). Tokį pasirinkimą lėmė iš Niujorko atvykusio ir tapytojų kursui dėsčiusio abstrak­cionisto Kęstučio Zapkaus įtaka. Dėstytojo paragintas būti savimi G. Vaičys ėmė plėsti tapybos sąvoką kurdamas videotapybą, tapybines instaliacijas ir kitaip trindamas egzistavusias ribas tarp įvairių medijų. Tapyboje ant drobės pirmiausiai siekė išreikšti idėją, kurios forma tapo abstrakčios konstrukcijos. Taigi, G. Vaičys beveik 30 metų nuosekliai kuria abstrakcionistinį meną. Ar jo kūryba lengvai suvokiama?

Prieš porą metų menotyrininkas Albertas Vaidila „Lietuvos aide“ samprotavo apie abstrakčios dailės spindesį ir skurdą. Kaip vieną iš kliūčių suvokti abstraktųjį meną jis išskyrė dailininko abstrakcionisto dia­logo sudėtingumą su didžiuma žiūrovų (dažnai ir su specialistais). A. Vaidila atkreipė dėmesį, kad kūriniui ir suvokėjui komunikuoti trukdo tik pačiam kūrėjui žinoma kūrybos proceso istorija.

 

Gintautas Vaičys. „Auksas II“

 

Įprastai šiuolaikinio meno kūrėjai, norintys išsakyti mintį, pateikia kūrinių aprašymus. Kitu atveju paliekama laisvė žiūrovui pačiam suvokti kūrinį. Deja, Lietuvos meno istorijoje liko abstrakcionizmo pažinimo spragų. Istoriškai susiklostė, jog šalyje labiau vertinami ekspresyvūs, dažniausiai figūratyviniai darbai. Juose ieškoma paslėptos nuojautos, esą menininkas kaip orakulas kūriniais turėtų kažin ką pranašauti, išsakyti, perspėti. Lietuvos tapybos pavyzdžiu iki šiol išlieka Kauno meno mokykla, o ypač XX a. 3–4 dešimt­mečiais gyvavusi ekspresionistinė tapytojų grupė „Ars“. Tuo pat metu Vilniuje kūrusio Vytauto Kairiūkščio kubizmo bei konstruktyvizmo tendencijos lėmė, kad Lietuvoje atsirado avangardinė tapybos kryptis, tačiau jai atstovavo tik pats V. Kairiūkštis.

Abstrakcionizmo netoleravo nei hitlerinė Vokietija, nei sovietų valdžia. Todėl taip susiklostė, kad menininkai, kuriantys griežtesniu, konstruktyvesniu stiliumi, tapo savotiškais autsaideriais, o abstraktus menas suvoktas kaip pasipriešinimas. Jei vidurinės kartos kūrėjai, t. y. G. Vaičio bendrakursiai Patricija Jurkšaitytė, Ieva Martinaitytė-Mediodia, Žilvinas Kempinas, Aidas Bareikis, Sąjūdžio laikotarpiu abstrakcionizmą rinkosi kaip alternatyvą tradicinei ekspresionistinei dailei, tai ankstesnės, sovietmečiu kūrusios dailininkų kartos šiuo stiliumi išreiškė prieštaravimą primestai socrealizmo stilistikai.

 

Gintautas Vaičys. „Spalvos ir struktūros“

 

Abstrakcijos sovietmečiu valdžios laikytos labai ydingu menu. Tuo metu savo abstraktų meną norintiems parodyti dailininkams teko gudrauti. Tarkim, pirmuoju Lietuvos abstrakcionistu tituluojamas Vytautas Povilaitis XX a. 6 dešimtmečiu kurtas abstrakcijas pavadino projektu tekstilei. Reikia pastebėti, kad iš tiesų tokiam oficioziniam menui dažniausiai prieštaravo dailininkai, atėję iš kitų meno sričių – dailės pedagogikos, scenografijos, tekstilės. Menininkai opozicionieriai, nesutikę taikstytis su idealizuotu socialistinio realizmo stiliumi, savanoriškai pasirinko atstumtųjų dalią. Pavyzdžiui, tekstilės studijas baigusi, bet privalomų teminių užsakymų nenorėjusi vykdyti Kazė Zimblytė. Sovietmečiu kurti darbai – lygiais tonais nupurkštos, įvairių stilių piešiniais išmargintos juostos lyg aitvarai plazdėjo jos vienkiemio pievose. K. Zimblytės kūrinių į oficialias parodas nepriimdavo, o valstybinės institucijos nepirkdavo. Dabar matyti, kad būtent šių nepripažintų menininkų veikloje užgimė pirmieji objektai, instaliacijos, atsirado menininkų universalumas, šiandien peraugęs į tarpdisciplininius menus.

Abstrakcionizmo filosofija prasideda nuo menininkų siekio išsakyti mintis kita, neįprasta forma. Kitas žingsnis – perprasti abstrakcionizmo variacijas. Jos svyruoja nuo realybės abstrachavimo, arba abstraktaus ekspresionizmo, iki visiško daiktiškumo panaikinimo. Pirmasis variantas yra labiau įprastas ir suvokiamas. Dauguma kūrėjų pripažinti menininkai, pavyzdžiui, buvusios grupės „Angis“ nariai. O grynųjų vidurinės kartos abstrakcionistų, kurie atsisakė nuorodų į vaizdus ir naudoja spalvines dėmes kaip minties išsakymo būdą, yra mažiau: Rolandas Karalius, Antanas Andziulis. Kartais menininkai mintį išsako tiesiog linija, tiksliau, daug linijų. Tokį savotišką autorinį opartą kuriantis Antanas Obcarskas pripažįsta, kad abstrakcionizmo Lietuvoje dažnai nesupranta net patys menininkai. O ką daryti žiūrovui?

