Naujienos ir laurai

Modernaus meno centro išleistų knygų sąrašą ką tik papildė nauji leidiniai. Vilniaus knygų mugėje pristatytas albumas „Lietuvos tapyba 1960–2013", kurioje – Danguolės ir Viktorų Butkų nuo 2008 m. sukaupta lietuvių tapybos kolekcija, taip pat Mildos Ivanauskienės „Literatų gatvė" ir menotyrininkės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės knyga „Vilniaus skulptūrų kelias" (antrasis leidimas). Pastarosios knygos –­ bene pirmieji kultūriniai pažintiniai gidai, skirti Vilniaus miestui.

Naujienų MMC knygų lentynoje yra ir daugiau – tai pažintinės verstinės knygos, skirtos dailės istorijai –­ Richardo Appignanesi, Chriso Garratto, Ziauddino Sardaro ir Patricko Curry „Įvadas į postmodernizmą. Iliustruotas gidas", Chriso Rodrigueso ir Chriso Garrato „Įvadas į modernizmą. Iliustruotas gidas". Panašiai, kaip šiedvi apie XX–XXI a. dailės istoriją pasakojančios knygos, ką tik pasirodžiusi Floriano Heine's knyga „13 didžiųjų meno išradimų, kuriuos dera žinoti" tęsia pažintinio pasakojimo jaunimui liniją – t. y. kiek anksčiau išleistą Angelos Wenzel „13 paveikslų, kuriuos dera žinoti". Taigi, MMC leidiniai jau įgyja tęstinį pobūdį, leidžiami serijomis.

Modernaus meno centro darbas knygų leidybos srityje neliko nepastebėtas ir šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje. Net trys tradiciniai Knygos meno konkurso apdovanojimai buvo skirti MMC leidiniams. O grafikui Alfonsui Žviliui skirta Knygos meno konkurso Metų premija už 2013 m. MMC išleistos knygos „Algimantas Julijonas Stankevičius-Stankus. Žaliasis sąsiuvinis" apipavidalinimą. Įvertinimas tikrai pelnytas –­ ši originalios išvaizdos ir sudėtingos sandaros knyga – neabejotinai vienas įdomiausių meno leidinių per visą Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį.

Knyga darbui

Daugelis minėtų leidinių atspindi MMC siekį leisti kito pobūdžio knygas, nei Lietuvoje iki šiol buvo įprasta. Kuo ši literatūra kitokia? Apie vadovėlius, mokomuosius leidinius neretai sakoma, jog medžiagos pateikimo požiūriu jie būna dvejopi – tai knygos, skirtos skaityti, t. y. gana pasyviai akistatai su tekstu ir jį iliustruojančiais vaizdais, ir kiti, skirti darbui. Šis apibūdinimas, žinoma, tinka ir dailės leidiniams. Lietuvoje kol kas dominuoja „pasyvios" knygos – daugiau ar mažiau tradiciniai pasakojimai apie įvairius meno reiškinius. MMC edukaciniai-pažintiniai leidiniai, skatinantys tiesiogiai dirbti su meno kūriniais, pasitelkiant knygą tarsi gerą gidą ar „neakivaizdinį" mokytoją, šią konservatyvią nuostatą pamažu keičia. Ypač –­ knygos „Vilniaus skulptūrų kelias" ir „Literatų gatvė". Pirmoji knyga kviečia vaikščioti po sostinę atrandant jos skulptūrinius akcentus ir siūlo daugybę skirtingų „skulptūrinių" maršrutų. Tikiu, kad ji daug kam atvers akis –­ sostinėje gal ir neturime labai senų paminklų, tačiau laikotarpių, formų, ideologinių poteksčių įvairovė tikrai masina tiesiog eiti ir žiūrėti... O „Literatų gatvė" padės visiems, norintiems susigaudyti miniatiūrinių kūrinėlių, puošiančių Literatų gatvės sienas, gausybėje. Čia galima sužinoti, kas ir kam dedikuoja savo darbą, lakoniškai pateikiama informacija, kuo literatai, susilaukę dailininkų dėmesio, yra susiję su Lietuva. Joje aptiksite įdomių, netikėtų dalykų –­ pavyzdžiui, originalios dedikacijos (autorius – Gedminas Piekuras) susilaukė Vytautas Šerys, nors jį labiau žinome kaip savitą dailininką. Tačiau juk Šerys rašė ir eiles... Kiti gi atiduoda pagarbą Lietuvos kultūros leidiniams, literatūriniams sąjūdžiams. O štai dailės kritikas, eseistas Alfonsas Andriuškevičius, pasirodo, Literatų gatvėje pagerbtas ne vieną kartą...

