Zombiais gali tu apsikrėsti? Šį kartą ne apie tuos zombius iš dainos, o apie tuos, kurie gyvena kai kurių lietuvių galvose, o tiksliau apie tuos, kuriuos jie patys paverčia siaubūnais... Dažnai į šiuos pavidalus įkūnijamos lesbietės, gėjai, biseksualai, transseksualai (LGBT). Nors Lietuvoje queer bendruomenė į viešumą išėjo dar 1995 m., tačiau iki šių dienų mūsų šalyje jie dažnai susiduria su negatyviomis reakcijomis.
Apie tai, kaip pastarąjį dvidešimtmetį mūsų šalyje gyveno queer bendruomenė, bylojo liepos 23 d. Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) atidaryta paroda „Nuo sutemų iki aušros". Ekspoziciją sudarė dvi viena kitą papildančios dalys – dokumentinė ir meninė. Pirmoji atspindėjo queer bendruomenės Lietuvoje istoriją, o antroji provokavo diskusiją. Lietuvos gėjų lygos surengtos parodos pavadinimas buvo pasiskolintas iš to paties pavadinimo Roberto Rodriguezo filmo (1996 m.), kuris pasakoja, kaip žinomų aktorių būrelis bando susidoroti su vampyrais, nes bijo pavirsti tokiais pat kraujasiurbiais zombiais. Analogiškos kovos – tik ne tokios tiesmukos –­ vyksta ir Lietuvoje, tačiau vampyrus čia pakeičia LGBT bendruomenė, o medžiotojus – priešiškai nusiteikę piliečiai.
Parodą „Nuo sutemų iki aušros" atidarymo dieną pradėjo tekstilininkės Eglės Gandos Bogdanienės performansas „Trans-paradas: lyčių (keitimo) mada", kurį ji su savo studentais pirmą kartą pristatė dar 2004 metais, tačiau šį kartą veiksme dalyvavo jau kiti menininkai. Beveik po dešimtmečio parodytas performansas neprarado savo aktualumo, o tik įgavo naujos jėgos. Nuo ŠMC laiptų besileidžiantys aktoriai lyg madų šou demonstravo veltinio kostiumus, kurie buvo tarsi jų tikrieji apnuoginti kūnai su akcentuotais lyties atributais. Pasirodę su jiems įprastais kūnais iš veltinio, jie išbandė ir priešingos lyties „kailį" – vyrai „apsirengė" moters kūną, o jos įsispraudė į vyriškumą atspindinčius kostiumus. Performansas žadina diskusiją, kas keičiasi mumyse, kintant lyčiai, ar nuo tokių pokyčių tampame mažiau žmonėmis, „ne tokiais"?
Šią mintį toliau rutulioja ir abi paro­dos dalys. Dokumentinėje ekspozicijoje prisimenama queer bendruomenės raida Lietuvoje, o tiksliau, kaip sakė parodos kuratorė Laima Kreivytė, vis dar besitęsianti istorija. Tai atspindi ant ŠMC skaityklos langų išklijuota vaivorykštės spalvų nenutrūkstanti linija, kurioje surašyti svarbiausi LGBT bendruomenei įvykiai Lietuvoje. Tačiau ten palikta vietos ir žiūrovams, kurie gali papildyti šią istoriją, jų manymu, svarbiais faktais. Toje pačioje salėje galėjome susipažinti ir su leidiniais, spauda, vaizdo įrašais, bylojančiais apie LGBT bendruomenės dvidešimtmetį. Vaizdo įrašuose, kurių didžioji dalis paimta iš senų televizijos laidų, atsiskleidžia piliečių požiūris į kitokius nei jie patys. Vienos laidos ištraukoje matyti, kaip gatvėje praeivių klausiama, ką jie mano apie homo sapiens. Absurdiška, tačiau daugelis jų, išgirdę šį terminą, jį susiedavo su homoseksualiais žmonėmis ir dalijosi itin negatyviomis reakcijomis.