 

Gintautas Vaičys. „Šokis saulei I“, akrilas, dr., 2019.

 

Grįžkime prie G. Vaičio kūrybos. Svarbu paminėti, kad jo bedaiktė tapyba per visą kūrybos laikotarpį patyrė stilistinių pokyčių. Ir tai gali tapti raktu į jo abstrakčios tapybos skaitymą! Dailininką visuomet domino globalios ekologinės bei atminties temos. Emocijas ir apmąstymus šiomis temomis jis siekė paversti tapybos objektu. Asmeninės mintys redukuotos iki spalvinių ir linijinių konstrukcijų. G. Vaičio abstrakcionizmas prasidėjo nuo dvimačių geometrinių formų, kuomet kūriniai buvo monochromiški – raudoni, mėlyni, žali, geltoni. Linija, geometrizuotos figūros įrėmino dailininko emocijas, lyg sustabdytuose kad­ruose uždarė dinamišką minčių plėtotę. Dėl ekspresyviai išmėtytų geometrinių formų tada G. Vaičys atrodė išties maištingas.

Kiek vėliau dailininkas ėmėsi gofruotų tiesių linijų. Emocingi vaizdai tarsi išsilygino, mintys tapo ramesnės ir taip menininko konstruktyvizmas įgavo naują išraišką. Pradėjęs tapybą konstruoti iš lygiai sudėliotų, liniuote subrūkšniuotų stačiakampių trafaretų, tvarkingomis linijomis sukūrė optinį tapybos vaizdą, forma panašų į gofruotą kartoną. Pasirinkęs liniuotą įvykių vaizdavimą G. Vaičys tapo mažiau maištingas. O G. Vaičio parodoje „Spalvos ir struktūros“ buvo galima stebėti liniuotos tapybos virsmus ir poveikį suvokimui.

 

Gintautas Vaičys. „Pavasaris“, akrilas, dr., 2019.

 

Vieni paskutiniųjų ramia liniuota stilistika sukurti darbai yra 2014–2015 m. laikotarpio („Dedikacija Markui Rothko“, 2014; „Bizantija“, 2014; „Poliarizuota RED“, 2014; „Pavasaris“, 2014; „Auksas I, II“, 2014; „Baltas“, 2014; „Laiškas nuo Nemuno I, II“, 2015; „Vasario 16“, 2015). Šviesūs, suliniuoti, tvarkingais spalviniais segmentais padalyti darbai atrodo monumentalūs ir didingi. Tokiomis abstrakcinių konstrukcijų formomis G. Vaičys konstatuoja, o ne skanduoja.

2019 m. dailininkas pakeitė linijinių struktūrų atlikimo techniką ir gofruotas formas pradėjo netvarkingai mėtyti paveiksle. Be to, įvesdamas daugiau spalvų menininkas paveiksluose nebepaliko vietos monochromiškumui, o spalvingas struktūruotų formų išmėtymas įvedė teisingos sumaišties. Kurdamas darbų pavadinimus G. Vaičys („Pavasaris Mozūrijoje“, 2019; „Šokis saulei II“, 2019; „Šerkšnas saulėje“, 2019; „Lapkričio sonata“, 2019 ir t. t.) rodo, kad šįkart jam labiau rūpi perteikti momento emociją. Žaismingumas, minties lengvumas užkariauja G. Vaičio kūrybą ir darbuose įsivyrauja savotiškas struktūruotas impresionizmas.

 

Gintauto Vaičio darbai. Ekspozicijos fragmentas

 

Šioje vietoje norisi grįžti prie A. Vaidilos minčių apie slidžią ribą tarp abstraktaus paveikslo ir plokštumos sutvarkymo paprastomis spalvų, linijų sąšaukomis. Kaip atskirti, ar tai nėra tik interjero „spalvingas akcentas“?.. Jei abstraktaus paveikslo suvokimą siejame su G. Vaičio kūryba, jo pažinimo raktas – emocija. Ją sukuria atlikimo technika ir paveiksle slypintis neapčiuopiamas turinys. G. Vaičio kūriniai, kad ir kokie – dramatiški, ramūs ar tiesiog džiaugsmingi (kaip linijų ir spalvų dėliojimas kūriniuose iš ciklo „Spalvos ir struktūros“, 2020), visada įtraukia medituoti. Kuo stipriau spalvos ir linijos prikausto dėmesį, tuo gilesnių ir įvairesnių kūrinio interpretacijų kyla. Tai turbūt ir yra abstrakcionizmo paslaptis – įtraukti ir nepaleisti. Žiūrovas pats vaizduotėje atkuria kūrinio atsiradimo eigą, vadovaudamasis emocine būsena pasirenka jam artimiausius kūrinius.

 

Gintautas Vaičys. Poliarizuota tapyba.