Veiksmo ir vaizdo!

Kitas svarbus MMC knygų leidybos aspektas – čia rimtai ir kryptingai atsigręžta į jaunąją dailės leidinių skaitytojų auditoriją – vaikus, paauglius. Tokia buvo jau pirmoji MMC išleista verstinių knygų serija: „Dizainas", „Namukas" ir „Menas" –­ spalvotos, žaismingos knygelės, kuriose paprastai pasakojama apie įdomiausius šiuolaikinės dailės kūrinius, trumpai pristatoma daiktų istorija, originaliausi pasaulio statiniai, beribė architektų fantazija. Tokio pobūdžio meno leidinių sritis Lietuvoje –­ iki šiol beveik nearti dirvonai. Ne, greičiau piktžolėmis bebaigiąs užželti daržas –­ mat specialiai vaikams (gal išskyrus vidurinių mokyklų vadovėlius) Lietuvoje apie meną pasakoti neįprasta. O MMC knygose patraukliai pateikiami vaizdai ir siūloma aktyvaus veikimo galimybė, manau, tikrai atitinka „statistinio" jaunojo skaitytojo lūkesčius. Juk į mūsų gyvenimą vis labiau besibraunantiems judantiems vaizdams atremti vien sklandaus pasakojimo tikrai nepakanka... Be to, minėtus „interaktyvius" leidinius (ypač – „Literatų gatvę", „Vilniaus skulptūrų kelią") smagu studijuoti kartu su visa šeima, jie neturi jokio amžiaus cenzo. Štai jums intelektualaus ir nenuobodaus šeimos laisvalaikio pasiūlymas...

Intriga su klasikos prieskoniu

Tačiau didžiausia ir ambicingiausia MMC knygų naujiena – profesorės Ramintos Jurėnaitės sudarytas albumas „Lietuvos tapyba 1960–2013" (knygos dailininkas – Jokūbas Jacovskis). Knyga traukė daugelio žvilgsnius, dar besipuikuodama MMC stende Knygų mugėje. Solidžios, klasikinės išvaizdos tapybos albumas kupinas intrigos, užmaskuoto humoro, įdomių pastebėjimų apie lietuvių tapybos istoriją, jos objektyvią tikrovę ir „pasąmonę" – t. y. tuos aspektus, kuriuos tegali pastebėti kiti... Išprususio meno vartotojo intelekto, istorinių patirčių, stereotipų dirginimas albume prasideda jau nuo pat jo viršelio, kuriame puikuojasi įtaigus Aloyzo Surgailio portretas, 1961 m. nutapytas Vincento Gečo. Toks leidėjų pasirinkimas, manau, neatsitiktinis, nes puikiai atspindi XX a. antrosios pusės lietuvių dailės prieštaringumą, neretai neatskiriamai susipynusias estetines vertes ir ideologinius užkulisius. Intrigos linija knygoje tęsiama ir toliau: tapybos kūrinius jungianti gija pradedama ir tęsiama chronologiniu principu –­­ nuo Antano Gudaičio tapybos iki mūsų dienų jaunųjų. Tačiau kiekvieno autoriaus kūrinių „porcijos" seikėjamos skirtingai. Banguojanti, tarsi tyčia netolygi leidinio sandara kartu turi ir aiškų karkasą –­ publikuojami mažiausiai du kiekvieno menininko darbai, idant būtų galima susidaryti bent apytikrį kūrybos vaizdą. Panašiai formuojama ir pati MMC kolekcija, tik čia kūriniai daugeliu atveju kaupiami dar didesnėmis grupėmis.

