Kristina Stančienė. Kaip parašytas A. A.

„Šįvakar į Titaniką suskris 50 raganų-menotyrininkių“, – juokavo profesorė Raminta Jurėnaitė, akylai žvalgydamasi po VDA parodų salės pirmojo aukšto erdvę... Iš tiesų, į ką tik Modernaus meno centro išleistos knygos „Pro A. A. prizmę“ pristatymą sausio 18-ąją susirinko dešimtys įvairiausių kartų menotyros atstovių. O kur dar būriai nemenotyrininkų! A. A. populiarumu, gal net savotišku kultu netrukome įsitikinti renginiui net neprasidėjus. Alfonsą Andriuškevičių, daugelio vadinamą tiesiog Andriušiu, vos tik įžengusį į salę, pasitiko plojimai. Netrukus salėje nutįso net dvi jo gerbėjų eilės –­­ vieni pirko knygą, kiti būriavosi prie A. A. tribūnos, kad šis suraitytų knygon savo garsųjį, emblema tapusį autografą...
Čia drąsiai vartoju „menotyrininką“ moteriškąja gimine, nes kaip sako pats A. A., jam pradėjus dėstyti Dailės akademijoje, menotyrininkų vyrų dar pasitaikydavę, tačiau ilgainiui smarkiai mažėjo, kol šie išnyko beveik visiškai... Tuo nesunku įsitikinti, suskaičiavus dabar rašančiuosius –­­ be Kęstučio Šapokos ir Vido Poš­kaus, rašo, t. y. kritikuoja, vien moterys...  
Knygos pristatymą moderavusi Andriušio kalbintoja Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, knygoje atskleidusi mums pasaulį pro jo prizmę, kukliai minėjo, kad A. A. atsakymų knyga bet kuriuo atveju būtų buvusi tokia ar panaši... Tačiau Andriušio pašnekovė – anaiptol ne „šešėlinė“ figūra. Jolanta – Modernaus meno centro kuratorė ir viena ryškesnių dabartinių dailės kritikių. Iš jos klausimų justi, kad ji neblogai nusimano apie A. A. epochą. Tačiau žmogui, augusiam ir brendusiam vėliau, natūralu daug ką žinoti ne empiriškai, o tik iš nuogirdų, literatūros... Tą pabrėžia ir pats Andriušis: „Aplinkybė, kad Jolanta negyveno tais laikais, apie kuriuos kalbama, manau, daugiau padėjo, negu trukdė: mat klausinėtoja galėjo pasiteirauti ir apie tokius dalykus, apie kuriuos paklausti tos epochos gyventojui būtų tiesiog neatėję į galvą.“ Iš tiesų daugelis Jolantos klausimų, matyt, yra jau „parašyti“, kaip sako fatalistas A. A. Pavyzdžiui, vyresniesiems ir taip aišku, kuo estų tapyba sovietmečiu skyrėsi nuo lietuvių. Todėl man patiko Jolantos klausimas su abejonės šešėliu: „O kuo jau tokie ypatingi buvo tie estai?“ Arba – „Kaip anais laikais būdavo perkamas menas?“. Ir dar daugelis kitų... Mums, „parašytiems“ gerokai vėliau, nei A. A., tai nėra savaime suprantami dalykai.
Žinoma, skaitant knygą, maloniai nuteikia abipusė pašnekovų simpatija, draugiškas, neoficialus pašnekesio tonas. Ir pats knygos dizainas, šriftas –­ jis akivaizdžiai primena jau anksčiau išleistų A. A. veikalų išvaizdą. Na, ir, aišku, juokai, pokštai, „andriušiškos“ metaforos, nuotraukos, reprodukcijos... Vieniems tai –­ sentimentai, kitiems –­ epochos dokumentai. Štai kad ir impozantiškai į stotelės stulpą atsirėmęs Kuras, A. A., šaudantis iš lanko, Antanavičius su trumpikėmis, besiklausantis radijo „Svoboda“... Smagūs rašteliai, anų laikų neoficialaus bendravimo nuotrupos ir rimti meno kūriniai...
Nepristatinėdama kiekvieno knygos skyriaus (joje rasite A. A. samprotavimų apie pažintis su menininkais, dirbtuvių gyvenimą, plenerus, simpoziumus, žinoma – apie parodas, kritiką, „informacijos gaudymą“, dėstymą, knygos prieduose – ir keletą jau klasika tapusių A. A. tekstų), mieliau leisiuosi į subjektyvius samprotavimus. O juk būtent tokią menotyrą Andriuškevičius savo laiku ir legitimavo –­ rašydamas ir mokydamas studentus.