Antroji parodos dalis ŠMC rūsyje pristatė kūrinius, kurių didžiuma jau buvo rodyti ir kitose parodose, tačiau tai pirma tokia tiršta koncentracija darbų, pasakojančių apie queer Lietuvoje. Ekspozicijoje galima išvysti ir jau chrestomatinėmis tapusias dvi Ugniaus Gelgudos fotografijas „Gyvenimas kartu. Šiuolaikinė tradicinė/netradicinė šeima" (2004 m.), kuriose įamžintos homoseksualios poros. Nuotraukas lydi ir įamžintųjų pasakojimai apie tai, kaip jie jaučiasi ir su kuo susiduria norėdami išsaugoti savo santykius. Ekspozicijoje rodomi ir jau mirusio fotografo Virgilijaus Šontos darbai, kuris jau nepriklausomybės pradžioje drąsiai įamžindavo vyrų aktus. Parodoje pristatomos dvi jo 1991 metų fotografijos „Prie jūros" ir „Telefono stulpas", kuriose nuogi vyrų kūnai darniai įkomponuojami marinistinio peizažo fone bei šalia miesto gyvenimą menančių objektų. Su vyriško kūno plastika nuotraukose eksperimentuoja ir jaunas menotyrininkas bei menininkas Remigijus Venckus. Jo fotografijose žaidžia vyrų kūnai, iš kurių atimti identifikavimo bruožai. Aušros Volungės (Griškonytės) fotografijose „Kekšės" (2001 m.) vyrai persikūnija į moters pavidalą – transvestitų portretus menininkė pateikia intymioje aplinkoje ir sukuria emocinio apsinuoginimo iliuziją. Lyties transformacijos problema paliečiama ir Akvilės Anglickaitės fotografijose, kuriose įamžinti paaugliai, svarstantys apie lyties pakeitimo operaciją. O grafikė Laisvydė Šalčiūtė fotografijoje „Nepakankama nekaltybė" (2010 m.) su nuotakų drabužiais nufotografavo save ir savo vyrą, menininką Kęstutį Grigaliūną. Menininkė svarsto apie tai, kas nulemia poros santykius ir kas nutinka, kai nukrypstama nuo masinių standartų. Poros sąvoką bei santykių klausimą taip pat paliečia menininkių grupė „Cooltūristės", kurios, savo vaizdo darbe pasitelkusios 1982 m. filmo „Kitas žvilgsnis" (rež. Karoly Makko) ištraukas, pasakoja apie dviejų moterų meilę totalitarinėje aplinkoje. Nuosekliai dirbantis tapytojas Adomas Daniusevičius vienoje iš savo drobių „Kažkur krūmuose" (2011 m.) užfiksuoja besibučiuojančius vyrus, kurie kelia diskusiją apie poros sąvokos dekonstravimą bei byloja apie netradicinių porų padėtį, nuolatinį nesaugumo jausmą bei norą pasislėpti, bet drauge būti viešiems.
Paroda „Nuo sutemų iki aušros" tapo pirmąja paroda, skirta lietuviškai queer istorijai ir kultūrai, kuri leidžia susidaryti įvairialypį įspūdį ir skatina diskursą apie LGBT bendruomenę šiandienos Lietuvoje. Nors mūsų šalis skaičiuoja ne pirmą nepriklausomybės dešimtmetį, tačiau mūsų piliečių galvose dar nėra visiškos laisvės, todėl vis susiduriame su tam tikrais tabu mene ir kasdienybėje, su kažkam nepatogiais klausimais ir atsakymais, kurių bijoma. Todėl nenuostabu, kad dideles aistras sukelia ne tik viešos akcijos, bet ir meno kūriniai. Vis dėlto ši paroda atskleidžia, kad Lietuvos kūrėjams yra svarbu kalbėti apie queer bend­ruomenės problemas ir taip pabandyti padėti iškraustyti netikrus zombius iš kai kurių galvų.