Ironiškos parodijos elementas

Tačiau pradėkime nuo pradžių. Albumo įvadas – tai keturi skirtingi tekstai apie Modernaus meno tapybos kolekciją. R. Jurėnaitė čia lakoniškai perteikia XX a. antrosios pusės–XXI a. tapybos raidos paveikslą, charakterizuoja atskirų autorių kūrybą, kalba apie kintantį sociopolitinį kontekstą, primena ir paaiškina, kuo sovietmečiu skyrėmės nuo latvių ir estų, kaip išvengėme sovietinės Rusijos socrealizmo apologetikos, aptaria margą ir įvairialypį Nepriklausomos Lietuvos tapybos kontekstą.

Skaitydami toliau, aptinkame įžvalgų, maloniai paglostančių mūsų savimeilę, kartais – priverčiančių suklusti. Štai kad ir vieno įtakingiausių šiuolaikinio pasaulio dailės kritikų Edwardo Lucie-Smitho straipsnis. Žvilgsnis iš šalies byloja, kad XX a. antrosios pusės–XXI a. lietuvių tapyba – tai „priešybių" jungtis, arba diskursas, neprimenantis nei Rusijos disidentinių judėjimų, nei didžiųjų JAV dailės perversmų. Žvelgdamas į MMC kolekcijoje sukauptą lietuvių tapybą, kritikas jautriai stebi joje iškylantį „ironiškos parodijos" elementą, įvairias apropriacijos strategijas.

Viename interviu Viktoras Butkus minėjo, kad visa MMC kolekcijos kaina atitiktų vienos Pablo Picasso drobės gabalėlio kainą. Bet Lucie-Smithas demonstruoja optimizmą –­ esą dabartinio pasaulio komunikacijos priemonės leidžia kurti suleidus šaknis savojoje žemėje, ir „tarptautinis" šedevras, bent jau teoriškai, gali užgimti ir tolimiausiame žemės kampelyje... Taigi, a priori, ir Lietuvoje?

Lietuvių tapyba – dėl Dereškevičiaus...

Komplimentus MMC kolekcijai ir visai lietuvių tapybai dosniai žarsto ir kiti autoriai – puikiai lietuvišką dailę išmanantis, ne vieną parodą Lietuvoje surengęs lenkų kuratorius ir kritikas Krzysztofas Stanisławskis, vokietis Eckhartas Gillenas – meno istorijos daktaras, parodų kuratorius. Jis sako, kad nuo XX a. septintojo dešimtmečio iki mūsų dienų mažame mūsų krašte radosi tokia meninio braižo gausa ir įvairovė, kad „margesnės ir įdomesnės nebūtum galėjęs tikėtis nė vienoje Vakarų Europos šalyje. Panašu, kad jis liko karštai sužavėtas kai kurių mūsų dailininkų kūryba. Na, kaip čia nepacituosi – E. Gillenas teigia, kad su lietuvių daile susipažinti ir ją tyrinėti verta vien dėl Kosto Dereškevičiaus kūrybos... Malonu, kad specialisto žodžiai atliepia tą jausmą, kuris mane visada apninka žvelgiant į giedrą, hedonistinę kai kurių išeivijos dailininkų kūrybą, kuri šiandien garbstoma, liaupsinama. Nepasakysi, kad nepelnytai. Bet išvengusi sovietinės mėsmalės, ji neteko neemigravusiai lietuvių dailei būdingų kontrastų, keistumų, tų sunkiai paaiškinamų bruožų, kurie, kaip liudija knygoje publikuojami tekstai, taip stipriai jaudina vakariečius...