Jolantos klausimai čia atskleidė vieną dalyką, apie kurį anksčiau turbūt nė nesusimąstėme. A. A. veiklą paprastai siejame su „teksto malonumu“. Tačiau šis malonumas yra abipusis – skaitytojui malonu skaityti, o Andriušis juk niekad nerašė apie tai, kas jam nepatiko. Tai kiek skiriasi nuo to, ką daro dabartiniai kritikai. Jei šiandien analizuosi tik tau malonius reiškinius, apeidamas dailės gyvenimo ydas, kolegų akyse netrukus tapsi pernelyg lojaliu „geriečiu“. „Blogiečio“ pozicija, žinoma, yra kur kas „kietesnė“. „Blogiečius“ gerbia kolegos, ir ne be reikalo... Apie tai irgi pasakoja Andriušis –­­ istorijoje su A. Savicku, kai užsitraukė šiojo rūstybę ne smerkdamas, o šmaikščiai analizuodamas jo kūrybą... Žinoma, mūsų laikais esama ir „geriečių“. gyčio norvilo nutraukimasNežinau, ar yra kada ką nors baisiai sukritikavusi, pavyzdžiui, L. Natalevičienė. (Bet kaip puikiai ji rašo apie tekstilės ir keramikos parodas!) Arba, menotyrininkės-eseistės J. Ludavičienė ir A. Narušytė, kurioms taip pat labiau būdinga rašyti apie tai, kuo jos žavisi.
Kita aksiomos apie A. A. eseistinį rašymą pusė... Kaip liudytoja (buvusi A. An­d­riuškevičiaus studentė), sakau, kad jis mūsų jaunose galvose pirmiausia rentė ne „meniško“, o tvirto, aiškaus, motyvuoto rašymo karkasą. Įvadas, dėstymas, išvados... Įvadas, dėstymas, išvados... Be šios rašymo schemos pas Andriušį būtumei iškart pražuvusi. Štai, pavyzdžiui, išnagrinėjus kokio nors lietuvių tapyboje aptinkamo motyvo ypatumus, A. A. veidą kartais nušviesdavo šypsena. Arba sulaukdavai rimto, įdėmaus žvilgsnio pro akinių viršų, kuris tarsi sakė – „na, mergaite, gal iš tavęs kas nors išeis“? Tarkime, mechanizmo, arba – dangaus motyvo paieškose geriausiai sekėsi toms, kurios aptarė juos kaip bendrą reiškinį ir atrado įvairių šių motyvų tipų arba – „pogrupių“, t. y. susiprotėjo, kad paveikslo dangumi gali ristis labai įvairūs debesys, o mechanizmas galėjo būti sulaužytas ir labiau primenantis žmogaus figūrą, o ne kokį agregatą (pavyzdžiui, V. Kisarausko tapyboje). Taip pat ir koks nors banalus traktorius ar kombainas... Jei šis vaizduotas sveikas, eikliai burzgiantis plačiais kolūkio laukais, tai, žinoma, reiškė darbo žmogaus ir santvarkos šlovinimą. O jei sugedęs arba nutapyta kokia nors jo dalis, nuolauža (čia jau kvepia Kuru...) –­ mintis krypo santvarkos kritikos link... Ir galiausiai – išvados. Tačiau labiausiai pagirtos vis dėlto būdavo tos, kurios dar ir palygindavo lietuviškus debesis arba mechanizmus su užsienietiškais... (aišku, turiu omenyje tapybą).
Žinoma, yra buvę ir kitaip – kai ko nors paklaustas, visas kolektyvas nuščiūdavo, ir tik drąsiausios išlemendavo ką nors „ne į temą“. Tuomet Andriušį ištikdavo garsieji juoko priepuoliai. Jo veidą išmušdavo raudonis, jis trilinkas susiriesdavo kėdėje, bemaž smakru liesdamas kelius... Praeidavo ne viena minutė, kol A. A. atgaudavo kvapą, surimtėdavo ir paskelbdavo nuosprendį. Arba mesteldavo kokį nors nelabai malonų, tačiau visuomet – originalų epitetą.
Knygos pristatymo pabaigoje nuskambėjo ir klausimai iš skrybėlės (gražus „magritiškas“ performansas – juodon skrybėlėn sumestus klausimus Andriušiui buvo pateikę MMC „Facebooko“ lankytojai). Įstrigo vienas – „Ar galima išmokti rašyti?“ „Ne“, griežtokai atsakė A. A. Salėje nuvilnijo šurmulys – kažkas kikeno, kažkas visai nuoširdžiai atsidūsėjo... Klausta ir apie tai, ar A. A. megzdavo romanus su studentėmis... Šis atsakė, jog pasitaikydavę tik „esė“. Pridurčiau, kad studijuojant pas Andriuškevičių, būta ir labai daug smagaus „kolektyvinio“ koketavimo. Prisimenu vieną A. A. paskaitą, kurią jis pradėjo su karštos kavos puodeliu rankose. Šį jam paslaugiai atnešė laborantė Marytė... Tąkart A. A., siurbčiodamas kvapnią kavą, kurios aromatas bematant persmelkė visą auditoriją, mestelėjo mums kontrafaktą (pasak N. Mileriaus, kontrafaktas – tai toks realus, tačiau tikrovėje sunkiai tikėtinas įvykis): „Kai būsite katedros vedėjos, ir jūs galėsite šitaip gerti kavą... “