Šiuolaikinis Abiejų Tautų Respublikos menas

O štai Stanisławskis lietuvių tapybą užmauna ant tokio istorinio kurpalio, kuris šiuolaikinės Lietuvos pilietį (lietuvį), įjautrintą vis beįsiplieskiančios lenkų ir lietuvių priešpriešos, gali suerzinti... Kaip provokacija nuskamba jau pats teksto pavadinimas: „Vyčio menas (Iš Karūnos perspektyvos)", primenantis ilgą bendrą lietuvių ir lenkų istorinę patirtį. Čia galimos dvi išvados – Stanisławskis aiškina, kad mūsų (t. y. lietuvių ir lenkų) menininkai neretai pamiršta paveldą ir šaknis. Kiti rašiusieji mini, kad lietuvių tapybai svetimas siauras „regionalizmas", provincialumas, užsisklendimas vien nacionalinių vertybių lauke, kosmopolitinio konteksto vengimas. Nepai­sant to, kad ekspresionizmas, kuris pas mus anaiptol ne visuomet sutapo su šio stiliaus apraiškomis Vakaruose ar JAV (ir laikotarpio, ir tapymo ypatumų požiūriu), yra tikra lietuvių tapybos specializacija (čia vėl cituoju Stanisławskį)...

Kiti autoriai

„O kur kiti MMC kolekcijos autoriai?" – tikrai pasakė ne vienas, įdėmiau ištyrinėjęs naująją knygą. Taip –­ čia publikuojami, pavyzdžiui, Monikos Bičiūnienės darbai, bet nėra Rimo Bičiūno kūrinių. Ir taip toliau... Neabejoju, kad kas nors joje pasigedo ir menininkų, kurių darbų MMC apskritai nėra įsigijęs... Albumui pasirodžius, nuvilnijo daug prieštaringų nuomonių, kalbų, apkalbų. Vieni ieškojo nesančių tapytojų, kiti svarstė reprodukcijų „proporcijas", esą kodėl vieniems tiek daug erdvės, kitiems mažiau. Geriausiai į šį klausimą atsako K. Stanisławskis. Jo akimis, MMC kolekcijos ir šio tapybos albumo stiprybė – laisvė nuo kokių nors primestų politinių, estetinių kanonų.

Taigi, užuot ieškojus „teisybės", geriau reikėtų palyginti XXI a. dailės kampelį Nacionalinėje dailės galerijoje ir MMC kolekcijos rinkinius. Disproporciją aptiksime ir ankstesnių laikotarpių lietuvių dailės rinkiniuose... O kiek yra gerų menininkų, kurių darbų Dailės muziejus išvis neturi, užtat renka MMC. Tad ši kolekcija ir jos tapybos albumas iliustruoja iki šiol dėl įvairių priežasčių nutylėtą arba dar gerai neįsisąmonintą Lietuvos dailės raidos vaizdą.

MMC ar Lietuvos tapyba?

Sutikite, MMC – tai įdomus, netikėtas reiškinys Lietuvos padangėje – privati iniciatyva užpildo ne tik kryptingo šiuolaikinės dailės kūrinių kaupimo vakuumą, bet ir lopo lietuvių dailės istorijos spragas. MMC atstovai pasakoja, kad knyga „Lietuvos tapyba 1960–2013" bus išleista ir anglų kalba, kad su mūsų daile galėtų susipažinti ir užsienio šalių meno specialistai ir vartotojai. Tačiau ne tik šis faktas, bet ir svečių šalių dailės žinovų pasisakymai liudija, kad turime šansą pamažu atsikratyti provincialios valstybėlės, „peri­ferinės" kultūros krašto stereotipo, kurį neretai patys sau teigiame (gražiai sutapo – albumas kaip tik pristatytas tarp svarbiųjų Lietuvos istorijos datų: Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios). Žinoma, mąstyti inertiškai, kukliai slenkant įkandin civilizuoto „Vakarų" pasaulio yra kur kas patogiau, nei kurti kažką kokybiškai naujo, realiai keisti situaciją...

Jei naująjį MMC leidinį laikysime vieninteliu galimu Lietuvos tapybos istorijos atspindžiu, tai nebus absoliuti tiesa. Tačiau ši knyga – anaiptol ne tik MMC kolekcijos istorija. Kol kas, per daugiau nei dvidešimt pastarųjų metų, ji yra vienintelis mėginimas plačiau apžvelgti lietuvių tapybos raidą.